Žinios apie pinigus padeda vaikams augti savarankiškiems

„Vaikystėje išugdytas gebėjimas protingai elgtis su pinigais ir tinkamas požiūris į juos turi didžiulę įtaką visam gyvenimui. Todėl, jei norime vaikams palengvinti gyvenimą, reikėtų nepamiršti, kad finansai – viena iš pagrindinių gyvenimo sričių“, – teigia finansininkė Lina Banytė-Surplienė, vaikus ir jų tėvus mokanti finansinio raštingumo.

Tėvams reikia pagalbos

L.Banytė-Surplienė 16 metų dirbo finansų ir mokesčių srityje, ėjo vadovaujamas pareigas vienoje iš didžiausių pasaulinių audito ir konsultacijų bendrovių. Tai padėjo jai ne tik perprasti finansų sistemą, pamatyti įvairius verslus iš vidaus, bet ir įgyti mokymų ir lyderystės patirties.

Pati būdama trijų vaikų – dešimtmečio Fausto, septynerių Elžbietos ir vienų Konstantino – mama, moteris prieš dvejus metus pradėjo savo finansinio švietimo projektą „Raising Free Kids“, skirtą tėvams, norintiems užauginti savimi pasitikinčius ir kritiškai mąstančius vaikus. Panaudodama profesiniame darbe sukauptus įgūdžius, Lina veda nemokamus internetinius seminarus tėvams apie vaikų finansinį ugdymą, porą kartų per metus organizuoja penkių savaičių mokymus tėvams „Finansiškai laisvi vaikai“.

Lina domisi vaikų ir pinigų tema jau ketverius metus – kalbasi su savo vaikais, skaito literatūrą, dalijasi savo patirtimi feisbuko grupėje „Apie vaikus ir pinigus“. Ji yra išbandžiusi įvairius vaikų finansinio raštingumo mokymo būdus su savo vaikais, klydusi, vėl bandžiusi ir vėl klydusi, kol atrado efektyvius būdus mokyti.

Šiais laikais, kai gyvename pertekliaus visuomenėje, vaikai dažnai nevertina to, ką turi, nesupranta, kiek turi įdėti pastangų, norėdami ką nors pasiekti.

„Man patinka mokyti vaikus. Kiekvienas jų naujas išmoktas dalykas – važinėti dviračiu, plaukti, pakloti lovą ar skaityti – yra lyg mažas stebuklas. Dalykų, kuriuos aš noriu (ir, tiesą sakant, turiu!) juos išmokyti, sąrašas yra begalinis. Vieną dieną aš netikėtai suvokiau, kad mano vaikai yra išlepę. Jie turi per daug žaislų ir per daug pramogų. Supratau, kad jie nesupranta pinigų vertės ir iš tikrųjų nieko nenori“, – dalijasi pašnekovė.

Lina tuomet suprato, kad jai mokyti savo vaikus finansinės laisvės, švelniai tariant, nelabai sekasi, ir ši vaikystės patirtis vaikams gali sukelti finansinių sunkumų ateityje. Ji nenorėjo, kad tai nutiktų jos vaikams. Turi svajonę – pamatyti, kaip vaikai auga finansiškai laisvi. Štai kodėl pradėjo intensyviai domėtis šia sritimi ir nori savo žiniomis ir patirtimi dalytis su kitais.

„Visi tėvai turi ambiciją užauginti laimingus, sėkmingus ir savimi pasitikinčius žmones. Tačiau šiais laikais, kai gyvename pertekliaus visuomenėje, vaikai dažnai nevertina to, ką turi, nesupranta, kiek turi įdėti pastangų, norėdami ką nors pasiekti, – sako L.Banytė-Surplienė. – Tai tėvams kelia nerimą – kaip ugdyti vaikus finansiškai, kad jie norėtų siekti tikslų ir būtų pasiruošę ateities pasauliui? Žinau, kad tėvams reikia pagalbos – aiškios ir patikrintos sistemos, kurią įgyvendinę jie jausis ramesni.“

„Paskaitos“ vaikams nepatinka

– Tai kas gi tas finansinis ugdymas? Nuo kada ir kodėl vaikus reikia to mokyti? – teiraujamės L.Banytės-Surplienės.

