Per buitį – su šokiu

„Draugystės pradžioje šokome pramoginius šokius, paskui išbandėme salsą, lindihopą, tradicinius liaudies šokius, kol galiausiai labai susižavėjome argentinietišku tango“, – pasakoja Miko, Magdalenos ir Marcelijaus mama.

Anksčiau, kol dar vaikai buvo mažesni, tėvai vesdavosi juos į tango vakarus – negi paliksi vienus namuose? Sako, net į užsienyje vykstančius tango festivalius visi drauge keliaudavo. „Būdavo, paberiame lego kur kamputyje, o patys šokame…“ – leidžiasi į prisiminimus Rasa, dabar vyresnėlio šeštoko į šokius nebeprikalbinanti.

Rasa ir Arnoldas šokti pradėjo prieš 20 metų. Abu nusprendė pasimokyti šokti, nors mokyklos laikais nė vienas nešoko. Pradėję suktis ant parketo, šoka iki šių dienų.

Kokią reikšmę vilniečių porai kasdieniame gyvenime turi šokis? R.Meškytė džiaugiasi, kad, bent sykį per savaitę ištrūkus pašokti, ir buitis namuose sklandžiau dėliojasi. „Nesame profesionalai ir tie mūsų šokiai – daugiau bendravimas, smagus laiko praleidimas judant šokio ritmu“, – aiškino Rasa.

Net planuodami kelionę į užsienį sutuoktiniai pirmiausia atlieka namų darbus – susiranda internete vadinamąją milongą. Paklausta, ką reiškia šis ausiai negirdėtas žodis, pašnekovė sako, kad milonga – tango vakarėlis, taip pat – muzikos rūšis ir šokio žanras. Milonga glaudžiai susijusi su tango, tik ritmas šiek tiek skiriasi ir šokio nuotaika linksmesnė. Maža to, šis žodis gali reikšti ir tango klubą, į kurį ateinama pasipuošus vakariniais drabužiais, o vakarėlis tokiame klube dažnai vyksta iki pat paryčių.

Jei milonga būna kur nors užsienyje, bešokant galima susirasti naujų draugų, kurie pasiūlys, ką mieste aplankyti, kur skaniai ir nebrangiai pavalgyti.

Komanda: koja kojon su šokiu gyvenanti šeima į tango vakarus dažnai vežasi ir vaikus. / Šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Įdomu, kad tango Rasa ir Arnoldas dažniausiai šoka ne poroje. Atrodytų, kaip taip? „Labai paprastai. Per akių kontaktą salėje susirandu partnerį, o mano vyras – partnerę. Visi žinome pagrindinius tango šokio žingsnelius, mokame jų kombinacijas, o paskui tiesiog šokame intuityviai, visu kūnu paklusdami partnerio vedimui“, – aiškina Argentinos šokių mėgėja. Vakarėlis vyksta paprastai: trys keturi šokiai šokami su vienu partneriu, paskui ieškoma kito – vėlgi per akių kontaktą. Turi būti labai jautrus ir pagavus kito šokėjo kūno kalbai, nes niekada nežinai, kokia improvizacija šaus jam į galvą. Kiek šokio partnerių per vakarą – tiek ir skirtingų šokimo nuotaikų ir stilių.

Rasa su Arnoldu į tai, kas vyksta tango šokių aikštelėje, turi sveiką požiūrį, šokių aikštelėje pavydo scenų nekelia. „Jei žmogus norės nueiti į kairę – progų tam visada atsiras, nereikės nei šokių“, – juokiasi moteris, sykį nusiuntusi vyrą pašokti salsos su savo klasės drauge. „Buvau po kojos operacijos, pati šokti negalėjau, o draugė visuomet svajojo“, – aiškina. Jai liūdna, kad iš draugės vyro sulaukė neadekvačios reakcijos: salsą jis pavadino bambatryniu ir uždraudė žmonai šokti.

Visi vardai iš M

Ar sunku auginti tris vaikus? Ir taip, ir ne. „Su dviem buvo labai paprasta: jaučiausi kaip supermama“, – kvatojasi Rasa ir priduria, kad auginti keturis gal būtų dar lengviau. Susibėgtų vaikai į dvi poras ir patys kažkuo užsiimtų.

