– Kas paskatino susimąstyti apie antrinį žaliavų panaudojimą kūryboje ir jos objektu pasirinkti tekstilę?

– Dauguma sąmoningų ir logiškai mąstančių žmonių jaučia, kas vyksta pastarąjį dešimtmetį dėl neatsakingo masinio vartojimo: klimato kaita, aplinkos tarša, be saiko eikvojami tiek žmogiškieji, tiek gamtos resursai. Žmogaus gyvenime apstu būtį ir buitį palengvinančių dalykų, tačiau ne visi jie būtini, kai ko turime net per daug, todėl nevertiname, nesaugome. Tai tiek įvairūs buities daiktai, tiek maisto produktai, kurių Europos gyventojai išmeta apie 30 proc. Pagalvokite, ar verta turėti automobilį, kurį naudojate tik nuvažiuoti iki darbo – didesnį laiką jis stovi nenaudojamas, o kiek problemų kelia: spūstys kelyje, galvosūkis, kur pastatyti, priežiūra, bet svarbiausia – teršia aplinką.

Drabužiai – bene opiausia laikmečio problema. Kad ir kiek jų turėtume, vis tiek mažai, vis tiek nėra kuo apsirengti. Mados tendencijos greitai keičiasi, vis perkame ir perkame naujus drabužius. Gerai, jei senus kam nors atiduodame, tačiau neretai juos tiesiog išmetame. Skirtos patenkinti išaugusį vartojimą tekstilės kokybė itin prasta – daiktai tarnauja vos vieną sezoną. Seniau įsigyti naują drabužį buvo ne taip jau paprasta ir pigu. Jis buvo kruopščiai siuvamas, ilgai dėvimas, tausojamas ir ne kartą taisomas, vėliau iš jo persiuvamas drabužėlis vaikui ar anūkui, audinio likučiai panaudojami buityje. Dabar dažnai parduotuvėje pirktas apdaras kainuoja pigiau nei metras audinio! Vyraujanti sistema iškreipė žmonių poreikius ir požiūrį į vartojimą. Be to, anksčiau laikyta nepavojinga savo atliekomis tekstilės pramonė šiandien įvardijama kaip antra ar trečia didžiausia aplinkos teršėja.

Milda Paukštė.

Kad žmonės pasirinktų tausoti, o ne eikvoti, tereikia paprasto sąmoningumo. Planetos ekosistema susirūpinę žmonės renkasi gyventi atsakingai, todėl vis daugiau žmonių jaučiasi blogai išmesdami nebereikalingus drabužius į konteinerį ir bando juos prikelti antram gyvenimui. Kurti iš nenaudojamo džinso – mano sąmoningas sprendimas.

– Kodėl būtent džinsas? Ar šis audinys kažkuo išskirtinis?

– Paaiškinimas paprastas: džinsiniai drabužiai labai populiarūs. Jie laikomi mados klasika ir jau daugiau kaip 100 metų karaliauja ant jos  podiumo. Švarkai, marškiniai, kombinezonai, kelnės... Pastarąsias dėvi visi – vaikai, vyrai, moterys, studentai, stilingos damos ir elegantiški vyrai, garbingo amžiaus žmonės. Kiekvienoje spintoje mažiausia kabo dveji treji džinsai: skirtingų spalvų, modelių, plonesni ir storesni – įvairioms progoms, sezonams.

Džinsinis audinys – natūrali medvilnė. Nors ji gana tvirta, vis dėlto nudyla ir suplyšta keliai, vidinės klešnių siūlės, apačia, sugenda užtrauktukas, išplyšta užsegimas, žiūrėk, aiškiai matomoje vietoje atsiranda neišvaloma dėmė. Džinsus retai kas taiso – neapsimoka, todėl žaliavos kūrybai nestinga.

Didelė dalis lietuvių dar nėra pasirengę vartoti antrinio dizaino daiktus, nors tautos genuose glūdi visi įgūdžiai: taupumas, tvarkingumas, kruopštumas, pagarba gamtai.

Naudoju ne tik dėvėtą, bet ir nereikalingą tekstilę: atraižas, džinsus, kurie kabėjo parduotuvėse ar buvo sandėliuose, bet taip ir nesulaukė savo pirkėjų arba buvo nupirkti, bet dėl kokių nors priežasčių liko nedėvėti. Žmonės patys atneša, pasiūlo, kai kurie paprašo atnaujinti senus džinsinius drabužius ar iš jų sukurti ką nors originalaus.

– Pagrindinė žaliava – džinsinės kelnės. Didelių skiaučių iš jų nepasiruoši. Ar tai riboja kūrybinius sumanymus?

– Iš džinsų galima pasiūti net ir vakarinę suknelę, sukurti meniškus paveikslus – padaryti bet ką, kas šauna į galvą. Bet tokie darbai reikalauja daug kruopštaus darbo ir laiko, tampa brangesni, tad natūraliai kyla klausimas, kas juos pirks. Kūryba dėl kūrybos nieko neišsprendžia, todėl analizuoju paklausą ir kurdama atsižvelgiu į žmonių poreikius. Pirmi atsirado patogūs ir talpūs pirkinių krepšiai, vėliau – praktiškos ir stilingos prijuostės, paskui ėmiausi atnaujinti drabužius, kurti aksesuarus, skiautinių technika pradėjau siūti pagalvėles, staltieses, krepšius, padėkliukus ir kitas įvairias interjero detales, o neseniai pabandžiau padaryti minkštą pufą, sėdmaišį.

