Ypatingą meilę bitlų muzikai puoselėja aktorius ir muzikantas Jokūbas Bareikis (J. B.) ir operos solistas Rafailas Karpis (R. K.), prieš dešimt metų suvieniję jėgas projekte „The Beatles Show“. Jie ne tik atgaivina senus hitus, bet ir leidžia žiūrovams giliau pažinti bitlų istoriją, asmenybes, laikmetį.
– Kada „The Beatles“ muzika atsirado Jūsų gyvenime?
J. B.: Labai seniai. Tėvai turėjo patefoną, daug plokštelių, tarp jų ir bitlų. Šalia Vytauto Kernagio bitlų dainos buvo vienos mano mėgstamiausių. Pamenu etapą paauglystėje, kai su kaimyno tėčiu įrašinėdavome bitlų dainas iš radijo. Tam tikrą savaitės dieną per kažkurią radijo stotį būdavo grojamas vis kitas bitlų albumas.
Anais laikais tokia muzika nebuvo lengvai prieinama ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę ėmė kurtis radijo stotys, pradėjusios groti vakarietišką muziką. Kai mano tėvai viešėjo Amerikoje, parvežė bitlų natas „The Love Songs of The Beatles“. Man, čiurlionkės mokinukui, groti jų dainas buvo kur kas įdomiau, nei zulinti nuobodžius etiudus ar sonatinas.
Gitara? Ji mano rankose atsirado gerokai vėliau. Tada, kai susikūrė „Aktorių trio“, kur mano tėtis grojo kartu su Olegu Ditkovskiu ir Kostu Smoriginu. Repeticijos dažnai vykdavo mūsų namuose, taigi greitai ir aš pareiškiau norą mokytis. Namuose turėjome atliekamą gitarą su nutrūkusiu tilteliu, drauge su tėčiu jį priklijavome, ir taip pradėjau mokytis groti.
R. K.: Bitlus atradau dar vaikų darželyje (juokiasi). Į jį eidavau kartu su savo kaimyne. Pradžioje tėvai mane nuvesdavo pas ją, o tada mus abu jos močiutė palydėdavo į darželį. Vieną rytą pas draugę namuose išgirdau skambant kažkokią muziką. Pamenu, ji tada paklausė: „Močiute, ar čia tas akiniuotis groja iš bitlų?“ Tada man pasidarė labai įdomu, kas tas akiniuotis, kas tie bitlai. Visą dieną darželyje apie tai galvojau. Vakare paklausiau tėčio, kuris paaiškino, kas ir kaip.
Vėliau mūsų namuose atsirado „The Beatles“ plokštelė „A Hard Day’s Night“. Ji buvo viena iš nedaugelio legaliai išleistų Sovietų Sąjungoje. Taip ir pradėjau jų klausytis. Pirkdavau bitlų plokšteles iš vieno savo bendraklasio, kuris parduodavo man savo brolio turėtas bitlų plokšteles be jo žinios. (Juokiasi.)
Kadangi mano mama dirbo Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, paprašiau jos surinkti kiek įmanoma daugiau informacijos apie šią grupę. Taip nuo penktos klasės pradėjau domėtis ne tik bitlų muzika, bet ir jų biografija, kuri ilgainiui tapo labai sava.
– Taigi projektas „The Beatles Show“ lyg ir buvo užkoduotas Jūsų genuose? Kaip viskas vyko?
J. B.: Prodiuseris Simonas Kareckas pasiūlė jį įgyvendinti, o aš savo ruožtu pasiūliau į kompaniją pasikviesti R. Karpį. Žinojau, kad jis yra tikras bitlų gerbėjas, vaikščiojanti bitlų enciklopedija. Vien groti bitlų dainas, manėme, bus neįdomu, tai sugalvojome tokį formatą – chronologiškai keliaujame per „The Beatles“ istoriją, kalbame apie įdomius faktus iš grupės gyvenimo, tada grojame. Išeina ne tik pramoginis, bet ir edukacinis renginys.
R. K.: Pirmieji bandymai dainuoti bitlus mane lydėjo dar mokykloje, kai su draugais grodavome bitlų dainas per įvairiausias šventes. „Dainų dainelėje“ dainavau „Yesterday“. Vėliau būdavo įvairių festivalių, kur mane kviesdavo atlikti bitlų dainas su įvairiais ansambliais, kvartetais. Kažkada, kai vyko pirmas „Be2gether“ festivalis, mes su bitlomanais iš Klaipėdos sukūrėme ansamblį „Didžiulis karpis“ ir dainavome bitlų dainas.
