Dar nesibaigus metams, grupė „AVaspo“ teigia, kad dauguma planų jau įgyvendinti: radikaliai pasikeitusi sudėtis, visiškai atnaujinta programa, gastrolės Islandijoje, daugybė koncertų Lietuvoje, du nauji vaizdo klipai ir trečiojo albumo brandinimas.

Grupės lyderė, dramaturgė (jos pjesė „Raudoni batraiščiai“ neseniai pristatyta ir Nacionaliniame dramos teatre), poetė, viena iš tarpdisciplininių menų festivalio „Tarp“ organizatorių Gabrielė Labanauskaitė „Vilniaus dienos“ skaitytojams apie nuveiktus darbus ir ateities planus papasakojo išsamiau.

– Prieš kiek mažiau nei metus „AVaspo“ patyrė esminių permainų – iš aštuonių grupės narių likote keturiese. Galbūt buvo kilusi mintis vėl surinkti būrį muzikantų?

– Orientuojamės į kokybę, ne kiekybę. Prie mūsų prisijungė Gediminas Žygus, tad pagal dabartinę muzikinę kryptį yra puiki sudėtis, tereikia kurti ir repetuoti.

– Paklausius naujų kūrinių susidaro įspūdis, kad darotės kiek niūresni – „tamsėja“ tekstai, naudojami efektai, atmosfera ir net nauji klipai. Kas tam daro įtaką?

– Tekstai nėra pikti, jie tiesiog socialiai aktyvesni. Anksčiau labiau vertinau estetinę poezijos funkciją – keliones metaforomis į mūsų ne kasdien išgyvenamus pasaulius, o dabar man svarbiau, kokia žinutė transliuojama kiekvienu tekstu. Todėl norisi kurti ne tik meną dėl meno, bet ir turėti savo išsakomą poziciją, skatinti žmones permąstyti įvairius reiškinius ir į juos pažvelgti iš įvairių perspektyvų.

Pavyzdžiui, kūriniu „Vokalistės mirtis“ manifestuojame prieš moterų, kaip seksualinių objektų, pateikimą tiek žiniasklaidoje, tiek popkultūroje. Kodėl vyrui nereikia turėti idealios figūros, gražaus veidelio ir bent kiek nors apsinuoginti, kad būtų pastebėtas jo talentas? Gal ir nepakeisime nuo senovės įsitvirtinusio moters kaip prekės stereotipo, tačiau bent jau atkreipsime dėmesį į tokius reiškinius. Ar kiekvieną kartą, reklamuojant padangas, reikia apnuoginti merginą?

O efektai, vokalo transformacijos – tai tik forma, į kurią įdedamas turinys.

– Palyginti su kitais Lietuvos muzikantais, kurie tas pačias dainas atlieka daugybę metų, ypač dažnai keičiate programą. Kaip pavyksta atsinaujinti ir įsijausti į vis kitą amplua?

– Amplua nesikeičia, keičiasi tik išraiška. Abiejuose, muzikiniu atžvilgiu kardinaliai skirtinguose „AVaspo“ albumuose esmė lieka ta pati – poezijos, muzikos ir vaizdų simbiozė.

– „AVaspo“ kūrybą jau ne kartą pristatėte ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, o visai neseniai grįžote iš Islandijos. Kaip ten atsidūrėte?

– Į Islandiją mus pakvietė Reikjaviko kultūros nakties festivalis, tačiau svajonę realybe pavertė kelionę finansavęs Lietuvos kultūros rėmimo fondas. Ypač esame dėkingi mus nuolat palaikančiai ir inspiruojančiai Muzikos informacijos centro projektų vadovei Rimantei Sodeikienei, geranoriškai padėjusiai kultūros atašė Lianai Ruokytei ir mus svetingai priėmusiam Artiomui Miminui. Reikjavike susipažinome su vietos muzikantais, grafitininkais ir tikimės keletą meninių islandiškų projektų pristatyti per šių metų poezijos festivalį „Tarp“ Vilniuje bei Kaune.

– Islandiją žmonės (ypač menininkai) linkę idealizuoti – vadina ją pasakų kraštu, įkvėpimo šaltiniu ir t. t. Kaip manote, kodėl tas kraštas taip visus žavi?

– Oro uoste pirmasis užrašas, patraukęs mano dėmesį, buvo: „Sveiki atvykę į poetų ir muzikantų šalį.“ Iš tiesų, gyvendamas tokioje nuostabioje aplinkoje negali likti abejingas kūrybai – ar tai būtų eilėraščio eilutė, ar kasdienio gyvenimo menas.

– Muzikiniame pasaulyje sklando žinia, kad brandinate trečiąjį albumą. Kada planuojate jo gimimą?

– Teisingi gandai. Apvaisinimas jau įvyko, tik nežinome, kiek tęsis idėjos išnešiojimo ir išgryninimo stadija.

– Kuriate ir dažniausiai koncertuojate Vilniuje, ar savo muziką siejate su šiuo miestu?

– Vilnius įkvepia, alternatyvioji andergraundo kultūra skatina diskutuoti ir ieškoti toliau. Iš tiesų dievinu Vilnių – todėl ir gyvenu būtent čia, o ne kur nors kitur. Visada smagu išvažiuoti, keliauti, pasimokyti ar pagyventi kitur laikinai, tačiau čia geriausias mentaliteto, kultūros ir miesto tempo santykis.

„AVaspo“ dosjė

Gabrielė Labanauskaitė – vokalas, kompozicija, tekstai.

Vladas Dieninis – būgnai, kompozicija.

Gediminas Žygus – kompozicija, elektronika.

Simas Gineika – vaizdas.

2009 m. pristatė debiutinį albumą „Nėra okeano“.

2010 m. išleido antrą albumą „Niagara“.

2010 m. klipas „Tai buvo...“ Ukrainos Lvovo trumpametražių filmų festivalyje laimėjo didįjį prizą.