Užsieniečių pora mūsų šalyje susidūrė su abejingumu ir nemokšiškumu

Statybų organizavimas Lietuvoje normalų žmogų gali paversti ligoniu. Taip savo karčią patirtį apibendrino vokietis Hansas Stöllgeris, kartu su žmona Annelie neseniai Preiloje pasistatę nedidelį namuką, vadinamąjį ūkinuką. Nors abu tvirtino nebijantys sunkumų ir visą gyvenimą Vokietijoje dirbę statybose, po namo statybos Preiloje iki šiol negali atsigauti – jaučiasi pavargę ir išsekę, nebenorintys jokios veiklos. Tik ilsėtis.

Ilgai nerado ramybė

64-erių H.Stollgeris yra „grynakraujis“ nidiškis, laikantis save ne vokiečiu, o „memelianderiu“, kuršininku. Nidoje gimęs, o vėliau su tėvais pasitraukęs į Vokietiją, kur prabėgo brandžiausi jo gyvenimo metai. Įdomu tai, kad Hanso tėvas buvo stalius, specialiai pakviestas iš anapus Kuršių marių, kad pagamintų baldus garsiajam „Karalienės Luizės“ viešbučiui Nidoje. Čia meistras susipažino, o vėliau vedė žvejo Jezėjaus dukrą, Hanso mamą.
H.StIollgeris prisipažįsta, jog visą gyvenimą Vokietijoje nerado ramybės – pakeitė net dešimt skirtingų miestų, tačiau niekur nesijautė kaip namie. Užteko jam prieš dvidešimt metų, dar sovietmečiu, trumpam aplankyti Nidą, ir sukilo jo pasąmonėje glūdėję šilti jausmai savo ir tėvų žemei.
Prieš dešimt metų H.Stollgeris su žmona Annelie paliko Vokietiją visam laikui ir apsigyveno Preiloje. Nida jiems pasirodė pernelyg paradiška, triukšminga, negrįžtamai praradusi žvejų kaimelio dvasią.
Sutuoktiniai pačiame Preilos pakraštyje, Preilos kalno papėdėje, nusipirko kuklų būstą – pusę apšiurusio namelio su dviem menkaverčiais statiniais.
„Čia aš esu namie“, – galiausiai ištarė Hansas.

Leidimo laukė dvejus metus

H.Stollgeris Vokietijoje išmoko dažytojo amato ir atidarė savo įmonę, kurioje dirbo sunkiai – kartais po 15 valandų per dieną. Jo žmona Annelie sukosi tame pačiame versle – buvo statybų inžinierė.
Išmanantys statybos amatą sutuoktiniai iš pagrindų atnaujino Preiloje nusipirktą būstą, priminusį greičiau ne namą, o sandėliuką. Namas sušvito tradicinėmis Kuršių nerijos spalvomis – plytine, balta ir mėlyna, o aplink jį darbštūs vokiečiai užveisė daržą ir gėlyną, traukiantį pro šalį dviračių taku pravažiuojančių turistų dėmesį.
Kadangi ankstesnieji namo savininkai sodyboje turėjo sandėliuką ir daržinę, Stollgeriams buvo leista vietoje nugriautų menkaverčių statinių atstatyti 100 kv.m. dydžio vadinamąjį ūkinuką.
H.Stollgeris sako iki šiol negalįs suprasti, kodėl net dvejus metus architektei nepavyko gauti statybos leidimo jų ūkinukui, kai priešais, jų panosėje, vienas po kito dygo dešimtys namų. Vietoje, kur, išskyrus žvejų sandėlius, niekada jokių namų nebuvo.
Abu sutuoktiniai sutartinai mojuodami rankomis kartojo: niekada daugiau! Statytis kitą namą Lietuvoje jie jau neturėtų jėgų.

Kaina kyla prabilus vokiškai

Iš pradžių Stollgeriai neketino patys organizuoti statybų. Manė, kaip ir Vokietijoje, pasamdys specializuotą įmonę ir pamirš rūpesčius.
Tačiau viena didelė bendrovė iš Kaipėdos prieš pusantrų metų už šimto kvadratinių metrų ploto namo statybą be vidaus inžinerinių tinklų įrengimo užsiprašė stulbinančią sumą - pusę milijono litų. Kai vokiečai sureagavo, jog per daug, šimtą tūkstančių litų nuleido iš karto.
Kitų firmų pasiūlymai taip pat atrodė nerealiai brangūs. Stollgeriai pajuto, jog kaina kyla tik dėl to, kad jie kalba vokiškai. Statybininkų nuomone, vokiečiai turtingi ir gali daug mokėti.
Tada sutuoktiniai, nežinodami kas jų laukia, nusprendė visus darbus organizuoti patys.
Lietuvoje pragyvenę nemažai laiko, jie turėjo daug lietuvių draugų ir pažįstamų, kurių patarimai, rekomendacijos, pasiūlymai padėdavo surasti tinkamus meistrus arba norimas prekes.
Nesibaigiantys ieškojimai, pasak Stollgerių, atėmė daugiausiai jėgų. Kartais situacijos būdavo tokios beviltiškos, kad nesimatė jokios išeities. Jie negali pamiršti, kai visoje Lietuvoje iš prekystalių paslaptingai dingo cementas. Jo negalima buvo nusipirkti ir kaimyninėje Latvijoje. Po savaitės cementas į parduotuves sugrįžo, tik jau dvigubai pabrangęs.