Duetas su Jokūbu, sakyčiau, vienas profesionaliausių bandymų groti bitlų muziką. Juk turime puikią vadybą. Koncertais rūpinasi „Pepper Live“ – muzikinių projektų agentūra, prodiusuojanti profesionalius gyvo garso koncertus.
– Kaip atradote vienas kitą, kur susipažinote?
J. B.: Susipažinome konkurso „Dainų dainelė“ atrankoje. Koridoriuje kažką repetavau gitara, kai prie manęs priėjo Rafailas ir paklausė, ar galiu sugroti bitlų „Yesterday“. Paklausiau, nuo kur jam pagroti: nuo F ar nuo G? Taip pirmą kartą drauge pamuzikavome. Kitą sykį jau susitikome Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Eilėje prie stipendijų. Paskui pradėjome dažniau bendrauti. Vis susitikdavome bendruose aktorių ir muzikantų tūsuose.
R. K.: Su Jokūbu susipažinau turbūt daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus konkurso „Dainų dainelė“ užkulisiuose. Jis man pagrojo, aš padainavau – žodžiu, parepetavome dainą „Yesterday“.
– Grupę „The Beatles“ sudarė keturi muzikantai. Jūs esate dviese. Nebandėte ieškoti dar dviejų?
J. B.: Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad mes į sceną lipame penkiese, o kartais net ir šešiese. Aš ir dar vienas solistas grojame gitara, Rafailas – išilgine fleita, tamburinu. Taip pat turime gyvą grupę – bosinę ir solinę gitaras, būgnus, o kartais pasikviečiame ir pianistą.
– Tačiau nebandote tapti bitlų kopijomis – kopijuoti jų įvaizdžio, sceninių judesių?
J. B.: Oi, ne! Būtų juokinga. Aš esu aš. Rafailas yra Rafailas. Tačiau mūsų abiejų labai stiprus asmeninis santykis su bitlų muzika: abiem ji patinka, abu su ja augome, ji formavo mūsų muzikinį skonį. Grodami tas dainas patys kaifuojame.
– Kuri „The Beatles“ daina arčiausiai širdies ir kodėl?
J. B.: Atlikti man jas visas patinka, nes koncerto repertuarą su Rafailu sudarėme taip, kad ir patiems būtų smagu. Žiūrovai išgirs apie 20 bitlų dainų.
R. K.: Jau ne sykį esu kartojęs – nekorektiškas klausimas. Čia tas pats lyg klaustumėte manęs, kuris iš bitlų man labiau patinka. Arba ką labiau myli: mamą ar tėtį? Visos bitlų dainos man yra ypatingos, juolab kad visos skirtingos.
Mūsų abiejų labai stiprus asmeninis santykis su bitlų muzika: abiem ji patinka, abu su ja augome, ji formavo mūsų muzikinį skonį.
– Žinau, kad projektas „The Beatles Show“ gyvuoja jau ne pirmus metus. Ar šiam šou galioja gero vyno taisyklė: su metais jis vis gerėja?
J. B.: Manau, kad taip, todėl, kad per tiek laiko mes ir patys išlaisvėjome, atsipalaidavome. Atsiranda spontaniškų improvizacijų. Kadangi kasmet vyksta tik keletas šių koncertų, mes ir patys labai jų laukiame. Tai kaip desertas.
– Galbūt ruošdamiesi šiam projektui atradote kokių nors netikėtų ar mažiau žinomų faktų apie „The Beatles“?
J. B.: Paulas McCartney dažnai sapnuodavo ir jo sapnai būdavo pranašiški. Pavyzdžiui, dainos „Yesterday“ melodiją jis susapnavo, bet be teksto. Ryte pabudęs ėjo ruošti pusryčių ir, kepdamas kiaušinienę, prisiminė susapnuotą melodiją. Kadangi teksto nebuvo, jis uždainavo iš serijos „ką matau, tą ir dainuoju“ – šiuo atveju apie kiaušinienę. Tad pats pirmasis dainos „Yesterday“ tekstas originaliai skambėjo „Scrambled egg, o my darling how I love your leg“. Su daina „Let it be“ irgi yra susijusi įdomi istorija. Grupės gyvavimo pabaigoje santykiai tarp jos narių jau buvo sunkūs: bitlai pykosi, nesutarė. Panašiu metu Paulas susapnavo savo mamą Meri (ji buvo mirusi nuo vėžio), kuri, pasirodžiusi sapne, sūnui pasakė: „Let it be.“ Taigi, „Mother Mary“ šioje bitlų dainoje yra ne šventoji Mergelė Marija, bet jo mama. Ji pasakė lemtingus žodžius: „Tebūnie, paleisk…“
R. K.: Ruošdami šią programą radome šiokių tokių sąsajų tarp bitlų ir Lietuvos. Tarkim, kad Johnas Lennonas ir P. McCartney susipažino liepos 6-ąją. Turbūt abu šventė Mindaugo karūnavimo dieną? (Juokiasi.)