– Aš apibrėžčiau finansinį raštingumą kaip gebėjimą priimti efektyvius ir ilgalaikėje perspektyvoje tau naudą atnešančius sprendimus. Tarkime, ar pirkti dabar naują automobilį išsimokėtinai, ar geriau susitaupyti ir nusipirkti seną? Ar nusipirkti naują televizorių, ar susitvarkyti namo stogą? Ar geriau investuoti savo pinigus į žinias (mokytis), ar į keliones? Ar geriau koncentruotis į pinigų uždirbimą, ar į taupymą? Visi šie sprendimai turi tam tikras pasekmes – trumpalaikes (nusipirkus ką nors yra malonu, smagiai praleidžiame laiką kelionėse ir pan.) ir ilgalaikes – t.y. kas būtų po 5 metų, jei būčiau nusprendęs šiuos pinigus panaudoti kitaip?

Vaikystėje išugdytas gebėjimas protingai elgtis su pinigais ir tinkamas požiūris į juos turi didžiulę įtaką visam gyvenimui. Todėl jei norime vaikams palengvinti gyvenimą, reikėtų nepamiršti, kad finansai – viena iš pagrindinių gyvenimo sričių.

Kelias: L.Banytė-Surplienė mato didelę prasmę savo veikloje. „Tie vaikai, kurie gaus geresnį finansinį ugdymą nuo pat mažumės, ne tik bus verslūs, bet ir sugebės atsispirti vartotojiškos visuomenės manipuliacijoms“, – tiki finansinio raštingumo mokanti specialistė. / L. Banytės-Surplienės asmeninio archyvo nuotr.

Tyrimai rodo, kad septynerių vaikai jau turi susiformavusius įgūdžius, kurie padės jiems elgtis su pinigais ateityje. Taigi pradėti mokyti – niekada ne per anksti. Tiesa, iki 6–7 metų vaikai tiesioginės patirties su pinigais turi mažai, tačiau mokosi laukti („gausi desertą tik po pagrindinio patiekalo“), stebi tėvus. Nuo 6–7 metų jau galima pradėti vaikui duoti reguliarius kišenpinigius ir taip mokymą apie pinigus padaryti nuoseklesnį.

Net jei auginate paauglius ir iki šiol jų finansiniam raštingumui dėmesio neskyrėte, jei pradėsite tuo užsiimti dabar, vis dar galite padaryti didelę įtaką jų savarankiškam gyvenimui.

– Ar Lietuvoje vaikų – ir ne tik jų – finansiniam raštingumui skiriama pakankamai dėmesio?

– Informacijos apie finansus ir kaip juos valdyti yra labai daug. Yra daug pavienių iniciatyvų, leidinių, paskaitų. Todėl, jei tik tuo domitės, tikrai rasite viską, ko trūksta. Tačiau didžiausia problema, kad ta informacija pasiekia tik labai nedaug žmonių, kurie ir taip domisi finansais. Didžioji dalis šeimų ir jų vaikų sukasi „paraleliniame“ pasaulyje, į kurį galbūt kartais užklysta finansinio raštingumo šešėlis, bet retai.

Tarp mano sekėjų yra nemažai tėvų, kurie vaikų finansiniam ugdymui skiria daug dėmesio ir užaugina stiprius, savimi pasitikinčius vaikus. Jie jau supranta, kad pinigų tema – svarbi.

– Kaip patartumėte mokyti, kad tėvams pavyktų pasiekti savo tikslus? Nuo ko pradėti?

– Tėvai, mokydami vaikus apie pinigus, dažniausiai susiduria su tuo, kad vaikai nenori klausyti tėvų „paskaitų“. Vaikams „paskaitos“ iš esmės nepatinka – nesvarbu, ar kalbėsime apie pinigus, ar apie mitybą, ar apie sportą. Ką reikėtų daryti?

Yra keli būdai, kaip lengvai sudominti vaikus pinigų tema. Pavyzdžiui, užduokite klausimus apie pinigus – kiek pinigų yra daug? Ką darytum, jei turėtum 10 tūkstančių eurų? Arba papasakokite kokią nors istoriją iš savo gyvenimo – gal kada nors netikėtai uždirbote pinigų? Arba ką nors labai kvailo įsigijote ir paskui gailėjotės? Svarbiausia – leiskite vaikui kuo daugiau pačiam patirti – pačiam taupyti, pačiam priimti kvailą sprendimą ir iš to pasimokyti, pabandyti užsidirbti pinigų ir pan.

Nuo ko pradėti? Nuo įgarsinimo, ką darote, kokius sprendimus priimate (kodėl parduotuvėje nusprendėte nusipirkti tos duonos, o ne anos), kaip renkatės (kas jums svarbu – kokybė, kaina, įprotis, prekės ženklas). Suteikite kuo daugiau gyvenimiškų patirčių vaikams. Finansinis raštingumas apima ne tik pinigų uždirbimą, leidimą, taupymą ir skolinimąsi. Tiesą sakant, yra trys finansinio raštingumo lygiai: žinios, įpročiai ir įsitikinimai. Nors gana paprasta perduoti vaikams žinias, daug sunkiau yra formuoti įpročius. Dar sunkiau užtikrinti, kad jų finansiniai įsitikinimai būtų tinkami.

