Rusiški filmai mūsų ekranuose pasirodo dažnai, bet dauguma jų didelio džiaugsmo neteikia. Todėl, kad jie – tik ledkalnio viršūnė, slepianti kur kas solidesnį, bet mažai matomą kino masyvą.

Du kraštutinumai

Šiandienis Rusijos kinas, kaip niekada anksčiau, pasiskirstęs į du niekaip nesusisiekiančius kraštutinumus.

Viename poliuje – masiškai gaminamas niekalas su televizijos išpopuliarintais šou verslo ir VIP veidais, madingais drabužiais, prabanga tviskančia aplinka ir absoliučiai primityviu turiniu. Kitame poliuje – didžiųjų ekranų dažniausiai taip ir nepasiekianti festivalinė produkcija, neleidžianti pamiršti, kad šios šalies prestižą kadaise gynė ne tik rusų baletas, bet ir Sergejaus Bondarčiuko, Andrejaus Tarkovskio ar Aleksandro Sokurovo filmai. Šių klasikų misiją – ugdyti žiūrovą nebanaliais filmais – dabar tęsia nemaža plejada jaunų režisierių (Andrejus Zviagincevas, Aleksejus Germanas jaunesnysis, Jurijus Bykovas), kurie, deja, plačiai pripažįstami užsieniuose, o savo šalyje turi tenkintis kino marginalų reputacija.

Rimtam kinui nelengva

Rimtam kinui Rusijoje dabar tikrai sunku. Skaudžią tiesą sakantys filmų kūrėjai čia kaip mat apšaukiami liaudies priešais, užsienio agentais ar tiesiog penktąja kolona. Ką tik sužinojome, kad vienas įdomiausių dabartinės Rusijos dokumentinio kino festivalių "Artdokfest" buvo uždraustas ir išsikėlė į Rygą. Užtai tie režisieriai, kurie aktyviai palaiko režimą (Nikita Michalkovas, Fiodoras Bondarčiukas) jokio vargo nemato, bet savo lojalumą privalo įrodyti ryškia patriotine (suprask remiančia Kremliaus politiką) pozicija ir iki koktumo dirbtiniais filmais, idealizuojančiais sovietinę praeitį.

Kokybiškas humoras?

Kaip iš gausybės rago ant žiūrovų galvų pilasi senų gerų rusiškų filmų perdirbiniai ("Likimo ironija. Tęsinys", "Tarnybinis romanas. Mūsų laikai"). Tokie filmai dabar reklamuojami kaip komedijos su kokybišku rusišku humoru. Pastarasis teiginys kaip tik ir verčia suklusti. Iki šiol neišrankią publiką linksminančios naujos rusų komedijos pasižymėjo viskuo, išskyrus kokybišką humorą. Nereikia būti ypatingu satyros ir humoro ekspertu, kad suprastum, jog šiuolaikiniai šaipokai Rusijoje ir paties kino, ir humoro lygį nuleido ligi pat grindų lygio. Ir tai, regis, dar ne riba. Patys rusai taip pasišaipo iš šios situacijos: "Kai pasiekėme dugną, iš apačios kažkas pasibeldė."

Tokiame fone visai neblogai atrodo dabar ir mūsų ekranuose pasirodanti romantinė komedija "Be sienų", kuri tikrai nėra koks nors ypatingas savo žanro šedevras, bet bent jau nepalieka nemalonių prisiminimų.

Istorijų kaleidoskopas

Komedija "Be sienų" yra kelių atskirų istorijų kaleidoskopas. Įvairių žmonių likimus sujungiančio filmo įvykiai prasideda Maskvos oro uoste, iš kurio vieni herojai iškeliauja į Armėniją, kiti – į Tbilisį. Nemažai įvykių plėtojasi ir šventinėmis girliandomis pasipuošusioje Maskvoje prieš Naujuosius metus. Pastaroji aplinkybė primena apie kitą rusų kinematografinį projektą "Eglutės", sulaukusį net kelių tęsinių. Naują komediją "Be sienų" kūrė ta pati komanda, atskiras noveles režisavo Karenas Oganesianas, Rezo Giginešvilis ir Romanas Prygunovas. Bet visi teigė, kad "Be sienų" – visai savarankiškas projektas. R.Giginešvilis buvo dar konkretesnis: "Mes specialiai pasirinkome skirtingus metų laikus: filmavome Gruziją rudenį, Maskvą – žiemą, o Armėniją – vasarą. Be to, filmas vadinasi "Be sienų", vadinasi, jame nėra jokių apribojimų."

Jokių apribojimų, kaip žinia, nepripažįsta ir meilė, kuri tapo svarbiausiu visų filmo novelių akcentu. Meilė čia turi begalę pavidalų – ji ryški, aistringa, liūdna, jaudinanti, beprotiška, laiminga, išmintinga, pakelianti iki dangaus ir nubloškianti į neviltį, ir tikrai neskirianti nei amžiaus, nei tautybės.

Iš keturių nevienodo lygio novelių galima išskirti dvi. Vienoje daug dėmesio skiriama... futbolui, o kitoje teatro ir kino grandai Ina Čiurikova bei Olegas Basilašvilis ryškiais potėpiais suvaidina lakonišką paskutinės meilės istoriją.