Simboliška, kad pirmą mano skiautinių pagalvę nupirko amerikietė. Pagalvojau – geras ženklas ir suskubau jų pasiūti daugiau. Ši interjero detalė labai universali – tinka tiek svetainėje, tiek vaikų kambaryje. Klasika, loftas, sodyba – stilius didelės reikšmės neturi: jei pagalvė pasiūta iš jūsų ar jūsų šeimos narių drabužių, tai bus ne šiaip sau gražus daiktas interjere, o istorija, prisiminimai, sentimentai. Be to, mėlyna džinsų spalva ir jos atspalviai puikiai dera su kitomis paletės spalvomis, nedarko vientisos erdvės pojūčio.

Kurdama iš džinsų stengiuosi sunaudoti net mažiausius kelnių lopelius, nieko neišmesti. Panaudoju net kniedes – iš jų kuriu auskarus, iš užtrauktukų – papuošalus ar apdailos detales, iš siaurų juosmens juostelių siuvu diržus su kišenėmis ar stilingus aksesuarus vyrams – varlytes. Jei audinio geroji pusė nėra graži, naudoju blogąją – ji įdomios faktūros, o siuvant iš skiaučių galima žaisti atspalviais.

– Kuriate ne tik apdarus ir interjero akcentus – akį traukia meniški džinsinio audinio paveikslai...

– Šią smagią kūrybos sritį atradau turėdama labai praktišką tikslą – atnaujinti langines. Pastatas, kuriame įsikūrusi mano studija, – kultūros paveldo vertybė, tačiau ja niekas nesirūpina, langinės, kurias kadaise išpiešė garsi tautodailininkė, tapytoja Monika Bičiūnienė, apšepusios, nublukusios. Nutariau joms įkvėpti naują gyvenimą: dailininkės piešinius pasistengiau kuo tiksliau atkartoti iš džinsinio audinio sukurtuose paveiksluose.

Patyriau didelį malonumą. Kūrybiškas darbas su bet kokia medžiaga, nesvarbu, tai audinys ar molis, teikia didelį atsipalaidavimą ir palengvėjimą, kuris nuskraidina toli nuo kasdienybės. Be to, per rankas įdarbinamos ir smegenys – apsivalo, išsigrynina mintys. Jei neturite meniškos gyslelės, nemokate siūti, pabandykite kantriai ardyti drabužius – užsiėmimas prilygsta meditacijai.

– Ar visuomet traukė rankdarbiai?

– Močiutė gražiai mezgė, mama puikiai siuvo. Man taip pat patiko siūti, didelį malonumą jaučiau liesdama skirtingos tekstūros audinius. Besimokydama mokykloje sukūriau ir pristačiau kolekciją iš džinso, vėliau siuvau karnavalinius drabužius. Kadangi domėjausi įvairiais dalykais, šio potraukio ypatingu talentu nelaikiau. Siuvimas man buvo smagus laisvalaikio pomėgis – studijavau žurnalistiką.

– Kas paskatino keisti gyvenimo kelią?

– Dirbau televizijoje, dienraštyje – rašiau straipsnius aktualiomis bendražmogiškomis temomis, o paskui ilgam išėjau motinystės atostogų: turiu tris vaikus, vyriausiam – aštuoneri, jauniausiam – ketveri. Kol auginau vaikus, daug kas pasikeitė, tad paklausiau savęs: kas man svarbu, ko siekiu? Dirbti taip intensyviai kaip anksčiau negalėjau – vaikams, šeimai reikia dėmesio, be to, pastebėjau, kad žodžio jėga jau nėra tokia stipri. Pagalvojau, kad, siekiant atkreipti dėmesį į man rūpimas ekologijos problemas, geriau būtų ne pasakoti spaudoje apie kitų žmonių pastangas ir pasiekimus, o pačiai pradėti daryti kažką konkretaus.

Dabartinė mano veikla – ne tik galimybė būti arčiau šeimos: tai, kas man svarbu, perduodu per savo asmeninę patirtį, savo pavyzdžiu, įkvėpimu, veikla rodau kelią kitiems žmonėms – taip įprasminu savo būtį. Kuo daugiau bus veikiančių ir mane palaikančių, tuo daugiau galima tikėtis pokyčių teigiama linkme. Mano misija parodyti, kad galima gyventi nekenkiant aplinkai, o prikelti antram gyvenimui nenaudojamus daiktus – įdomiau, nei kurti iš naujų žaliavų.

– Šiais metais kartu su Lietuvos delegacija vykote į Kiniją, Šenženo mieste dalyvavote tarptautinėje kultūrinių industrijų parodoje ICIF. Kaip kinai įvertino jūsų kūrybą?

– Nesitikėjau, kad mano darbai sulauks tokio susidomėjimo: parodos lankytojai ne tik pirko, bet ir smalsiai klausinėjo, ar tikrai visa, ką jie mato, padaryta iš nenaudojamo džinso. Jiems smalsu buvo, koks džinsas – dėvėtas ar naujas, iš kur jis, kokios kelnių detalės naudotos siuvant.

Pastebėjau, kad požiūris į gaminius iš antrinių žaliavų labai priklauso nuo šalies kultūros. Iš šios trumpos viešnagės apie kinus nieko negaliu pasakyti, tačiau didelė dalis lietuvių dar nėra pasirengę vartoti antrinio dizaino daiktus, nors tautos genuose glūdi visi įgūdžiai: taupumas, tvarkingumas, kruopštumas, pagarba gamtai.

– Kas labiausia patinka kūryboje?

– Patinka laukti rezultato, nors labai gera ir svajoti. Idėjų, minčių nestinga, gaila, kad paroje tik 24 valandos. Tik atsisėsk prie kompiuterio – laikas bematant ištirpsta, bet labai įdomu, kaip kiti kūrėjai naudoja nereikalingą džinsą – tai dovanoja įkvėpimą, skatina ieškoti originalių sprendimų.