Nepakanka pakalbėti apie finansinį raštingumą vieną ar du kartus. Reikia tai daryti nuolat, nuosekliai ir taip, kad ši veikla būtų įdomi vaikams.

Dažnai tėvai manęs klausia, ką turėtų mokėti skirtingo amžiaus vaikai. Tai išsamiai aptariau savo nemokamame leidinyje „TOP 3 tėvų klausimai apie vaikų finansinį raštingumą“, jį galima rasti mano tinklalapyje www.raisingfreekids.com.

Apie kišenpinigius ir atlygį

– Ko gero, dar vienas dažnas klausimas – apie kišenpinigius vaikui. Kiek jų duoti? Kada pradėti?

– Taip, tai vienas dažniausių klausimų man ir viena didžiausių tėvų klaidų, duodant kišenpinigius.

Tėvai labai dažnai daro prielaidą, kad kišenpinigių dydis priklauso nuo to, kiek jie uždirba ir gali sau leisti. Taip mąstant gali atrodyti, kad, jei šeima gyvena labiau susiveržusi diržus, kišenpinigių vaikams duoti iš viso neturėtų. Juk neturi iš ko! Vadinasi, mažiau pasiturinčios šeimos visiškai nemoko vaikų elgtis su pinigais. Dar gali atrodyti, kad turtingai gyvenančios šeimos vaikams turėtų duoti po keliasdešimt eurų per savaitę todėl, kad gali sau leisti ir tai nėra tėvams dideli pinigai. Ne. Ne. Dar kartą ne.

Kišenpinigių dydis nepriklauso nuo jūsų šeimos galimybių. Jų dydis priklauso nuo kai ko kito – nuo to, kiek savo vaikui perleidote finansinių atsakomybių. Kitaip sakant, pradėjus duoti kišenpinigius vaikui, jūsų šeimos biudžetas neturėtų pasikeisti, turėtumėte išleisti lygiai tiek pat pinigų, kiek ir anksčiau, tik pinigų pasiskirstymas pasikeistų – jūs savo išlaidas sumažintumėte kišenpinigių suma, o vaiko išlaidos padidėtų kišenpinigių suma.

Tarkime, su vaiku sutariate, kad jis už savo pinigus pirks žurnaliukus ir žaislus. Tuomet jūs paskaičiuojate, kiek jūs per savaitę vidutiniškai išleidžiate žurnaliukams ir žaislams (tarkime, 2 eurus), ir tą sumą atiduodate vaikui kišenpinigiais, paaiškinę, kad dabar jūs tų daiktų nebepirksite, nes jis pirks pats.

Jei su vaiku sutariate, kad jis dabar bus atsakingas ir už dovanas draugų gimtadieniams, vėl jūs paskaičiuojate, kiek iki šiol išleisdavote gimtadienių, į kuriuos eidavo vaikas, dovanoms, ir tuos pinigus atiduodate vaikui kaip kišenpinigius.

Vadinasi, jei vyresniam vaikui atiduodate atsakomybę pirkti drabužius, batus, mokėti už būrelius, mokėti už pramogas (kiną su draugais ir pan.), tai kišenpinigių suma gali būti visai nemaža, bet, jei už viską vis dar mokate jūs, – kišenpinigių duoti iš viso nereikia.

Esminė taisyklė – jūs nebegalite leisti savo pinigų tiems dalykams, už kuriuos turėtų sumokėti vaikas. Tėvai dažnai paslysta tuomet, kai, pavyzdžiui, parduotuvėje vaikas neturi pasiėmęs savo pinigų, o labai prašo nupirkti kažkokį žaislą. Jei papulsite į tokią situaciją, priminkite vaikui susitarimą, kad jis pirks žaislus už savo pinigus, ir jokiu būdu nenusileiskite (galite nebent paskolinti, geriausia – už palūkanas).

