Parengtas "Land Cruiser"

"Norėjome aktyvios, neturistinės kelionės, netradiciniu maršrutu visureigiu, juolab kad tokia kelionė mums labai patiko Islandijoje", – teigė LSMU docentė Erika Skrodenienė, keliavusi su sutuoktiniu, seserimi ir jos vyru.

Atskridę į Darvino miestelį lietuviai vyko iki Brumo miesto, o vienas pagrindinių kelionės tikslų buvo apie 700 km ilgio garsusis Kimberlio regiono Gibb upės kelias.

Keliautojai išsinuomojo specialiai tokioms kelionėms parengtą "Toyota Land Cruiser" visureigį-kemperį, kuriame buvo pagalvės, šaldytuvas, viryklė.

"Tačiau bekelei skirtas automobilis – be centrinio užrakto, durelių rankenėlės sukamos, gali važiuoti per upes, panirti į vandenį. Atidarai duris – vanduo išbėga ir tęsi kelionę", – šyptelėjo Erika.

Gibb upės kelias – tris kartus per metus greideriu lyginamas žvyrkelis – lietingo sezono metu panyra po vandeniu, pakelėse telkšo vandens grioviai ir juo važiuoti negalima.

Plačiuoju žvyrkeliu galima važiuoti 110 km/val. greičiu, šoniniais – keliukais tik 20–30 km/val. ar dar lėčiau.

Lietinguoju sezonu ūkininkai pasiekiami tik lėktuvėliais, sraigtasparniais atskrenda gydytojai, tose vietose elektra išgaunama generatoriais arba saulės elementais.

Degalinė dirba tris valandas

Gibb upės kelio ruože tebuvo viena degalinė. Kauniečius perspėjo, kad ne sezono metu ji dirba tik tris valandas per dieną.

Ir jei litras degalų Sidnėjuje kainavo apie 60 euro centų, Darvino mieste – apie 90 centų, šioje degalinėje – apie 1,60 euro.

"Atvykome tik vakare, o degalinė veikė tik nuo 9 iki 12 valandos", – likę nakvoti keliautojai juokaudami apskaičiavo, kad 700 km – tarsi kelionė nuo Kauno iki Sankt Peterburgo, o kelyje – tik viena degalinė.

Pakeliui "Toyota Land Cruiser" supo aukšta žolė, šmėkščiojo pavieniai baobabai, eukaliptų miškelis, ganyklos.

Kelionės metu lietuviai apsistojo ir kempinge pas ūkininką – garsioje galvijų stotimi australų vadinamoje Ellenbrae.

Ūkininkui priklauso apie 3 000 galvijų (1983 m. – net 10 000), laisvai besiganančių 4 047 kv. km plote.

"Jis nelaiko gyvulių aptvėręs, o šie ne itin derlingoje žemėje ganosi kur nori. Tiesa, kas trejus metus australas kviečia talką – suvaro į vieną plotą apie 1 000 galvijų ir parduoda, – neįprastu ūkininkavimu stebėjosi E.Skrodenienė. – Ūkininkas samdo sraigtasparnį, apie dešimt pagalbininkų su motociklais, vilkikus su keturiomis ir net šešiomis priekabomis."

Už vieną galviją australas gauna apie 700 eurų, tad už 1 000 parduotų karvių ir jaučių uždirba apie 700 tūkst. eurų.

Ūkininkas prisipažino, kad iš šios solidžios sumos jam lieka ne itin daug, nes jis įsikūręs toliau nuo civilizacijos, jo pašto dėžutė yra net už 70 km nuo fermos.

Tad samdyti pagalbininkus, autotraukiniais vadinamus vilkikus, kainuoja daug. Beje, vien tik sraigtasparnio nuoma valandai jam kainuoja daugiau nei 400 eurų.

Akis į akį su gyvate

Bekelei parengtame visureigyje ypatingiems atvejams buvo ir pagalbos švyturys: jei kas įvyktų, pasklinda radijo ir garsinis signalai, mirksi šviesos.

"Tai žinodamas jautiesi saugiau, – tarė Erika.  – Vis dėlto mus perspėjo pagalbą kviesti tik mirtinu atveju, nes skubus gelbėtojų atvykimas sraigtasparniu kainuoja apie 7 000 eurų".

Pagalbos kelionėje neprireikė, tačiau dozę adrenalino lietuviai vis dėlto gavo.

