– Esate neabejingi Kaunui?

– Žinoma, – šypsosi Paulius, – lygiai taip, kaip esu neabejingas savo žmonai – kaunietei.

– Taip, studijų metais jaučiausi tikra smetoniško auklėjimo kauniete, – juokiasi Juventa, – kuriai svarbios geros manieros, šeimos fotoalbumai, šventės prie siuvinėtomis staltiesėmis dengto stalo. Tai kėlė šiokią tokią nuostabą bendrakursiams ir vilniečiams, tačiau ne Pauliui. Juk jo šeimos šaknys Kaune daug gilesnės. Mano tėvai čia atvyko septintojo dešimtmečio pradžioje, o Pauliaus proseneliai – po Pirmojo pasaulinio karo.

Tas karas jaunąjį Janą Kymontą – būsimąjį Pauliaus prosenelį – užklupo vos baigusį Kijevo karo akademijos aukštuosius aerofotografijos kursus. Carinės armijos karininką karas blaškė po Rusijos platybes, kol Jaroslavlyje jis sutiko Mariją Mickevičiūtę iš Lydos, kurią vedė, susilaukė vaikų. Po karo šeima atvyko į Kauną, leido vaikus mokytis į tuometę Lenkų (dabar Jėzuitų) gimnaziją, o J.Kymontas pradėjo savo verslą – įkūrė fotosalonėlį Žuvų turguje. Šia aistra užkrėtė savo dukras, žentą, vėliau mėgėjiškai fotografavo ir anūkė Marija – Pauliaus mama.

– Galima sakyti, kad esate ketvirtoji fotografų karta?

– Drąsiai! – sako J.Mudėnienė. – Bet nujaučiu, kad turėsime ir penktąją: trylikametė dukra Ugnė, rodos, taip pat užsikrėtė – eksperimentuoja mikropasaulyje.

–  Vabaliukai, laikykitės! – juokauja Paulius. – Bet, kalbant rimtai, fotografija – ne tik malonumas. Karo, pokario metais ji gelbėjo nuo bado mūsų šeimą. Senelis Kasparas Keruckis, aukščiausios klasės linotipininkas, kalbėjęs penkiomis užsienio kalbomis, Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai buvo perkeltas iš Kauno į sostinę su visa šeima. Jis imdavo savo fototechniką ir važiuodavo fotografuoti į aplinkinius kaimus. Taip uždirbdavo duonai, lašiniams, sviestui.

– Ar neužsikrėtė fotografija Juventa?

– Na, – šypsosi Juventa, – kai asmeninis fotografas šalia, galiu sau leisti kitus pomėgius. (Daugiau nei dvidešimt metų J.Mudėnienė karpo lengvus, ažūrinius, pilnus judesio ir virpesių popieriaus karpinius. Buvusi viena paskutiniųjų Lietuvos etnografijos patriarchės prof. Pranės Dundulienės mokinių kuria savitą pasaulį, rengia asmenines parodas ir dirbtuves, – red. past.).

Karpiniai – tai ne tik popierius, ne vienadienis menas, kaip kartais atrodo, tai neįtikėtinai talpus ir išraiškingas pasaulis, – neabejoja Juventa, – kai linguojančius, siūbuojančius karpytus žolynus išvydo islandai parodos "Alisa ir žolynų stebuklai" Reikjavike metu, sutapatino juos su Lietuva, jos gamtos grožiu ir plastika. Parodą paprašė eksponuoti ne dvi savaites, kaip buvo sutarta, bet du mėnesius! Tai buvo mudviejų pirmoji bendra paroda – Pauliaus nuotraukos ir mano karpiniai.

– Susidaro įspūdis, kad jūs viską darote drauge: vaikus auginate, dirbate, parodas rengiate, knygas kuriate. Ar ne per sunku?

– Taip jau susiklostė, – šypsosi Paulius, – o gal būtent todėl, kad regime pasaulį panašiai, mes ir susitikome prieš 20 metų? Keista sakyti, bet man net keliauti kur nors vienam nesmagu. Antra vertus, lengva taip gyventi tikrai nėra!

– O, taip! – kvatoja Juventa, – gyvenimas kažkaip sudėliojo mus savaip. Iš pradžių gyvenome kartu, o dirbome kiekvienas savo darbus: Paulius – leidyklose, aš – Lietuvos televizijoje, TV3, vėliau Seime, tačiau vis artėjome ir artėjome vienas prie kito.

