Jau seniai nieko nebestebina filmai apie vampyrus, kurie ekrane pasirodo taip dažnai, kad apie šiuos padarus žiūrovai žino daugiau nei apie realius žmones.

Ir vampyrai myli vaikus

Savo duoklę vampyrų gyvenimo būdui populiarinti, žinoma, atiduoda ir didžiausią auditoriją turintys animaciniai filmai. Prieš trejetą filmų matėme animacinę siaubo pasaką "Monstrų viešbutis", kurios įvykiai prasideda 1895-aisiais metais. Tada Europoje tik gimė kinas, o airis Abraomas Stokeris sugalvojo parašyti knygą apie Transilvanijos monstrą – vampyrą Drakulą. Jo kraupus šešėlis, pakibęs virš naujagimio lovytės, ir pradeda filmą "Monstrų viešbutis". Bet šį kartą jaudintis nereikia. Mat lovytėje guli paties Tamsos kunigaikščio naujagimė, kurią švelniai sūpuojantis niūrios pilies šeimininkas švelniu balsu dainuoja lopšinę: "Miegok ramiai, vaikeli. Tėtis įkąs visiems, kurie norės tave nuskriausti".

Tokio vampyro Drakulos tikrai dar nematėme! Jis niekuo nesiskiria nuo savo vaikelius dievinančių tėvelių – rūpinasi mažyle, skaito pasakas (žinoma, apie pabaisas ir monstrus), žaidžia ir kvailioja, nuo mažų dienų savo atžalą moko pasiversti šikšnosparniu ir kartu su ja skraido pilies menių palubiais.

Nemirtingi ir amžinai jauni

Po šio senus laikus menančio prologo veiksmas persikelia į mūsų laikus. Nemirtingas kraujo siurbikas Drakula, paveiktas šiuolaikinės verslumo dvasios, investavo pinigus į specifinį turizmo ir poilsio kompleksą "Transilvanija". Į šį penkiomis žvaigždutėmis įvertintą monstrų rezervatą iš visų pašalių sugužėjo brangūs sveteliai – vienas už kitą klaikesnės pabaisos.

Visi jie susirinko atšvęsti ypatingos sukakties: Drakulos dukrelei Mevis sukanka 118 metų, nors ji atrodo kaip tikra paauglė. Kažkada tėtis žadėjo dukrai, kad kaip tik per šį gimtadienį mergaitė galės pirmą kartą iš pilies išeiti į platųjį pasaulį ir susipažinti su paprastų žmonių gyvenimu. Taip Mevis susipažino su smalsiu, plepiu ir labai išradingu vaikinu Džonatanu. Kartu su juo į priplėkusį monstrų pasaulį įsiveržia gaivus permainų vėjas. O jis siaubo pasakos siužetą ėmė stumti į klasikinės melodramos pusę, kur visais laikais įsimylėjėliai nepaiso šimtamečių tradicijų ir labiau įsiklauso ne į proto balsą, bet į širdies šauksmą.

Svetimas tarp savų

Po šio ne tiek vaikams, kiek jų tėveliams skirto filmo sėkmės visame pasaulyje tapo aišku, kad šią juokingų pabaisų galeriją tikrai dar pamatysime. Ir štai atėjo ta diena. Penkių žvaigždučių "Monstrų viešbutis" vėl atveria savo duris svečiams.

Mevis ir Džonatanas susilaukė vaikelio Denio. Senelis Drakula tiesiog iki pamišimo myli anūką, bet sielojasi dėl to, kad vaikui dar nedygsta vampyriški iltiniai dantukai. Artėja jau penktasis berniuko gimtadienis, ir aplinkiniai pradeda įtarti, kad Denis yra ne vampyriukas, o žmogus. Drakula nenori su tuo taikstytis ir visokiais būdais mėgina pažadinti monstrišką Denio prigimtį (net pasikviečia į talką savo tėvą Vladą). O berniuko mama planuoja nugabenti sūnelį į Kaliforniją pas Džonatano tėvus, kad Denis galėtų gyventi tarp žmonių.

Dvi filosofijos

Šių dviejų siužeto atraminių taškų pakanka, kad jie atlaikytų pusantros valandos trunkančio filmo konstrukciją. Tik čia yra viena vaikiška problemėlė.

"Monstrų viešbutis 2" neturi amžiaus ribojančio draudimo ir yra skirtas įvairaus amžiaus žiūrovams, bet jo nereikėtų rekomenduoti mažiems vaikams. Ne todėl, kad filmas yra ypač baisus. Tiesiog dauguma filmo pokštų ir situacijų vaikams bus neaktualios arba neįdomios. Taip buvo ir pirmajame filme, kurio istorija apie tėvus, bet kokia kaina saugančius savo vaikus nuo pagundų ir pavojų, rado atgarsį veikiau vyresnių žiūrovų širdyse.

Antrajame filme mažoka veiksmo (jis įsišėlsta tik paskutinėje dalyje), o visas dėmesys nukreiptas į mažų vaikų auklėjimo problemas ir suaugusiesiems skirtas šeimos gyvenimo filosofijas. Vieną jų iliustruoja pats Drakula, kuris nerimauja, kad jo anūkas gali būti kitoks, o kitą – Denio motina, kuri pasiaukojamai myli savo vaiką kaip tik už tai.