Didelės firmos nepatikimos

Štollgeriai susidarė nuomonę, kad Lietuvoje su didelėmis statybos firmomis geriau neprasidėti - nuplėš dvigubai, vilkins darbus, o kokybės negarantuos.
Jei nori didelėje įmonėje užsisakyti laiptus – lauk tris mėnesius, po to durų – dar tris mėnesius. Tuo tarpu mažoje įmonėje Klaipėdos rajone uosinius puikios kokybės laiptus jiems pagamino per dvi savaites.
Stollgeriai patyrė, kad Vokietijoje, skirtingai nei Lietuvoje, konkrečius pasiūlymus, ką ir kokios kokybės pirkti, kokias naujoves rinktis įrengiant būstą, duoda namą projektuojantis architektas. Tai yra jo darbo dalis. O Lietuvoje žmogus, sumokėjęs didžiulius pinigus architektui, lieka vienas kokybiškų ir nekokybiškų prekių jūroje, kur susigaudyti nėra taip paprasta.
Hanso pastebėjimu, sunku yra ir dėl to, kad Lietuvoje, statybinių prekių parduotuvėse pardavėjai – mažai išprusę, jie tik parduoda, bet nežino, ką, nieko negali patarti, nes nenusimano. Vienoje Klaipėdos parduotuvėje vokiečiams pasisekė sutikti vienintelį iš tiesų profesionalų pardavėją, kurio patarimu jie įsigijo daug kokybiškų prekių.

Jaučiasi nemažai sutaupę

Viską, kas buvo reikalinga namo statybai, Stollgeriai rado Lietuvoje. Jei ne parduotuvėse, tai jų siūlomuose kataloguose, pagal kuriuos užsisakius prekės iš gamintojo tiesiai atkeliaudavo į Lietuvą. Sutuoktiniai džiaugėsi, jog virtuvės baldų komplekto, kokį įsigijo, Vokietijoje nebūtų įpirkę. O Lietuvoje jie sumokėjo litais, kas Vakaruose kainuoja eurus.
Visą namą malkomis apšildanti suomiška muilo akmens krosnis - židinys per vieną Vilniaus įmonę atkeliavo tiesiai iš Suomijos.
„Už savo kokybę mes atsakome. Toks yra mūsų supratimas apie statybą“, - į klausimą, ar yra patenkintas pastatytu namu, atsakė 40 metų statybų versle Vokietijoje išdirbęs vyras.
Jis puikiai įvertino namą stačiusių lietuvių statybininkų darbo kokybę. O nidiškį Tadą jis sakė mielai būtų pakvietęs į savo brigadą. “Nemačiau Vokietijoje geriau dirbančio mūrininko. Be to, jis negeria ir nerūko“, - gyrė lietuvį mūrininką Hansas.

Išmoko medžiagų pavadinimus

A. Stollger lietuviškai gali išvardinti visų statybinių medžiagų pavadinimus. Nors dar nepasakytų, kaip lietuviškai puodukas ar lekštė. Pasak jos vyro, žmona yra imlesnė kalboms, todėl ji ieškojo reikiamų kontaktų.
Kai neatsirado meistro, galinčio išpjaustyti vėjalentes, Annelie to ėmėsi pati. Dažytojo taip pat nesamdė - kas geriau už Hansą tai padarytų?
Namo viduje - dar daug nebaigtų detalių, darbo pakaks visai žiemai. Tačiau sutuoktiniai tvirtina niekur nebeskubą, turintys labai daug laiko. Namuose šilta ir jauku, o visa kita – palauks. Kaip ir sodas bei kiemas už lango, kurio jie patys nebeketina tvarkyti. Nebeturi nei noro, nei jėgų. Tam darbui samdys įmonę.
Kaip stebuklą sutuoktiniai prisimena kito savo namo statybą Vokietijoje, kai medinis namas prieš jų akis išaugo per keturias savaites, o kompiuteriu padaryti namo dalių paskaičiavimai atitiko milimetrų tikslumu.
„Jei Vokietijoje turi gerą architektą ir gerą firmą, gali ramiai išvažiuoti atostogų, o grįžęs rasi be priekaištų pastatytą namą“, - tvirtina Stollgeriai, savąjį namuką Preiloje statę vienuolika mėnesių.