Pirmą kartą, kai visureigis užklimpo laukiniame paplūdimyje, kuriuo važinėja keliautojai.

Tuo metu buvo atoslūgis, o po šešių valandų turėjo prasidėti potvynis: Erikos vyras nuskubėjo ieškoti pagalbos, o jos sesers vyras tuo metu bandė atkasti įklimpusi automobilį.

"Vyras pagalbą rado – vietiniai vežiojasi pneumatinius domkratus, specialias poros metrų ilgio pavažas, kurias pakiša po ratais, – pasakojo E.Skrodenienė. – Tačiau tuo metu sesers vyras sėkmingai atkasė visureigį, ir mes išvažiavome."

Daugiau adrenalino buvo, kai eidami pasivaikščioti (tokias keliones lietuviai rengdavo rytais ir vakarais, nes dienomis, kai oro temperatūra siekdavo daugiau nei 30 laipsnių karščio, jie važiuodavo) išvydo gyvatę.

"Sesers vyras ėjo pirmas ir pamatė išsirietusią, apie 30 cm virš žemės pakilusią gyvatę", – pasakojo Erika.

Vėliau kauniečiai sužinojo, kad nuojauta jų neapgavo – tai buvo viena pavojingiausių planetos gyvačių – Rytų rudoji. Labai nuodinga ir agresyvi Rytų rudoji pasižymi dideliu greičiu, mėgsta ilgai vytis sprunkančią auką, pavijusI gali kirsti keliolika kartų, o vos viena iš 14 tūkst. jos nuodų dalelių žmogui yra mirtina.

Maudynės šalia krokodilų

Krokodilai tokio adrenalino antplūdžio nesukėlė, nors viename kempinge pats šeimininkas palydėjo iki vandens ir parodė šiuos agresyvius roplius.

"Turime apie dešimt, bet jų nesibaiminkite – jie bijo žmonių, – ramino australas. – Pamatę artėjančius žmones iškart nuplaukia."

Skaidriame ir šiltame vandenyje lietuviai maudėsi drąsiai, bet ne vienoje vietoje prie jūros matė perspėjimus, kad maudytis pavojinga – tose vietose daug sūriųjų vandenų krokodilų, kurie, jei agresyvūs ir alkani, gali pulti žmones.

"Darvino miestelyje prie jūros buvo nuostabus paplūdimys, tačiau australai reagavo į perspėjimus ir nesimaudė nė vienas žmogus", – atsiduso Erika.

Krokodilienos ir kengūrienos lietuviai valgė: ant pakuočių buvo parašyta, kad mėsoje nėra jokių antibiotikų ir chemikalų.

"Dažnai valgant dienos patiekalą bare būna parašyta, kad "žuvis gali būti importuota, todėl pasitikslinkite padavėjos", – australai, kurie turi visus išteklius, pasak Erikos, labai vertina savo produkciją.

Gamtos vaikai aborigenai

Apie 4 000 km visureigiu nuvažiavę kauniečiai matė ir daug aborigenų – šioje Australijos dalyje gyvena apie 40 proc. tikrųjų šios šalies gyventojų.

Tiesa, tikrieji šeimininkai sunkiai prisitaiko prie civilizacijos, nors valdžia jiems užtikrina minimalų būstą, pragyvenimą.

"Dalis jų gyvena miesteliuose, bendruomenėse, kur yra parduotuvėlės, degalinė, dalis – atskiruose rezervatuose gamtoje, kur įvažiuoti neleidžiama.

"Kimberlio miestelyje, kuris dydžiu panašus į Lazdijus, gyvena apie 50 proc. aborigenų, – pasakojo Erika. – Tačiau charakteriu jie skiriasi nuo australų."

Parduotuvėje E.Skrodenienės vyras pirko kortelę naudotis internetu. Atsistojęs eilėje su kortele laukė, kol jį aptarnaus pardavėja aborigenė.

Ši žvilgtelėjo, pasitikslino, ar jis nori įsigyti kortelę, ir toliau kaip niekur nieko tvarkė stalčius.

"Priėjusi kita pardavėja paklausė, ar jį aptarnavo, ir, apšaukusi aborigenę, paragino paskubėti", – pasakojo Erika.

Aborigenai – gamtos vaikai, neskuba, dažnai išvysi juos gulinėjančius gatvėse, parkuose. Prisirenka kriauklių, uždega laužą, suvalgo moliuskus ir palieka rusenančią ugnį.