Paklausta, kodėl pasiliko savo mergautinę pavardę, pašnekovė pasakoja įdomią istoriją. „Dar prieš santuoką mano vyras užsiminė, kad būtų neblogai turėti dar vieną Meškytę, tiktai mažytę… Iš šito sakinio gimė vyro sprendimas, kad mūsų dukros bus Meškytės – pagal mamą, o sūnūs – Ramanauskai, pagal tėtį.“ Dviejų Ramanauskų ir vienos Meškytės tėvai savo sprendimą įformino ir teisiškai.

Vyresnėlis jų sūnus Mikas – šeštokas. Kol neprasidėjo paauglystė, berniukas buvo didelis maksimalistas – tėvams net teko sudaryti lankomų būrelių tinklelį, kad veiklos nesusikirstų. „Nieko nedraudėme, tik pasakėme: jei viską spėsi – lankyk…“ – pasakoja Rasa. Šiuo metu hormonų audros, o gal ir įvykiai pasaulio arenoje (Rusijos karas su Ukraina) ima viršų, tad Mikas labiau domisi išgyvenimo klausimais, karyba, Šaulių sąjungos veikla. Neseniai pats davė priesaiką ir tapo šauliu.

Vidurinioji Magdalena, tėvų meiliai vadinama Magdute, mokyklą pradėjo lankyti metais anksčiau nei kiti jos bendraamžiai. „Būdama trejų ji jau skaitė, tai ką turėjome daryti?! Dabar dukrai aštuoneri ir ji trečiokė“, – šypsosi tėvai, kurių visi trys vaikai gimė kas ketverius metus ir visų jų vardai tradiciškai prasideda raide M.

Šiuo metu Magdalena mokosi groti gitara muzikos mokykloje. Kadangi mergaitė be galo savarankiška, mamai padėti jai susitvarkyti su natomis ir akordais netenka: „Aš net nežinau, kas užduota namų darbų: ji viską susižiūri pati. Dar ir broliams gyvenimą pareguliuoja: gelbėja užuomaršą Miką, padeda mažajam Marcelijui.“

Originalu: mergytės Meškytės, berniukai Ramanauskiukai – taip dar prieš santuoką nusprendė šeimos galva Arnoldas. / Šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Marcelijui ketveri. Be galo aktyvus, iniciatyvus vaikas. Tėveliams svarbu tos iniciatyvos neužblokuoti, kad ir toliau sūnus išliktų toks smalsus. „Vyresnėliai džiaugiasi, kai Marceliuko nėra namie, – juokiasi mama, – nes jaunėlis prisigalvoja visokių darbų darbelių ir tuomet tenka pradėtus reikalus mesti...“

Svarbiausia, kad mokėtume džiaugtis tomis smagiomis akimirkomis, kurias praleidžiame kartu.

Kai gimė Marcelijus, vyresnėlis Mikas pareiškė, kad pagaliau viskas – šeima pilna, mat pilnas automobilis.

Auklėja pokalbiais

„Vaikai dabar kitokie. Mes augdami nespaudėme tėvų taip stipriai į kampą, kaip dabar jie. Šiuolaikinei kartai visko reikia greitai“, – stebisi trijulės mama, dažnai girdinti dainuojantį telefoną kišenėje, nors būna prašiusi vaikų darbo metu jos netrukdyti.

Vienintelis būdas auklėti vaikus – pokalbiai. Bausmių jų šeimoje niekada nebuvo ir nebus – tik natūralūs padariniai. Jie puikiai veikia. „Jei ko prisidirbo – nedengiu nė vieno, tegul pajunta savo veiksmo atoveiksmį“, – aiškina griežta, bet teisinga mama. Kai pritrūksta žodžių ir loginių paaiškinimų, į pagalbą kviečiasi vyrą.

