Iš šakų surištos gervės džiugina ir jų kūrėją, ir aplinkinius

Rasos Sasnauskienės gyvenimo istorija įdomi, kaip ir jos rišami paukščiai. Dar būdama studentė ji drauge su būsimu vyru Andriumi išvažiavo į Angliją laimės ieškoti, o po dešimties metų grįžo su pačiu didžiausiu turtu – trimis vaikučiais pabiručiais, įsigijo namą pajūryje ir surado laimę kurdama.

Emigracijoje neliūdėjo

Laikas Londone prabėgo taip greitai, kad Sasnauskai sako nė nepajutę, kaip vyresnėlei Ugnei atėjo metas eiti į mokyklą. Šeimai teko spręsti dilemą – kur leisti mergaitę į pirmą klasę – Lietuvoje ar Anglijoje.

„Kadangi nuo pat pradžių žinojome, kad užsidirbę pinigėlių grįšime į tėvynę, ilgai nedvejojome. Gerai gyvenome ir ten, jau buvome susiradę lietuvių draugų, nebesijautėme vieniši“, – atvirauja Sasnauskai, nusprendę pradėti naują gyvenimo etapą Lietuvos pajūryje, netoli Karklės.

Jaunai šeimai dar sykį teko ieškoti naujų draugų, nes senieji liko Rasos gimtajame Kaune ir Londone. Paklausti, ar gyvendami prie jūros dažnai ją mato, Rasa ir Andrius prisipažįsta, kad vos tik atsikraustę į naujus namus pajūrin eidavo kur kas dažniau. „Dabar, jei jūroje šėlsta gera audra, mūsų kieme ir taip girdisi“, – šmaikštauja abu.

Paprašyta papasakoti, kaip emigracijoje švęsdavo gražiausias žiemos šventes, moteris sako, kad Kūčias, Kalėdas, Naujuosius metus minėdavo lygiai taip pat, kaip ir Lietuvoje – tik be saviškių. Tėvai atsiųsdavo siuntinėlių su kūčiukais, o maisto produktų įsigydavo vietinėse lietuvių arba lenkų parduotuvėse.

Gracingos: dekoracijos puikiai įsikomponuoja ir lauke, ir viduje.

Susidomėjo floristika

Pagal profesiją inžinierė-vadybininkė Rasa atvirauja niekada neturėjusi jokių sąsajų su kūryba. Iki tol, kol vieną lemtingą dieną nuėjo į floristikos kursus.

„Man labai pasisekė, kad nutariau juos lankyti. Dėstytoja pasitaikė be galo atsakinga, stengėsi mums suteikti kuo daugiau žinių. Jos dėka pamilau augalus, susidraugavau su jais, išmokau daryti įvairias kompozicijas. Maža to, tuose kursuose aš pamačiau gerves ir išsyk jas įsimylėjau“, – atvirauja kūrėja ir sako, kad iš visos gausios floristų grupės ji vienintelė, rišanti gerves iki šių dienų.

Kuo tie paukščiai moterį taip užbūrė? Pasirodė labai jaukūs. Iš pradžių Rasa pabandė pasidaryti keletą gervių iš beržo šakų sau. Įkurdino jas prie namų. Paskui natūralias ir puikiai į kiemo landšaftą įsikomponuojančias dekoracijas pamatė kaimynai. Panoro ir jie tuos įspūdingus, beveik metro aukščio paukščius į savo kiemus parsikviesti.

Floristė tikina, kad pirmieji jos paukščiai dabar net kelia juoką. Kodėl? Nes metai po metų jie vis gražėja ir tobulėja. Dvi vienodos gervės niekada nebus, nes gaminamos rankomis.

„Mano gervės jau skaičiuoja šeštus metus. Tiek laiko jas kuriu, dalijuosi nuotraukomis socialinėse erdvėse“, – sako R.Sasnauskienė, kurios hobis – sezoninis. Rišti gerves galima žiemą ir ankstyvą pavasarį – t.y. tol, kol beržų šakos dar nesusprogusios pumpurais ir neapsipylusios pirmaisiais lapeliais. Tokios jos lanksčiausios ir tinkamiausios darbui.

Kodėl gerves rišu tik iš beržo šakų? Gal dėl to, kad pirmoji mano gervė buvo beržinė. Ir kad tos beržų šakos labai gražiai svyra.

Surišti paukštį – ne juokai

„Šiais metais gervių sezoną pradėjau gerokai anksčiau, nes pernai pritrūkau žaliavos. Kodėl gerves rišu tik iš beržo šakų? Gal dėl to, kad pirmoji mano gervė buvo beržinė. Ir kad tos beržų šakos labai gražiai svyra. Vis žadu išbandyti ir kitų medžių šakas, bet neprisiruošiu“, – juokiasi pašnekovė.