"Pakelėje naktimis matėme daug aborigenų paliktų šviečiančių laužų, dažnai važiavome tarp gaisrų", – prisiminė LSMU docentė.

Pinigus palikite dėžutėje

"Iš kur būsite?" – kelis kartus klausė mažai bendraujantys aborigenai. "Europa, Europa, Europa..." – išgirdęs atsakymą kartojo čiabuvis.

Kai kurie, paprašyti nusifotografuoti, pareikalauja dolerio, dar kiti bando prekiauti savo dirbiniais, tačiau  jie – kuklūs, prasti prekybininkai ir neprilygsta nei egiptiečiams, nei turkams, o savo prekes siūlo neryžtingai.

Važiuodami keliauninkai užsuko į mažą aborigenų bendruomenę, nors užrašas skelbė, kad ten be leidimo lankytis draudžiama.

Uždaryta parduotuvė, neveikianti degalinė, keliasdešimt namų, besisukantis vėjo malūnėlis, dulkėta gatvė, keli po eismo įvykių palikti automobiliai ir nė gyvos dvasios – aborigenų gyvenvietės atmosfera pasirodė tarsi iš amerikiečių siaubo filmų arba vesternų.

Ilgos kelionės metu, nuvažiavę šimtus kilometrų, vėliau lietuviai automobilių aikštelėje sutiko ir patruliuojančius pareigūnus aborigenus.

Čia pat buvo tualetas, šiukšlių dėžė, ant kurios parašyta, kad kita šiukšlių dėžė – už 130 km.

Iš anksto numatę nakvynės vietas keliautojai ilsėdavosi kempinguose. Naktis kainavo apie 3–14 eurų.

Vieni kempingai, kur yra vanduo, tualetas –  mokami, kiti, pažymėti žemėlapiuose, be vandens, tualeto, šiukšlių dėžių. Už juos lietuviams mokėti nereikėjo.

"Tokiose stovyklavietėse gamtinius reikalus reikia atlikti kulniuojant 150 m bet kokia kryptimi tolyn ir po to užkasant viską kastuvėliu, – šyptelėjo Erika. – Viename kempinge pinigus už nakvynę buvo paprašyta įdėti į dėžutę."

Brangiausiai jie mokėjo už apartamentus viešbutėlyje su dviem miegamaisiais – apie 100 eurų už nakvynę.

Apie 50 metrų ilgio vilkikas

Netikėtas susitikimas su pareigūnais laukė pervažiuojant iš vienos į kitą valstiją.

"Atvažiavus į vakarinę Australijos dalį, po kelių šimtų kilometrų, kur nesutikome beveik nė gyvos dvasios, reikėjo pereiti karantiną, – pasakojo Erika. – Pareigūnai neleido vežtis šiaurėje pirktų daržovių ir vaisių. Pasiūlė suvalgyti vietoje, išsikepti, išsivirti – tam buvo net speciali vieta. Arba – išmesti."

Čia itin kruopščiai tikrina, kad nepatektų kito regiono vaisiai, daržovės, kenkėjai. Neatsitiktinai šioje valstijoje nusipirkę pomidorų išvydo užrašą "Užauginti Vakarų Australijoje".

Beje, likę nakvoti prie karantino zonos ir suvalgę daržoves, vaisius, ryte kauniečiai vis dėlto užkliuvo pareigūnams: jie liepė atiduoti net tuščias bananų dėžes, kuriose keliautojai laikė maisto produktus.

Atsargiausi kelionės metu kelyje kauniečiai turėjo būti rytais ir vakarais – tuomet suaktyvėja gyvūnai.

Neįprasta būdavo aplenkti ir vilkikus su keturiomis ar šešiomis priekabomis.

"Tokio vilkiko ilgis – apie 50 m. O važiuojant 110 km/val greičiu žvyrkelis paskęsta dulkėse. Tiesa, dažniausiai vilkikų vairuotojai leisdavo aplenkti, o kone visi kelyje sutikti vairuotojai sveikinasi."

Koks pats gražiausias vaizdas bekelės kelionėje įstrigo E.Skrodenienei? Indijos vandenyno pakrantė prie Brumo miestelio.

"Pasitikome patekančią saulę. Nuostabus paplūdimys, kopos, smėlio juosta ir tviskantis vandenynas, – šypsojosi docentė. – Po to pakrantėje pamatėme žmogų su šuniuku. Nesuvokiamo dydžio laukiniame paplūdimyje jie buvo tarsi maži taškeliai."