Vis dėlto daugiau bendrauti su vaikais tenka jai, mat pasitinka grįžtančius iš mokyklos, išlydi į būrelius. Laimei, nė vieno į juos vežioti nereikia: iš centro, kur gyvena, nuvykti pėsčiomis ar troleibusais labai patogu. „Visko būdavo, kol dar maži. Tai užsižiopsodavo pro langą ir pravažiuodavo stotelę, tai ne toje pusėje įlipdavo. Na ir ką? Telefonu pasišnekame, išsiaiškiname. Norisi kažkaip ugdyti jų savarankiškumą“, – sako trijulės mama.

Drąsiai kūrė savo verslą

Rasa po visiems nelengvo kovidinio laikotarpio nusprendė nebegrįžti į valdišką darbą ir pradėjo savo veiklą, susijusią su floristika ir renginiais. Jai tenka dirbti ne tik su gyvomis gėlėmis, bet ir gaminti dekoracijas iš tekstilės ar putplasčio – žiūrint, kokių puošmenų kokiam renginiui reikia. Savo bakalauro darbą R.Meškytė kažkada rašė apie scenografiją, tad teatro dailę vadina nuo seno artima veikla.

Ar drąsu buvo palikti komforto zoną ir pradėti nuosavą verslą? Pasitikėjimo suteikė didelis noras ir Lietuvoje ir Kinijoje baigti floristikos kursai. „Viešėdama pas draugę – pirmąją Lietuvos kultūros atašė Agnę Biliūnaitę – nusprendžiau nueiti į vietinius floristų kursus. Aišku, jie vyko kinų kalba, bet gavau anglišką vertimą tiesiai į ausį. Supratau, kiek daug reikšmės kinai skiria augalams pajausti visais penkiais žmogiškaisiais pojūčiais...“ – įspūdžius pasakoja floristė.

Kad įtiktų nusiskuto barzdą

Su savo vyru Arnoldu Ramanausku Rasa draugauja jau daugiau nei 20 metų. Trylika iš jų pora praleido santuokoje. O susipažino labai smagiai – baidarių žygyje. Moteris pasakoja, kad labai gerai pažinojo būsimo vyro brolį, su kuriuo drauge dirbo jaunimo organizacijoje „Lietuvos atgaja“. „Pamaniau, jei jis toks veiklus, kūrybingas, tai gal ir jo brolis visai nieko? – prisimena pirmąją pažintį su Arnoldu. – Tuomet didelio įspūdžio vyras man nepadarė, nes vietoj brolio kopijos aš pamačiau kažkokį barzdočių. Todėl tik kabliavau irklu neatsisukdama, kad per daug nereikėtų su juo bendrauti.“

Bendrakeleivės nuotaiką greitai pajuto ir Arnoldas, o supratęs, kur čia šuo pakastas, per visą baidarių žygį po truputėlį skutosi upėje barzdą, kol galiausiai ir visiškai jos atsikratė.

„Mano vyras – buhalteris. Nors iš tiesų jaunystėje labai domėjosi sportu. Buvo daugybės sporto šakų prizininkas. Tačiau močiutė iš Kauno anūkėlį paprotijo, kad iš sporto duonos nevalgys, tad pasiūlė rinktis buhalterio profesiją – taip vyras ir padarė“, – linksmai pristato Arnoldą Rasa.

Šmaikštaujame, kad turint namuose vyrą buhalterį iš bendros šeimos sąskaitos nusukti šiek tiek pinigėlių moteriškoms silpnybėms – batams, kosmetikai – beveik neįmanoma. Rasa purto galvą ir užtikrina, kad kartais ir geras batsiuvys būna be batų. Tik Arnoldo prašyti jai nereikia – turi savo pajamų!

Geriausias teisėjas Europoje

Jei Ramanauskų šeima gyventų Amerikoje, galbūt pragyvenimui užtektų ir vyro laisvalaikio hobio. Pasirodo, Arnoldas yra beisbolo teisėjas. „Deja, Lietuvoje šis sportas ne itin populiarus, tad teisėjauti varžyboms jis dažniausiai vyksta į kitas šalis“, – aiškina R.Meškytė. Moteris didžiuojasi, kad 2014-aisiais jos vyras buvo pripažintas geriausiu beisbolo teisėju Europoje.

