– Kaip kilo idėja sukurti spektaklį „Kiek vertas AŠ“?
– Idėja gimė, turbūt, prisimenant pirmą kursą, kai įstojau į dabartinę Muzikos akademiją, tuometę Lietuvos konservatoriją, Aktoriaus meistriškumo katedrą. Baigiant pirmą kursą atėjo ledų gamybos įmonės atstovai ir pasiūlė mūsų pirmakursių grupei – 20-čiai žmonių – papildomą uždarbį: pabūti ledų žmogumi, dalyti gatvėje ledus vaikams. Tada supratau, kad žengiu į nelengvą profesinį kelią, kur kartais teks užsiimti ir tokiais, sakykime, įdomiais darbais.
Aš sutikau (tik aš vienas, kiek prisimenu). Turėjau stovėti 30 laipsnių karštyje liepos mėnesį prie Seimo rūmų ir dalyti vaikams ledus. Už tai man buvo pažadėtas atlygis – viena dėžė ledų. Skonį galėjau pasirinkti. Pasirinkau šokoladinius. Tada jau turėjau suprasti, kad žengiu į tuščios piniginės ir amžino bado kelią.
Aktorystė – ne tik juokas ir pokštai. Aktorystė – tai ir ašaros, ir kraujas. Aktorystė – tai traumos: tiek dvasinės, tiek ir fizinės.
Štai tokia pirmoji užuomina apie spektaklį... Iš tiesių tai yra autobiografinis kūrinys. Apie aktoriaus gyvenimą, apie laiką, kai aktorius išgyvena savo įdomiausius gyvenimo laikotarpius, didžiausius iššūkius. Apie tai, kiek aktorius yra vertas – ne filosofine prasme, brangieji, o grynaisiais, nes šiais laikais viskas skaičiuojama: kokia mano rinkos vertė, kokios mano akcijos, kiek jūs sumokėsite už mano ašarą. Pagaliau, apie tai, kiek verta scena, kurioje aš mirštu ant šaltų grindų paplūdęs krauju, kai tuo metu salėje žiovauja mokytojų kolektyvas, kuriuos vietoj ekskursijos po „Akropolį“ atvežė į teatrą.
Tad kaip gimė mintis? Ką gi, dažnai įvairios mintys gimsta, bet kartais norisi pakalbėti apie save ir apie savo profesiją, apie tai, kas yra gera, juokinga iki ašarų, apie tai, kas yra graudu, ir apie tai, kas turėtų sudominti mano žiūrovus, mano publiką.
– Pristatydamas spektaklį sakote, kad tai yra tragikomedija. Tai ko daugiau tame aktoriaus gyvenime – tragedijos ar komedijos?
– Aktoriaus gyvenimas iš tikrųjų yra, ko gero, vien tik tragedija. Kai jaunystėje mane išmetė iš visų būrelių ir visų kolektyvų, kuriuos lankiau, nes niekaip ten negalėjau pritapti, mama pasakė: „Vaikeli, nebevaikščiok dykas, užsiimk kuo nors, susigalvok, padaryk ką nors gero, normalaus.“ Užsirašiau į dramos būrelį ir po kelerių metų tapau aktoriumi. Tai jau yra komedija ir tragedija, nes nelengva būti kitu žmogumi, nelengva vaidinti vaidmenį, nelengva gyventi tokį gyvenimą, kai turi nuolat persikūnyti į kažką kitą, į ne tik į žmogų – į augalą, į daiktą. Žodžiu, juokas pro ašaras, sakyčiau.
– Taip ir įsivaizdavote aktoriaus gyvenimą, prieš pasirinkdamas šią profesiją? Ar viskas atrodė daug gražiau ir romantiškiau?
– Kadangi buvau dar visiškai žalias pirmakursis, tada, ankstyvoje jaunystėje, tikrai negalvojau, kad man dažnai teks gyvenime persirengti ledų porcija, dinozauru, futbolo kamuoliu ir panašiai. Aktorius – tai ne tik Hamletas, brangieji. Aktorius – tai ir mažas dinozauras iš filmo „Jūros periodo parkas“. Aktorystė – ne tik juokas ir pokštai. Aktorystė – tai ir ašaros, ir kraujas. Aktorystė – tai traumos: tiek dvasinės, tiek ir fizinės.
