Atėjus nakčiai ant eglės atgyja lėlės

Duoklė vaikystei

Jos namuose Utenos rajone sklando apelsinų, cinamono, meduolių, natūralaus vaško aromatas. Šiais metais vietoje eglės natūraliomis gėrybėmis Edita papuošė tik jos šaką, o kad paguostų sūnų Luką, blizgiais bumbulais, spindinčiomis girliandomis padabino kieme augančią ir pro svetainės langus gerai matomą žaliaskarę.

"Aš kaip toje patarlėje – ir nuoga, ir basa: visiems kuriu, o pati mažai ką turiu. Visi mano Kalėdų žaisliukai iškeliauja. Jausmas dvilypis – ir džiaugiuosi, kad žmonėms patinka, ir liūdžiu – kurdama prie kiekvienos lėlės labai prisirišu, noriu, kad kuo ilgiau pabūtų namuose", – sako Edita.

Kurti jas galiu dieną naktį – laiko neseku ir neskaičiuoju.

Savo profesiją ji pasirinko apgalvotai: būdama trisdešimties, Utenos kolegijoje baigė aprangos dizaino ir technologijos studijas. Originalią išmonę ir auksines rankas turinti E.Kušleikienė įvaldžiusi beveik visas senas ir šiuolaikiškas rankdarbių technikas, kuria drabužių kolekcijas, tapo, domisi menine fotografija.

"Kiekvienas mano susižavėjimas nauju dalyku ateina ir išeina, po kurio laiko, žiūrėk, ir vėl sugrįžta, o lėlės – mano gyvenimo aistra! Kurti jas galiu dieną naktį – laiko neseku ir neskaičiuoju. Nesu labai kantri ar užsispyrusi krapštukė, bet, kai į rankas paimu lėlę, iš kažin kur atsiranda kantrybės, – pati savimi stebisi E.Kušleikienė. – Vaikystėje lėlių neturėjau. Buvau trumpais plaukais kirpta padauža, laksčiau paskui berniukus su šautuvu. Matyt, lėlės – savotiška duoklė vaikystei."

Mielosios Coliukės

Lėlėmis Edita susižavėjo dar studijuodama kolegijoje. Pati internete iš kelių aprašymų išsirinko labiausia patikusią techniką, mokėsi iš savo klaidų, savaip ištobulino. Lėles ji kuria ant vielos karkaso, iš modelino lipdo galvą, rankas, kojas, o kūną formuoja iš vilnos verpalų ar sintepono. Pasak kūrėjos, tokiu būdu sukurta lėlė gali keisti pozą, nėra statiška.

Iš pradžių ji darė dideles interjerinės lėlės, tačiau greitai pastebėjo, kad šios gražuolės įnoringos: pritampa ne visuose namuose – joms reikia erdvės, tinkamos vietos, stiliaus. O mažos lėlytės – kaip draugės.

"Kažkas paprašė padaryti mažą lėlę. Atsimenu, spyriojausi, o kai padariau, sustoti negaliu. Pirmosios dydis buvo 13 cm, vėlesnių – 10 cm, paskui pradėjau daryti 8 cm dydžio. Pati stebėjausi: "Oho, kokia mažylė – į delną telpa!" Pastaruoju metu mano lėlyčių ūgis – 5 cm. Tokią Coliukę galima visada ir visur nešioti su savimi", – juokiasi E.Kušleikienė.

Geros nuotakos ambasadorės

Šios mažylės džiugina ne tik vaikus, bet ir jų mamas – menininkė prie lėlyčių pritaiso žiogelius, kad moterys galėtų jas įsisegti į atlapą, šaliką, kepurę, rankinę. Pernai kūrėjai gimė sumanymas savo dekoratyviomis miniatiūromis papuošti dar ir Kalėdų eglutę.

Originaliems eglės žaisliukams jau minėta technika Edita daro lėlės torsą ir pritvirtina jį prie dekupažu dekoruoto ar akrilu ištapyto plastikinio bumbulo – jis virsta pūstu mažylės sijonu. Autorė jį specialiai puošia ne vien įprastais žiemiškais simboliais, bet ir išmargina gėlėmis, drugeliais – kad lėlytės džiugintų ne tik per Kalėdas ir Naujuosius, bet ištisus metus.

Kiekviena lėlė – kitas personažas, kitas charakteris, kuris atsiskleidžia veido išraiškoje, pozoje, rūpestingai parinktuose drabužiuose ir aksesuaruose. Didžiausias menininkės įkvėpimo šaltinis – gamtos grožis, jos spalvų deriniai, žaismingi animacinių filmų herojai, gražiausių pasaulio pasakų lobynai.

"Dviejų tokių pačių lėlių niekada nebuvo ir nebus, – tikina E.Kušleikienė. – Net jei ir labai stengčiausi, padaryti tokios pačios nepavyks."

Edita kuria paklusdama širdies balsui, todėl visos jos lėlės labai panašios į ją pačią – nuotaikingos, linksmos, gyvybingos.