Kai jau susitarėte, ką vaikas pirks už savo pinigus, leiskite vaikui klysti. Tai gali reikšti, kad einant į draugo gimtadienį vaikas nebeturės pinigų dovanai, nes bus prisipirkęs daugiau žaislų ar žurnalų, nei galėjo sau leisti. Tada ir prasidės tikrosios pamokos. Pakalbėkite su vaiku, ką jis kitaip darytų kitą kartą, ir aptarkite, ką daryti dabar: gimtadienis ant nosies, o pinigų nėra. Kokią išeitis? Neiti į gimtadienį? Ką nors pagaminti pačiam? Pasiskolinti pinigų iš tėvų?

– Ar mokėti vaikams už perskaitytas knygas ar gautus gerus pažymius?

– Visų pirma, reikia suprasti, kad yra dviejų tipų šeimos (ekstremumai). Pirmasis tipas – šeimos, kuriose nėra jokių problemų su vaikų motyvacija. Vaikai mielai mokosi, gauna geriausius pažymius, kai tik randa laisvą minutę, – skaito naudingą literatūrą, laisvalaikiu sportuoja. Antrasis tipas – šeimos, kurios patiria nemažai iššūkių bandydamos sudominti vaikus knygų skaitymu, sportu ar mokslais. Šios šeimos dažnai sako, kad išbandė viską ir niekas neveikia. Didžioji dalis šeimų yra kažkur per vidurį.

Turbūt visi sutiktume, kad šeimos, kuriose nėra jokios problemos su vaikų motyvacija, neturėtų mokėti nei už knygų skaitymą, nei už gerus pažymius. Todėl šie patarimai skirti antrojo tipo šeimoms arba toms, kurios arčiau antrojo tipo šeimų.

Privalumai, kuriuos įvardija teigiantieji, kad mokėti už gerus pažymius (ar perskaitytas knygas) yra gerai, yra keli. Finansinis atlygis yra papildoma paskata kažką daryti. Taigi, net jei vaikas turi vidinę motyvaciją, turėti papildomą (išorinę) motyvaciją mokytis geriau iš ekonominės perspektyvos atrodo nebloga mintis. Jei mokame už gerus pažymius blogai besimokančiam vaikui, jam diegiame įprotį gerai mokytis, o įdiegus įprotį mokėti nebereikės (aliuzija į teksto pradžioje papasakotą istoriją). Vaikas dabar nesupranta mokymosi reikšmės, todėl reikia jį motyvuoti tol, kol jis supras, kad mokytis yra smagu, o tada viskas eis savaime.

Tačiau akivaizdūs ir mokėjimo už gerus pažymius trūkumai. Jei mokame už tai, kad vaikas mokytųsi, mes galime sunaikinti mokymosi (nuolatinio tobulėjimo) malonumą, kuris vaikui reikalingas, jei jis norės sėkmingai prisitaikyti ir išgyventi ateities pasaulyje. Mokėjimas gali laikinai padėti (pažymiai pagerės), tačiau vos tik baigsite mokėti, pasibaigs ir pagerėjimas (vaikai į tai žvelgs kaip į būdą užsidirbti).

Kokios išvados? Įvairūs tyrimai rodo, kad suteikta piniginė motyvacija gali paskatinti vaikus labiau stengtis, tačiau ne visada. Kitaip sakant, rezultatai nėra iki galo prognozuojami ir priklauso nuo daugybės veiksnių.

Jei jūsų vaikas turi pakankamai vidinės motyvacijos, nemokėkite jam nei už gerą mokymąsi, nei už knygų skaitymą. Jei norite jį paskatinti mokytis dar geriau, o skaityti dar daugiau – kalbėkitės, aiškinkite naudą ir tokiu būdu stiprinkite vidinę motyvaciją. Jei vaikas turi didelių problemų su vidine motyvacija, galima apsvarstyti jam mokėti už gerus pažymius ar perskaitytas knygas, tačiau reikėtų nepamiršti saugiklių.

Visų pirma, aiškiai vaikui pasakykite, kad tai yra laikinas eksperimentas. Būtinai įvardykite, kodėl pradedate mokėti (kad paskatintumėte jį daugiau mokytis ar skaityti), ir apibrėžkite, kada eksperimentas baigsis. Antra, svarbu šalia piniginio paskatinimo dirbti ir su kitomis vaiko nuostatomis. Tyrimai įrodė, kad piniginis atlygis pasiteisino tada, kai šalia to buvo keičiamos vyraujančios vaiko nuostatos ir požiūris į mokslą ar skaitymą. Vadinasi, neužtenka tik mokėti, reikia ir apie tai kalbėti (pasakoti istorijas ir pan.). Trečia, tyrimai parodė, kad mokamo atlygio dydis niekaip nekoreliuoja su rezultatais. Taigi nepersistenkite už dešimtuką mokėdami po 20 eurų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių