Kauną supantys kariniai statiniai – fortai – ilgą laiką buvo uždrausta, neįžengiama zona. Pamažu jie atsiveria. Kaip geriausia šiuos saugomus objektus pritaikyti taikos sąlygomis – nelengvai įmenama mįslė.

Karo technikos nesureikšmino

Kai kurie Kauno tvirtovės fortai yra gyvybingi, o kiti stūkso nežinioje. Vienas tokių – VI fortas Gričiupio seniūnijoje. Neabejojama, kad šis fortas – jo statiniai, teritorija, landšaftas gali būti panaudoti ne vien karo technikos muziejui įrengti. Manoma, kad tai galėtų būti originalus, gyvybingas viešosios paskirties kompleksas, analogų Kaune neturintis visuomeninis-kultūrinis branduolys.

Koks jis turėtų būti, kaip jis turėtų atrodyti, kas čia galėtų vykti? Atsakyti į šiuos klausimus buvo pakviesti jaunieji architektai ir architektūros studentai. VII forte vykusiame trijų dienų plenere dalyvavo 13 komandų, iš viso – apie 70 jaunų žmonių, kuriančių architektūrą.

Viena iš VI forto planuojamų paskirčių – karo technikos muziejus. „Mažai kas iš plenero dalyvių į tai gilinosi, daugiau fantazavo, ką dar šiose erdvėse galima padaryti, į užduotį neatsakė nė vienas, todėl neskirtos prizinės vietos. Vis dėlto buvo neblogų idėjų, jas ir įvertinome vienodomis premijomis po 1 tūkst. litų“, – komentavo plenero vadovas, asociacijos „Architektūros parkas“ aktyvistas Laurynas Avyžius.

Minčių pliūpsnis ateičiai

Nebuvo tikimasi, kad plenere sukurti darbai bus realūs projektai, kurie ateityje bus realizuoti.

„Tai gera pradžia biurokratiniam rezginiui sumegzti“, – tris dienas VII forte vykusį procesą įvertino jis. Renginio organizatorius tikisi, kad plenere gvildenamos idėjos talkins tiems, kas ateityje rengs šios teritorijos planavimo dokumentus. Pleneras organizuotas be valstybinių institucijų paramos, nors vertinti darbus buvo pakviesti ir savivaldybės atstovai.

Vertintojų nuomone, net ir būrys žymiausių architektų nebūtų išsprendę šį sudėtingą VI forto pritaikymo uždavinį, nes programa plati, o laiko mažai.

Pasak L.Avyžiaus, kai kas savo darbuose siūlė forto pastatuose taikyti ir gyvenamąją funkciją, pavyzdžiui, įrengti viešbutį. Plenero vadovo nuomone, forte gali rastis ir šiuolaikinės architektūros elementų, kai kurie plenero dalyviai tai ir siūlė.

Nuo lysvių iki kempingo

Premiją gavusi architektų komanda, savo darbą pavadinusi „Architektūrinės pievos“, siūlė fortą paversti muziejumi – lysvių parku. Darbo autorių Vitos Soltonaitės, Andriaus Tebelškio ir Vitalijaus Daugėlos nuomone, žemės ūkis greta karinės technikos ekspozicijų praverstų dėl ekonominių priežasčių – užaugintas derlius padėtų išlaikyti muziejų, būtų maksimaliai išnaudota teritorija.

Žemės ūkio plotuose miestiečiai turėtų galimybę užsisakyti paslaugą – prižiūrėti ekologiškai auginamus produktus. „Ateik ir užsisakyk savo lysvę“, – reklaminį šūkį įvardijo jaunieji architektai.

Eglės Bartulytės, Lauros Jurkštienės, Ernestos Matulytės ir Dominykos Sluckutės komanda, projektą pakrikštijusi „DELEarch“, irgi pelnė 1 tūkst. litų apdovanojimą. Keturios merginos VI forte įsivaizduoja Meno fortą ir interaktyvų 4D muziejų – su garsais, vaizdais pojūčiais. Autorių nuomone, forte galėtų vykti konferencijos, plenerai, susitikimai, šokiai, stovyklos. Teritorijoje jos suprojektuotų dar ir pėsčiųjų tiltą su apžvalgos bokštu. Be kita ko, merginos pasiūlytų lankytojams „šikšnosparnių buveinę“.

