– Nors nuo 2015-ųjų dirbate TV3 televizijoje ir esate dažnai matomas TV veidas, bet „Google“ apie jus žino nedaug. Slapukaujate?
– Taip jau išeina. Jei panaršytumėte po mano feisbuką, asmeninių nuotraukų irgi rastumėte kur kas mažiau nei visų kitų, dažniausiai susijusių su socialinėmis ar politinėmis šių dienų aktualijomis. Mėgstu į jas reaguoti, dalytis savo nuomone socialiniuose tinkluose.
– Vieną šaunią nuotrauką radau. Žiūrėdama į ją supratau, kad šią žiemą papildėte Lietuvos ruonių gretas?
– Tik prieš pusantro mėnesio pradėjau maudynes lediniame vandenyje. Pirmąsyk panėriau visai atsitiktinai. Jau keletą metų Trakuose vyksta Lietuvos sveikuolių organizuojamas renginys – 25 m ledinės eketės varžybos. Kažkas panašaus būna ir Vilniuje, prie Žaliųjų ežerų. Žmonos draugė ten dalyvavo, patiko. Pasikvietė žmoną. Tai ji pirmoji išbandė, o paskui ją – ir aš. Maniau, pamėginsiu sykį tik dėl įdomumo, kad sužinočiau, koks tas jausmas. Vidutiniškai, kol dar buvo ledas, vandeny išbūdavau dvi ar tris minutes. Stengiausi kuo greičiau nusirengti ir šokti į vandenį, nes, jeigu ilgai galvosi, gali dar sugalvoti, kad geriau iš viso nelipti. Svarbiausia nebijoti: juk viskas prasideda žmogaus galvoje!
M. Stankaičio, TV3, A. Anužio asmeninio archyvo nuotr.
– Maudotės ir tą karštąjį pirmadienį, kai vedate laidą „Karštai su tv3.lt“?
– Ne, pirmadieniais išeiginė. Ryte turime laidos „Karštai su tv3.lt“ filmavimą, paskui visokie susirinkimai, žinios. Žodžiu, pirmadienis – įtempta diena. Tačiau visomis kitomis savaitėmis dienomis rytą pradedu lediniu vandeniu.
– Gal jums lengviau prisiversti, nes jaunystėje sportavote?
– Tik labai mėgėjiškai. Užtai labai profesionaliai dirbau sporto žurnalistu „Lietuvos žiniose“, o po maždaug dvejų metų gavau pasiūlymą vesti TV3 sporto žinias. Tuo metu jose dirbo Vlada Musvydaitė su Robertu Petrausku. Išsipildė mano sena svajonė – pakliūti į televiziją.
Atsiriboti nuo rimtų temų per daug nesistengiu, nes tai – mano darbas, kurį labai mėgstu.
Darbas laikraštyje irgi davė daug vertingos patirties. Ypač kai „mušdavomės“ su viena atsakingąja sekretore, kad ne viską iš mūsų parengtų sporto naujienų ištrintų. Ji mėgdavo pagąsdinti. Sakydavo: „Žinokite, vyrukai, aš nieko apie tą sportą nesuprantu, bet jei per 10 minučių nesutvarkysit teksto, trinsiu taip, kad tilptų. Paskui patys galėsite aiškintis skaitytojams, kas, kaip ir kodėl.“
– Ką sportavote?
– Krepšinį. Aišku, kaip ir kiekvienas lietuvis norėjau būti garsus krepšininkuas, tačiau negalėjau pasigirti dideliu ūgiu – esu tik 1,78 m. Ilgai lankiau krepšinio treniruotes gimtajame Skuode, bet kokioj vienuoliktoje klasėje supratau, kad iš manęs krepšininko nebus. Nusprendžiau, kad gal geriau rašysiu apie sportą.
– Ar rašyti geriau sekėsi žemaitiškai, ar lietuviškai?
– Žinoma, lietuviškai. Tiesa, esu žemaitiškai vieną kartą žinias skaitęs. Toks pažaidimas per laidą „Gero vakaro šou“ buvo.
– Ar Lietuva suprastų, jei išties žemaitiškai prabiltumėte per TV3 žinias?