– Pirmoji jūsų knyga "Triušiukų abėcėlė" gimė prieš penkerius metus, ką tik pasirodė antroji – "Triušiai ir žiema". Kodėl – triušiai?

– Tie triušiai tik iš pirmo žvilgsnio nekalti atrodo, – linguoja galva Juventa, – įsiropštė į mūsų gyvenimą ir nesiruošia išeiti. Idėja sukurti knygą vaikams, į kurią norėtųsi įlipti ir gyventi ten, kilo man. Ji – ypatinga ta knyga, saldi kaip medus: ir skaityti galima, ir sekti, ir net... sapnus išburti! Tai dėl to, kad kūrėme ją labai mylėdami vienas kitą ir pačią knygą.

Tai dėl to, kad kūrėme ją labai mylėdami vienas kitą ir pačią knygą.

– Iliustruota ji ne piešiniais, o fotografijomis. Tai buvo naujiena lietuviškoje leidyboje, tęsia Paulius, pats ir fotografavęs, ir maketavęs knygas. – Juventa klijavo dekoracijas, rinko minirekvizitus, įrengėme savo namuose fotostudiją ir –  atėjo sėkmė.

– Kai pirmąkart pamačiau mažylį, apsikabinusį mūsų knygelę, rodos, žemė po kojomis susiūbavo! Man iki šiol atrodo prasmingiausia veikla – kurti ir dovanoti gražų pasaulį vaikams, – neabejoja Juventa, knygą pasirašiusi ne savo, o Titės Miku slapyvardžiu. Tai iš jos vaikystės atėjęs vardas, labai tikęs prie linksmų ir spalvingų knygų.

– Vėliau pasakiškas Triušių miestelis plėtėsi, – tęsia Paulius, – atsirado miniatiūriniai kartoniniai namukai, skirti vaikams karpyti, spalvinti, konstruoti, visa popierinių lėlių kolekcija, stalo teatras, su kuriuo apkeliavome daugybę lietuviškų mokyklų Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Islandijoje, Airijoje, Anglijoje.

– Iki šiol džiaugiuosi kiekvienu kvietimu į mažų miestelių bibliotekas, – pritaria Juventa, – kur susirenka mokinukai, laukiantys stebuklo. Ta valanda, kai seku jiems istorijas, vaidinu, drauge burzgiame kaip malūnsparniai ar kaukiame kaip šimta, vilkų yra pati svarbiausia! Niekada nežinau, į kokius namus jie pareis po susitikimo, ar juos apkabins kas, ar nusišypsos, todėl atiduodu visą savo meilę ir šilumą, kiek jos turiu. Tai didelė privilegija – padovanoti vaikams visą valandą laimės.

–  Ar jūsų pačių vaikams neatrodo, kad daugiau dėmesio skiriate kitiems nei jiems?

– Kad jie mūsų kitokių ir nematė, – trūktelėja pečiais Paulius, – vis kažką fantazuojame, aiškinamės, išvykos į vaikų globos namus jiems taip pat ne naujiena. Septyniolikmetis Kipras – dekoracijų konstruktorius, Ugnė – idėjų generatorė! Štai prieš porą dienų, sprendžiant, kokios spalvos turi būti naujosios knygos viršelis, ji paklausė: "Ar negali būti dviejų spalvų?" Tad taip dabar ir bus: pusė knygos tiražo – melsvais, kita pusė – rusvais viršeliais. Kokį nori, tokį ir išsirenki.

– Pamenu, kokį įspūdį tuomet devynmetei dukrai padarė Vilniaus vaikų ir jaunimo pensiono auklėtinis Tomas, galantiškai pabučiavęs jai ranką po karpymo pamokos. Viena detalė – berniukas turi Dauno sindromą. Nesistebėti, neskirti, pagelbėti, pasidalyti – tai labai natūralu ir svarbu, – antrina Juventa.

Kartą metuose Juventa ir Paulius Mudėnai atveža savo pasakišką Triušių miestelį į Kauną. Paroda "Moters pasaulis" tampa susitikimų, pasimatymų, pažinčių vieta. Graži ir talentinga šeima dalijasi savo pasauliu, nes tiki, kad visi stebuklai prasideda šeimoje.