Neliko nepastebėtas ir Armino Sadzevičiaus bei Mildos Naujalytės duetas, pasiūlęs darbą „Beautifulhooligans“. Šių architektų nuomone, urbanizuotomis teritorijomis apsupto forto teritoriją būtina išryškinti. Tai yra, parodyti jo erdvinę sandarą, kalvagūbrius ir įdubas, suteikti jiems skirtingus vaidmenis.

„Viršutinis takų lygmuo tampa nauja miesto viešąja erdve, o apatinis įdubų lygmuo – ekonominių, kultūrinių, turistinių ir kitų interesų katalizatoriumi“, – projekte rašo autoriai ir kviečia „okupuoti“ VI fortą patenkinant XXI a. visuomenės poreikius. Jaunieji architektai čia įsivaizduoja įvairios paskirties objektus: kempingą, kavines, sporto bazių kompleksą ir kita.

Darbų vertinimo komisijos pirmininkas architektas Audrys Karalius:

Nebuvo projekto, kuris būtų visškai atsakęs į temą, kuris būtų pasiūlęs kupiną sinergijos miesto branduolį. Kita vertus, užduotis buvo labai sudėtinga. Galbūt organizatoriai šiek tiek pervertino jaunų architektų galimybes, duodami labai mažai laiko ir labai sunkų uždavinį. Pats vertingiausias plenero rezultatas – nemažas būrys jaunų architektų susipažino su fortų specifika. Kas norėjo, galėjo perprasti, kas gi tie fortai buvo, kaip kariniai miesteliai veikė karo, taikos sąlygomis. Užduotis sudėtinga, nes forto pertvarkymas turi įvykti ne tik kaip architektūrinio kūno atjauninimas, restauravimas, pritaikymas lankyti. Fortai yra sudėtingas, didelis architektūrinis kompleksas. Kaip jį protingai, racionaliai konvertuoti, kad jis sėkmingai veiktų taikos sąlygomis, kad jis būtų unikalus, maksimaliai naudingas, perspektyvus? Studentai ir jaunieji architektai ieškojo variantų. Kai kurie tiesiog pašmaikštavo, kai kurie į konversiją pažvelgė šiek tiek tiesmukai. Keliuose darbuose buvo įdomių epizodų. Pavyzdžiui, viename iš projektų siūloma fortą pritaikyti kaip koncertinę erdvę organizuoti eksperimentinės muzikos festivalius. Būtų puiku, jei įdomesni, racionalų grūdą turintys siūlymai būtų inventorizuojami, telkiami tarsi į meniu, kuris turi prasmę, realizacijos galimybę. Ateityje, kai prireiks, šiuo meniu būtų galima pasinaudoti. Būtų apmaudu, jei pleneras, kaip dažnai Kaune atsitinka, būtų šūvis į Dievo langus. Pleneras buvo idėjinis, nebuvo griežtų taisyklių, apribojimų. Renginio dalyviai elgėsi gana mandagiai, nebuvo drastiškų pasiūlymų. Aš būčiau buvęs šiek tiek drąsesnis. Manau, kad tam tikros „chirurginės“ atodangos ir pačiam objektui būtų naudingos. Viskam turi būti motyvacija, negali būti architektūra dėl architektūros. Pirma reikia sukurti procesą, kuris galėtų vykti forte, tuomet reikia eiti formų link. Vis dėlto plenerą organizavusių jaunų žmonių iniciatyvą, siekį atkreipti dėmesį į fortų problemą vertinu labai teigiamai. Nusiimu kepurę.

Apie VI fortą

VI fortas – Kauno tvirtovės dalis rytinėje miesto dalyje, Gričiupyje, esantis Nemuno dešiniojo slėnio šlaito viršutinėje terasoje. Penkiakampės simetrinės struktūros fortas carinės valdžios pastatytas 1889 m. Tai geriausiai išlikęs pirmojo gynybinio žiedo fortas ir yra karinio paveldo objektas.

Tarpukario metais forte veikė karo kalėjimas. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais čia įrengta karo belaisvių vieta: 1941–1943 m. kalinti rusų karo belaisviai, 1943–1944 m. civiliai, 1944–1948 m. vokiečių karo belaisviai.

VI fortas panašus į tipinį fortą, jame buvo kareivinės, artilerijos ir pėstininkų kovinės pozicijos, pabūklų slėptuvės. Kareivines ir sandėlius su gynybiniu grioviu jungia tuneliai. Maždaug prieš 15 metų VI forto teritorijoje buvo ketinama įkurti krematoriumą. Dabar šioje Kauno tvirtovės dalyje siūloma įkurdinti Karinės technikos muziejų.