– Kraštiečiai, žinoma, suprastų, o vilniečiai gal kiek sunkiau. Beje, bendraudamas su žemaičiais esu pastebėjęs vieną tendenciją: jei žemaitis žino, kad kalbės su kitu žemaičiu, jis visada pirmiausia prabils žemaitiškai. Todėl ir aš esu turėjęs ne vieną pašnekovą, su kuriuo studijoje, prieš prasidedant eteriui, šnekėjau žemaitiškai, o vos tik įsijungė kameros – literatūrine kalba.
M. Stankaičio, TV3, A. Anužio asmeninio archyvo nuotr.
– Darbas laikraštyje buvo kur kas ramesnis nei televizijoje. Girdėjau, kai dirbote reporteriu TV3 žiniose, sulaukdavote net grasinimų?
– Tai buvo 2007–2012 m. Visko tais laikais pasitaikydavo. Tarkime, nuvažiuoji filmuoti į kokį nors kaimą reportažo, o ten tave pasitinka su kirviu ar akmeniu. Kartais būdavo, jog verslininkai nenori, kad apie jų nedorą veiklą skelbtum visai Lietuvai, tai imasi dar kitokių spaudimo priemonių. Politikai vėl savų technikų turėdavo. Tačiau niekas prie namų už kampo nelaukdavo. Gal labiau psichologinį spaudimą teko patirti ir kamerą saugoti. Vėliau, kai daugiau laiko ėmiau skirti politikai, Seimo reikalams, irgi pasitaikydavo visokių intrigų ir spaudimo formų.
– Kalbamės sekmadienį, kai dauguma žmonių ilsisi, leidžia laiką su šeima. Tai sekmadieniai parduoti darbui?
– Ką padarysi – taip jau yra. Sekmadienio vakarą ruošiuosi pirmadienio vakaro laidai „Karštai su tv3.lt“. Karštos aktualijos greitai kinta, todėl geriausia žinias rinkti iš vakaro. Ramiai apgalvoju klausimus, pasidėlioju reportažų seką, pamąstau, kokią potemę mūsų pašnekovų diskusijoje reikėtų labiau išryškinti, kad pokalbis būtų įdomesnis.
– Kas sunkiau – sukelti diskusiją ar ją suvaldyti, kai pašnekovai tarpusavyje ima rietis kaip šuo su kate?
– Pastaruoju metu turėjome daug tokių temų, kur studijos svečiams visai nereikėjo rietis. Tačiau, kai diskusija aštresnė, man ją stebėti kur kas įdomiau. Pamenu vieną pirmųjų savo laidų – prieš pat rinkimus pasikviečiau Žygimantą Pavilionį ir Valdemarą Tomaševskį. Kai jie pradėjo šnekėti, diskusijos praktiškai neįmanoma buvo suvaldyti. Kad ir kiek prašėme, kokias 10–15 minučių jiedu šaukė vienas per kitą. Jau galvojome, kad mušis. Kai baigėme laidą, jie dar diskutavo, kol vilkosi paltus – tęsė, atsistojo lauke prie savo automobilių – toliau nerimo, aiškinosi santykius. Laimei, tai nebuvo tiesioginis eteris, tad jų tiradas galėjome patrumpinti.
Kadangi esu ir naujienų portalo tv3.lt vyriausiasis redaktorius, visai neseniai vedžiau aktualių pokalbių laidą „Dienos pjūvis“, į kurią pasikviečiau Artūrą Zuoką ir Valdą Benkunską. Dvikova vyko po pirmojo rinkimų į Vilniaus merus turo. Suvaldyti tos diskusijos praktiškai irgi buvo neįmanoma.
M. Stankaičio, TV3, A. Anužio asmeninio archyvo nuotr.
– Ar noriai jūsų pašnekovai atvyksta į studiją, ypač tada, kai tema opi, aktuali? Ar neapvilia prieš pat laidą?
– Laimei, ne. Vėliausiai atsisakęs svečias tai padarė sekmadienį vakare – tiesioginė laidos transliacija turėjo vykti pirmadienį. Kadangi su vienu dalyviu laida ne tokia įdomi, verčiamės per galvą ir ieškome kito žmogaus. Paprastai kviečiame vieną pašnekovą, susijusį su konkrečia laidos tema, o kitą – kokį nors atsakingą politiką ar ministrą. Deja, kai jie sužino pokalbio temą arba būsimą oponentą, dažnai nebenori dalyvauti. Arba ima diktuoti savo sąlygas, kad su tuo ar anuo į studiją neis, – parinkite jiems kitą. Taip jie tarsi vengia nemalonių temų, atsakomybės visuomenei. Pagrindinė žiniasklaidos funkcija ir yra tarpininkauti valdžiai ir visuomenei. Argi ne taip?