Moteris net pamena tuo metu spaudoje kilusią audringą diskusiją, kodėl beisbolo, o ne krepšinio, jei jau Lietuva tituluojama krepšinio šalimi, o krepšinis – nacionaline sporto šaka. „Beisbolą jis žaidė dar sovietmečiu, paskui dirbo beisbolo treneriu, o šiuo metu teisėjauja, savaitgaliais važiuoja į varžybas“, – pasakoja pašnekovė.

Suderinti pagrindinį darbą su hobiu nesunku. Tereikia turėti kompiuterį, internetą ir nepatingėti iš ryto anksčiau atsikelti, kad būtų galima sutvarkyti darbo reikalus prieš prasidedant varžyboms.

Kol vyresnėliai dar nelankė mokyklos, visi drauge keliaudavo su tėčiu teisėjauti. Taip aplankė nemažai Europos šalių. Šiuo metu šeima gyvena sėsliau. Didžiausias džiaugsmas – kai per atostogas svečioje šalyje Ramanauskai apsistoja viešbutyje su baseinu, mat visi penki labai mėgsta plaukioti.

Ar Rasa, kaip beisbolo teisėjo žmona, gerai išmano šio sporto taisykles? „Na ne… Prieš ištardama vyrui „taip“, sykį bandžiau jų klausytis iki ketvirtos ryto, bet supratau, kad nelabai jos mane domina. To nepasakyčiau apie mūsų vyresnįjį sūnų. Jis domisi beisbolu, o ir šiaip daug kuo panašus į tėtį.“

Pabodo sostinės spūstys

Daugelis žmonių, net ir vadindami save visiškais miestiečiais, šiandien bando jaukintis gamtą, keliasi arčiau jos. Ar šeimos svajonėse to nėra? „Žinote, niekada nevadinome savęs labai ūkiškais žmonėmis, tad ir sodybos mūsų planuose nebuvo. Tačiau karantinas daug ką apvertė aukštyn kojomis. Šiuo metu kaip tik renovuojame sodybą Anykščių rajone“, – šypsosi Rasa, jau kurį laiką su vyru svarstanti, ar išdrįstų viską mesti ir keltis gyventi kitur. Mat Vilniaus spūstys abiem gerokai įgriso. „Kartais net juokas ima, kai pusę dienos praleidžiu važiuodama iš taško A į tašką B su savo dekoracijomis dėl kelių valandų šventinio efekto“, – apmaudžiai kalba ji.

Pagalbininkai: Anykščių rajone įsigytą sodybą remontuoja visi – ir maži, ir dideli. Galbūt kada nors ten bus naujieji šeimos namai. / Šeimos asmeninio archyvo nuotr.

Ryte pabudusi šeima kartais mamos namuose neberanda. „Jei didelis renginys, gyvos gėlės – lekiu į vietą darbuotis dar su tamsa. Norisi, kad dekoras būtų šviežias ir gaivus – toks, kaip parašyta ant mano vizitinės kortelės.“

Kaip vienoje šeimoje sugyvena dvi priešybės – menininkė ir tiksliųjų mokslų atstovas? Labai paprastai. Rasa sako, kad Arnoldas kažkur stalčiuje turi dailės mokyklos baigimo diplomą, tad apie grožį ir estetiką išmano. Kartais jis keliasi naktį ir eina pažiūrėti, ką žmona svetainėje kuria. „Mėgstu dirbti naktimis, kai niekas netrukdo, – prisipažįsta ji. – O dieną tik prisėsk – tai vienam vaikui to, kitam ano...“

Paprašyta paatvirauti, ar laiko savo šeimą laiminga, Rasa ilgai negalvoja: „Duok Dieve, kad ir kitiems taip… Aišku, kad mūsų namuose būna ir nemažai dūmų, bet galima atidaryti langus ir juos pravėdinti. Svarbiausia, kad mokėtume džiaugtis tomis smagiomis akimirkomis, kurias praleidžiame visi kartu.“