Visų bitlų vaikystė buvo sudėtinga. P. McCartney ankstyvoje paauglystėje neteko mamos – ji mirė nuo krūties vėžio. J. Lennoną nuo mažens augino teta ir dėdė, o kai jam buvo šešiolika, vaikinas neteko mamos: ją partrenkė girtas pareigūnas. Ringo Starras kelis vaikystės gyvenimo metus praleido ligoninėje, nes buvo silpnos sveikatos, o George’as Harrisonas gal ir nepatyrė kokių nors didelių netekčių, bet augo daugiavaikėje šeimoje, kuri vertėsi sunkiai.
– Kaip reaguoja publika, kai scenoje skamba tokios uždegančios, visiems gerai žinomos dainos?
J. B.: Publika mato, kad mes patys kaifuojame nuo tos muzikos, tuomet ir ji išsyk įsitraukia. Kitas dalykas – į mūsų koncertus susirenka labai motyvuota publika, žinanti, kur eina. Čia susirenka bitlų gerbėjai, tad natūralu, kad koncerto pabaigoje jau visi dainuoja atsistoję. Prisipažinsiu, labai pasiilgstu tos atmosferos.
– Kokio amžiaus publikai skirta „The Beatles Show“ programa?
R. K.: Paties įvairiausio. Mokykloje jausdavausi truputį nejaukiai, kai pasakydavau, kad labai mėgstu bitlus. Neva kokių tu čia senienų klausaisi... (Juokiasi). Tačiau dabar pastebiu, kad bitlai net ir tarp jaunimo yra populiarūs. Tai įrodo faktas, kurį girdėjau per vieną P. McCartney interviu. Jis dalijosi, kad sykį pamiršo dainos žodžius, o juos perskaitė iš vieno jaunuolio, kuris per jo koncertą visą laiką dainavo kartu, lūpų. Vadinasi, bitlai aktualūs visoms kartoms. Jų muzikos projektai nuolat keliauja po pasaulį, o likę gyvi grupės nariai džiaugiasi naujai atgimusiais „The Beatles“ kūriniais.
– Ar stengiatės laikytis originalios jų dainų stilistikos?
J. B.: Absoliučiai originalios, tik gali skirtis tonacijos. Aš esu bosas- baritonas, o Rafailas – tenoras, tai daugiau laiko mums kartais užtrunka suderinti tonacijas, nei parepetuoti kūrinius.
R. K.: Kiek įmanoma, bandome laikytis originalios kūrinių struktūros. Ir tikrai nesistengiame mėgdžioti jų balsų. Aš dainuoju bitlų dainas savaip – ne nustatytu operiniu balsu, todėl kai kitą dieną reikia grįžti prie operinio vokalo, būna sunkoka.
– Kaip manote, ar grupė „The Beatles“ būtų tokia pati garsi, jei debiutuotų šiuolaikinėje muzikos industrijoje?
J. B.: Sunku pasakyti. Buvo kiti laikai – ėjo septintasis dešimtmetis. Madas muzikoje diktavo Amerika, o Europa muzikiniu atžvilgiu buvo tiktai provincija. Pirmasis bitlų singlas „Love Me Do“ išsyk šovė į pirmas vietas, kaip ir antrasis jų gabalas „Please Please Me“. Taip nutiko todėl, kad jie buvo kitokie, skambėjo kitaip nei absoliuti dauguma. Bitlai nesekė vienu muzikiniu stiliumi, tarkim, rokenrolu, bet nebijojo supinti įvairių muzikos stilių, pridėdami ir savo ryškų braižą. Kitaip tariant, negrojo to, kas tuo metu vyravo.