– Esate buvęs tiek sporto, tiek aktualijų žurnalisto kailyje, o ar įsivaizduotumėte save kokios nors pramoginės laidos vedėju?
– Nežinau… Tikrai nesu tas žmogus, kuris būna vien tik rimtas. Kartais manęs gerai nepažįstantys žmonės, matantys mano veidą tik per televiziją, galvoja, kad esu labai rimtas. Tačiau juk tai – žinios, naujienos, aktualijos. Negi vaipysiesi prieš kameras? Jei yra proga, būnu linksmas ir jau tikrai nevaikštau kiauras dienas rūškanu veidu.
– Tarkime, nuvykstate į kokį giminės balių Žemaitijoje. Ar žmonės prie stalo neprašo paaiškinti, kaip čia yra su viena ar kita šių dienų problema?
– Nereikia net važiuoti į Skuodą. Gana dažnai mane stabdo ir visai nepažįstami žmonės, prašydami paaiškinti tą ar aną. Kai reikėjo pasirinkti nepriklausomą elektros tiekėją, sumaniau daryti eksperimentą. Juo pasidalijau savo feisbuke. Kadangi „Ignitis“ siūlė sutartį už labai aukštą kainą, aš nesutikau ir nepralošiau. Tuomet pliūptelėjo lavina klausimų, ką daryti su vienokiu ar kitokiu planu. Iš tiesų teko nemažai pasiskaityti ta tema ir, visų pirma, pačiam suprasti, kas ir kaip.
– Sakote, esate ne tik rimtas, bet ir linksmas žmogus. Kaip linksminatės, kad tas rimtumas galiausiai nepereitų į liūdnumą?
– Man vis dar labai patinka sportas, tad, kai tik galiu, stengiuosi kuo daugiau judėti. Atsitraukti nuo rimtų temų per daug nesistengiu, nes tai – mano darbas, jis man patinka. Tačiau, kai grįžtu namo, mano sūnūs greitai mane nuo visų darbinių reikalų atitraukia. Turiu septynerių metų Vincentą ir dešimties Augustą.
– Grįžtate namo, pasitinka sūnūs ir… Ką visi vyrai veikia drauge?
– Mano vaikai pastaruoju metu labai susidomėjo futbolu, tad tenka daryti viską, kas susiję su šiuo žaidimu. Pradedant tikru futbolu kieme ir baigiant kompiuteriniais žaidimais. Kadangi gyvename nuosavame name, yra daug lauko darbų. Mokau juos to, kas berniukams pravers ateityje: nuo žolės, medelių, krūmų priežiūros iki naminių reikalų – kambarių tvarkymo, morkų ar bulvių skutimo. Vyresniajam labai patinka gaminti, tai moka ne tik omletą, bet ir keksiukus šventėms iškepti. Sykį žmona pamokė, tai dabar mus dažnai skanumynais lepina.
M. Stankaičio, TV3, A. Anužio asmeninio archyvo nuotr.
– Jūsų žmona Vaida irgi žurnalistė?
– Ne, ji dirba rinkodaros srityje.
– Tobulas jūsų ketveriukės laisvalaikis?
Jau įsitikinau, kad geriausias poilsis – pakeisti vietą nors ir kelioms dienoms.
– Nedaug to bendro laisvalaikio turime… Darbas suvalgo didžiąją mano savaitės dalį, tad lieka gal tik kokios pusantros dienos. Labiausiai visi mėgstame keliauti – ne tik po užsienį, bet ir Lietuvoje. Jau įsitikinau, kad geriausias poilsis – kai pakeiti vietą, nors ir kelioms dienoms. Ypač mėgstame aplankyti kokius nors mažesnius Lietuvos miestelius. Dar labai patinka Kaunas, kuris turi daug puikių muziejų. Kai vaikai auga, galima kasmet važiuoti į tuos pačius, bet informaciją jie suvoks visiškai kitaip. Kelionių kryptis galvojame abu su žmona.
– Kas lieka saugoti namų? Gal turite kokį gerą keturkojį sargą?
– Turėjome, bet nelabai gerą. Prieš keletą metų pasiėmėme iš prieglaudos trijų mėnesių mažylį. Kaip vėliau pasirodė, jo kraujyje tikrai buvo medžioklio genų. Tas šunelis per metus mums pridarė tiek nuostolių – graužė, draskė odinius baldus, visus medelius per pusę kieme nukandžiojo – šiandien apie kitą šunį bijau ir pagalvoti. Ko tik mes su žmona nebandėme: dresavome jį patys, vedėme pas instruktorių į pamokas – niekas nepadėjo. Laimei, atradome jam naujus šeimininkus, pas kuriuos jis ir šiandien laimingai gyvena.
Kur kas labiau pasiteisino kitas mūsų augintinis – katinas Maksas. Jis vaidina mūsų mažosios gatvelės viršininką. Truputį turi antsvorio, bet pelių medžioklei tas netrukdo. Girdėjau, kad šiuolaikiniai katinai pelių nelabai gaudo, o mūsiškis sykį net riebią žiurkę į namus buvo parvilkęs ir su žalčiu kovojo, kai šis peržengė jo teritorijos ribas.
– Nuo laisvalaikio vėl pasinerkime į darbus. Kuo toliau, tuo sparčiau technologijos žengia į priekį. Kaip manote, ar ateis ta diena, kai žinias skaitys dirbtinis intelektas, robotai?
– Nežinau… Mačiau kanale „Youtube“ neva dirbtinio intelekto sukurtą laidos vedėją. Dar skaičau keletą angliškų straipsnių, parašytų dirbtinio intelekto. Visai nieko. Gal tokias srautines žinutes jis ir galės parengti, bet, manau, žurnalistų darbo tikrai nepakeis. Kažką iškasti apie korupciją, neteisėtus sprendimus, vienokius ar kitokius nusikaltimus dirbtinis intelektas dar nepajėgus. Kita vertus, jis gali būti puiki pagalba žurnalistams. Dabar net sunku įsivaizduoti, kaip rinktume informaciją, jeigu nebūtų paieškos sistemos „Google“.
M. Stankaičio, TV3, A. Anužio asmeninio archyvo nuotr.
– Savo feisbuko paskyroje pasidalijote žinia, kad Danijos vyriausybė nuo 2024-ųjų nori panaikinti vieną valstybinę šventę. Nuo XVII a. Danijoje ji buvo švenčiama kiekvieną penktadienį praėjus keturioms savaitėms po Velykų. Pagal vyriausybės skaičiavimus, papildoma darbo diena į valstybės iždą turėtų atnešti apie 400 mln. eurų, o pajamos būtų skirtos šalies gynybai. Siūlote ir lietuviams sugalvoti kažką panašaus?
– Buvau sužavėtas danais, kurie sugebėjo atrasti pinigų šalies gynybai štai tokiu neįprastu būdu. Kaip mes? 30 metų esame baisiai apleidę šią sritį. Visą tą laiką krašto gynybos finansavimas buvo mažas, kariuomenė nustekenta, jaunuoliai nepilietiški – vengia karinės tarnybos. Sakykite, kada, jei ne dabar, reikia susiimti? Juk esame pafrontės valstybė, turinti sieną su Baltarusija ir Rusija! Ką siūlau? Vienas iš variantų – kad visi Lietuvos piliečiai bent jau keletą metų mokėtų po 1–2 proc. savo pajamų sumos. Išeitų visai nemaži pinigai. Tačiau mes to nedarome. Neimame pavyzdžio net iš savo kaimynų lenkų, kurie neseniai paskelbė, kad Varšuva padidins išlaidas gynybai iki 4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Klausimas Lietuvos politikams – ko jie delsia? Kodėl nesiima jokių priemonių dėl mūsų žmonių saugumo?
– Gal jūs pats norėtumėte eiti į valdžią ir užkurti ten esantiems politikams tikrą pirtį – tokią karštą, kokia būna žiūrint laidą „Karštai su tv3.lt“?!
– Jei atvirai, šito klausimo dar nesvarsčiau… Tačiau, kas bus po 20 metų, irgi nežinau. Šiuo metu man kur kas įdomiau visą politinį procesą stebėti iš šono ir pasistengti, kad asmenys, atsakingi už valstybės gerovę, priimtų reikalingus sprendimus, o ne užsiimtų populizmu, kurio be galo daug matome šiomis dienomis.
Naujausi komentarai