Žinoma, neįsivaizdavau, kad aktoriaus gyvenimas bus būtent toks. Kai rinkausi šį kelią, įstojau į Muzikos akademiją, tėtis, statybos inžinierius, kiekvieną vasarą parūpindavęs man rimtą darbą statybose už gerą atlyginimą, pasakė: „Būtum įstojęs į inžinerijos universitetą ir tapęs statybos inžinieriumi, tai gautum ir mano vasaros atlyginimą. O dabar būk aktorius, jeigu nori.“ Tai va toks buvo paskatinimas. Bet aš buvau labai principingai nusiteikęs visgi tapti tuo, kuo esu dabar.
Manau, kad aktorius yra įdomiausias, kai jis yra scenoje, vaidina kitus žmones ir tik tada, kai į jį kas nors žiūri. Kai aktorius lieka pats su savimi, vienas, savo virtuvėje su savo arbata – vaizdelis nekoks, kaip pasakytų vienas buvęs politikas. Geriau į tai nežiūrėti, geriau matyti tokį, kokį mes jį matome scenoje – linksmą, fainą, juokingą, įdomų, vaidinantį personažą.
Iš tiesių tai yra autobiografinis kūrinys. Apie aktoriaus gyvenimą, apie laiką, kai aktorius išgyvena savo įdomiausius gyvenimo laikotarpius, didžiausius iššūkius.
– Jūs vaidinate teatre, kine, televizijos serialuose, teko paragauti ir režisieriaus duonos. Kuri veikla Jums pačiam arčiausiai širdies?
– Sakyčiau, viena yra kolektyvinis teatras. Man teko vaidinti turbūt visuose Vilniaus teatruose. Galų gale priėjau prie išvados, kad monoteatras ir monospektaklis man yra priimtiniausia profesijos pusė. Vienam pačiam vaidinti scenoje daugybę personažų, kurie bendrauja tarpusavyje ir kartu dar bendrauja su žiūrovais, man atrodo, yra profesijos vinis. Mėgstu ir pats suvaidinti, ir save susirežisuoti, ir pasirinkti sau muziką, kostiumą, jeigu reikia – ir choreografiją.
Man patinka multidarbas, patiko visą gyvenimą, labai stengiuosi sujungti visas savo profesijos puses į vieną. Manau, kad tai visiškai įmanoma. Svarbiausia tai, ką tu atneši žiūrovui, ateidamas į sceną, ir kokią žinią nori perteikti, kokią emociją, kokią naujieną. Reikia tikėti, kad kaskart žmonės kvėpuos kartu su tavim, gal pajaus tave, gal patikės tuo, ką tu darai. Tai ir yra svarbiausia šioje profesijoje.
– Dauguma aktorių pradėdami karjerą turi svajonių vaidmenį. Jūs tokį turėjote? Gal vis dar turite?
– Na, taip, žinoma, turiu – Hamletas, Magbetas, Romeo ir visi kiti vaidmenys, kurių nesuvaidinau ir jau turbūt nesuvaidinsiu. Bet kai septyniolika sezonų iš eilės pabūni Mariumi iš televizijos serialo „Moterys meluoja geriau“, pradedi vis mažiau svajoti apie Hamletą, Magbetą. Tiesiog manau, kad kiekvienas didelis vaidmuo, kiekvienas didelis darbas yra vertas žiūrovo, kuris jį įvertina. Manau, kad nėra vaidmenų, kurių nenorėčiau suvaidinti, ir nėra vaidmenų, kuriuos jau būčiau suvaidinęs iki galo. Viską dar galima tobulinti ir visko reikia norėti, juk aktoriaus profesija yra nuolatinis tobulėjimas. Profesijos esmė yra tobulėti, o ne sėdėti ir galvoti, kad jau viską padarei.
– Ko turėtų tikėtis žiūrovai, eidami į spektaklį „Kiek vertas AŠ“?
– Spektaklyje išsiaiškinsime, pakalbėsime apie tai, kiek vertas aš visomis prasmėmis – ir filosofine, ir materialine. Manau, kad žiūrovas, atėjęs į spektaklį, pirmiausia turėtų gerai praleisti laiką, patirti gerų emocijų, ne tik nusijuokti, bet ir išspausti ašarą tam tikroje vietoje, pajausti, ką jaučia aktorius, ką jaučiu būtent aš, R. Rudokas, gyvendamas su savo profesija, su savo vaidmenimis, ką jaučiu gyvendamas su savo žiūrovais ir, pagaliau, ką aš noriu jiems pasakyti.
– Kitaip sakant, kapstysite giliau?
– Pakapstysime ir giliau. O kam nepasitaiko?
Naujausi komentarai