R. K.: Sunku pasakyti, kokius kūrinius šiandien rašytų bitlai ar Mozartas… Bitlai buvo novatoriai, jie sujungė tarpusavyje labai daug įvairių muzikos stilių. Šiandienos žvaigždės, kurios nori patikti klausytojui, atsižvelgia į laikmečio aktualijas. Galbūt ir bitlai darytų tą patį?
– Ar hipių idealai: taika, meilė ir laisvė – tebėra prasmingi šiandienos pasaulyje? Kiek patys jaučiatės artimi šiai gyvenimo filosofijai?
J. B.: Šiandien, kaip niekada, šios vertybės labai svarbios. Dėl hipiavimo, hmm… Pavadinčiau save tokiu susiturėjusiu hipiu (juokiasi) ar kultūringu panku. Aš prijausdavau šiai filosofijai, bet negyvenau pagal ją.
R. K.: Mane ta hipiška estetika išties labai žavi, bet asocijuojasi tik su tam tikru gyvenimo etapu. Žinoma, kai kurie joje užstringa ir visam laikui. Tačiau aš niekada nebuvau palikęs savo pareigų, niekada negyvenau skvote. Mano domėjimasis bitlais visada buvo šalia. Pats hipiškiausias kūrinys, sakyčiau, yra J. Lennono „Imagine“, sukurtas jo jau po išsiskyrimo su bitlais. Beje, G. Harrisonas buvo labai susižavėjęs Rytų filosofija, krišnaizmu.
– Ar esate buvę Liverpulyje, „The Beatles Story“ muziejuje?
J. B.: Muziejuje nesu buvęs ir Liverpulyje dar ne. Už mane Rafailas važiavo. Turbūt keliais perėjo visas tas vietas, kur lankėsi bitlai...
R. K.: Liverpulyje esu buvęs tris kartus. Su bičiuliu pasisamdėme uberį ir važinėjome po bitlų gimtąsias vietas. Aplankėme J. Lennono, P. McCartney gimtuosius namus ir vietą, kur jie susipažino 1957 m. liepos 6-ąją, taip pat – legendinį „The Cavern club“ Matthew gatvėje, kur įvyko daugybė ankstyvųjų bitlų koncertų.
– Jei, pasitelkę technologijas, galėtumėte įžengti į bet kurį „The Beatles“ istorijos momentą, kuris etapas būtų įdomiausias?
J. B.: Aš rinkčiausi pradžią arba pabaigą. Tikrai norėčiau pamatyti, kaip dešimtys tūkstančių mergaičių, apimtos ekstazės, klykia iki ašarų. Beje, tiems keturiems vyrukams ant scenos būdavo labai sunku groti, nes per triukšmą jie vos galėdavo girdėti muziką.
R. K.: Kūrybos procesas, nors ir labai įdomus, dažnai mūsų yra idealizuojamas. Žinau, kad režisierius Peteris Jacksonas, didelis bitlomanas, sukūrė dokumentinį serialą, kuriame, pasitelkdamas išmaniąsias technologijas, žiūrovus perkelia į bitlų kūrybos užkulisius.
– Muziejuje Liverpulyje galima pamatyti originalių bitlų instrumentų. Ar turite kokį nors muzikinį daiktą, kurį saugote jausdami panašių sentimentų?
J. B.: Aš turiu elektrinę „Rickenbacker“ firmos gitarą. Kažkada koncertuose grodavau su akustine ir kartą draugas, kuris turėjo gal šešias „kilmingas“ gitaras, tarp jų ir kažkurį „Rickenbacker“ modelį, sako: „Nori paskolinsiu keliems koncertams?“ Bitlai grojo šios firmos gitaromis ir man labai patiko. Ne todėl, kad „Rickenbacker“, bet kad groti elektrine pasirodė kur kas lengviau nei akustine – mažiau reikia spausti stygas, ji minkštesnė, kažkaip lengviau grojosi, o man, kadangi pagroju tik epizodiškai, tai labai aktualu. (Šypsosi.) Skolintą reikėjo grąžinti, tai aš susiradau kitą „Rickenbacker“ gitarą, kurią parsisiunčiau iš Anglijos per „eBay“ platformą. Turiu ją palėpėje ir bitlų koncerto proga tikrai ištrauksiu į dienos šviesą!
R. K.: Vestuvių proga esu gavęs dovanų Jono Meko darytą nuotrauką, kur J. Lennonas meta kamuolį į krepšį. J. Mekas bičiuliavosi su J. Lennonu. Labai ją saugau ir branginu.
Naujausi komentarai