Paklausta, kiek laiko jos rišti paukščiai gali puošti žmonių kiemus, Rasa trūkčioja pečiais. „Priklauso nuo požiūrio ir žmogaus rūpesčio. Jei per žiemą nepaliksite atvirame lauke, jos džiugins akį ilgiau. Bet laiko žymės, mano galva, tuos paukščius dar labiau puošia“, – tvirtina R.Sasnauskienė, prie kurios namų gervės stypinėja jau trečius ar ketvirtus metus.

Paskui tos šakos pamažu sutręšta. Kiek gervių Rasa jau išskraidino po tolimiausius Lietuvos kampelius, nežino. Bet kad žmonėms jos kūriniai be galo patinka – gali patvirtinti.

„Smagu, kad žmonės vieni per kitus mane susiranda, kad nori mano kūriniais puošti savo aplinką. Tas grįžtamasis ryšys – pats didžiausias įvertinimas ir pagrindinis varikliukas, kodėl aš jas darau“, – tikina kūrėja, gervių rišimą vadinanti ne verslu, bet maloniu širdžiai užsiėmimu.

Pasak Rasos, lietuviai mėgsta skaičiuoti ir nepuola plačiai atverti piniginių už rankų darbą. Prieš keletą metų ji dalyvavo Klaipėdos mugėje ir netyčia nugirdo vienos močiutės ir anūkės, stabtelėjusių prie jos paukščiukų, pokalbį (mat buvo pririšusi ir mažyčių čiulbuonėlių, tupinčių ant pajūrio akmenėlių).

„Kaip šiandien pamenu, ką toji močiutė mergaitei rusiškai į ausį šnipštelėjo: „Sami vietočku parviom, ptičku zdielajiem“ („Pačios šakelę nusilaušime, paukščiuką pasidarysime“ – aut. past.). Buvo skaudu girdėti, neva susukti paukštelį iš lanksčių šakų yra juokų darbas.

„Iš tiesų nėra taip lengva, kaip nupasakojo ta močiutė. Todėl nerengiu kūrybinių dirbtuvių ir kitoms moterims, norinčioms išmokti rišti gerves. Žinau, kad didelę darbo dalį turėčiau atlikti pati“, – aiškina floristė ir dar sykį žmonėms primena seną tiesą, kad grožis slypi paprastume.

Svajoja apie savo kampą

Paprašyta išsamiau papasakoti apie patį rišimo procesą, moteris tvirtina, kad romantikos čia nedaug. Darbas gana šiukšlinas ir sunkus. Tenka ilgai darbuotis žirklėmis, o rankos po kūrybos valandų būna purvinos ir sunkiai atplaunamos.

Kiek laiko užtrunka surišti vieną gervę? Tris ar keturias valandas, priklausomai nuo šakų, kurios tvirtinamos be jokių plastikinių ar sintetinių priedų. „Mano paukščiai gimsta tik iš natūralių medžiagų. Jokio plastiko, jokio vidinio karkaso. Tik vielinės kojos ir uodega“, – tikina Rasa.

Jos svajonė turėti atskirą kambarį – kūrybines dirbtuves, kad galėtų rišimo žaliavą, įvairius priedus, jau surištus paukščius pasidėti, nes šiuo metu dirba svetainėje, prie didžiausio namų stalo. Ir tik tuomet, kai vyras išvažiuoja į darbą, o vaikai – į mokslus.

Jai atrodo, kad namiškiai mamos hobiu nelabai sužavėti. Vyriausioji dukra Ugnė (17 metų) nevengia draugiškai pareplikuoti, kad vos tik gervės į namus – mama iš namų. Paprašyta paaiškinti, ką vyresnėlė turi omeny, Rasa juokiasi, kad pradėjusi gaminti gerves ji tiesiog pamiršta viską aplinkui. Tuomet laikas nebeegzistuoja, o į visus vyro ar vaikų prašymus ji atsako vienu vieninteliu žodžiu: „Tuoj!“

Drauge: Sasnauskų šeima randa laiko ir kūrybai, ir pasivaikščiojimams pajūriu.

Visa šeima – kūrybiška

R.Sasnauskienė išduoda paslaptį, kad kūryba namuose užsiima ne tik ji. Pernai visa šeimyna nusprendė pasigaminti originalių advento kalendorių – kiekvienas šeimos narys po vieną atskirai ir slapčia. Gruodžio pradžioje buvo išrinktas gražiausias.

„Įsivaizduokite, laimėjo mano vyras, kuris iš visokių žarnelių pagamino ir nupurškė dažais robotą-kalendorių. Grįžęs namo po darbo jis dar užsidaręs garaže iki išnaktų meistraudavo. Kur šeima dėjo visus tuos kalendorius? Kiekvienas pasikabino savo kambaryje ir kas rytą rasdavo saldžių dovanų. Visuose penkiuose!“ – juokiasi Rasa, šiais metais kalendorių gamybos neorganizavusi.

Bet draugių įspeista į kampą vis tiek neišsisukusi nuo vieno dalyko – adventinių vainikų gamybos dirbtuvėlių. Iš savo mėgstamų beržų šakų ji prisuko daug vainikų karkasų, kad draugėms beliktų juos tik papuošti.

„Buvo labai smagu. Puošėme vainikus gamtos grožybėmis – kankorėžiais, samanomis, gilėmis, nuo vasaros sudžiovintais gėlių žiedais“, – pasakoja vakaro iniciatorė, kurios dar du vaikai – trylikametė Eglė ir metais jaunesnis Tomas – vis juokais pabambėdavo, kad nuo tų mamos dirbtuvių tik sausuoliai po namus nešiojasi.

Rasos žodžiais tariant, ir jos vyras Andrius nesusipykęs su dailiaisiais amatais. Sykį, žmonos paprašytas, pagamino jai gimtadienio dovaną – įspūdingą obeliską iš medžio. Tokį, kokį Rasa buvo mačiusi internete, prie gražios sodybos bestovintį. Kokia to obelisko paskirtis? „Atrama augalams“, – aiškina laiminga žmona, turinti jų net keletą ir naudojanti kaip originalią aplinkos dekoraciją. Per žiemos šventes apsuka spalvotomis lauko girliandomis, kad mirksėtų iš tolo ir kurtų šventinę nuotaiką.

Investicija į vaikus

Paprašyta daugiau papasakoti apie šeimą, R.Sasnauskienė sako, kad emigracijoje jiedu perėmė anglų nuostatą – į savo vaikus labai daug investuoja. Panašiai elgtis nusprendė ir juodu, todėl dar gyvendami Londone prisiekė, kad jų atžalos ir šoks, ir dainuos, ir sportuos.

„Pažadą įvykdėme. Visi mūsų vaikai lanko muzikos mokyklą (vyresnėlė jau baigė), berniukas labai intensyviai užsiima futbolu, vidurinėlė groja saksofonu ir irkluoja. Kadangi gyvename užmiestyje, nori nenori turiu juos vežioti į miestą – antraip nespėtų. Todėl kol kas jokio rimto ir nuolatinio darbo nė neieškau“, – pasakoja laiminga mama.

Kai jau labai nuo visko – namų ruošos, vaikų vežiojimo – pavargsta, užsidaro su savo šakomis ir garsiai visiems namiškiams paskelbia: „Mama eina gervių rišti!“ Nes kūryba atpalaiduoja. Kai lankė floristikos kursus, susidraugavo su kitomis moterimis, sužinojo jų gyvenimo istorijas.

„Kad ir koks sunkus kurios gyvenimas būtų, dirbdamos su augalais jos visos atsipalaiduodavo, nusiramindavo, pamiršdavo rūpesčius ir pasinerdavo į kūrybą kaip į savotišką meditaciją“, – pasakojo Rasa.

Dovanoja tiems, kurie vertina

Paklausta, ar jos gervės gali skristi pas žmones kaip dovanos, Rasa linksi galvą. Jei žmogui tokie natūralūs dalykai patinka – kodėl gi ne?! Jei nespėtų visų laukiamų gervių pabaigti, ar vyras su vaikais galėtų padėti – kibti į darbą drauge?

„Oi, ne. Tikrai ne. Nebent už mane valgį pagamintų“, – juokiasi paukščių rišėja, kurios artimieji ir draugai šiais gražiais paukščiais jau seniai apdalyti.

„Mano didžiausia gerbėja yra mama – jos namuose mano darbelių turbūt daugiausia. Ji taip moka kiekvienu džiaugtis! Kai žmogus džiaugiasi, tai miela dovanoti“, – aiškina Rasa, ir šioms šventėms nusprendusi mamai surišti iš beržo šakelių kažką gražaus.

Ko norėtų palinkėti savo mylimiems žmonėms ir sau ateinančiais metais? Šeimai linkėtų kantrybės (ypač bendraujant su ja), o sau – mažo atskiro kampelio namuose, kad visos jos darbui reikalingos gėrybės būtų vienoje kūrybinėje erdvėje ir namiškiams nekliūtų. Skaitytojams ant savo kurtų gervių sparnų R.Sasnauskienė siunčia daug šventiškų linkėjimų ir primena, kaip svarbu nepasimesti rutinoje ir sugebėti pasidžiaugti paprastais dalykais.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Skaitytoja

Skaitytoja portretas
mažus gandriukus irgi iš beržo šakelių rišau,pabandysiu ir didesnį paukštį...tikrai įdomu

69

69 portretas
šaunu

gindulenas

gindulenas portretas
va cia tai istorija.daugiau jokiu bonkiu,paksiaus kikimoru ar tos nevalos sigales.
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių