Šnekėjome apie alternatyvą, rokenrolą, įkvėpimą jaunoms grupėms ir kitus įdomius dalykus. Nesuklysiu sakydama, kad daugeliui Benas asocijuojasi su drąsa kurti ir būti savimi. Pokalbyje rasite ir drąsos, ir įkvėpimo, ir dar daugiau. Tekste ir tarp eilučių.

– Atrodo, kad „ba.“ gyvena rokenrolinį gyvenimą – muzika, koncertai, turai, gerbėjos, alkoholis ir linksmybės… Kaip yra iš tikrųjų? Pats jautiesi rokstaru?

– Šiais laikais lengva sekti žmogų ir stebėti, ką jis veikia ne tik scenoje, bet ir už jos ribų. Nežinau. Jeigu taip atrodo, turbūt taip ir yra. Nevaidiname juk. Iš tiesų mes grupėje esame labai skirtingi. Mūsų chebroje yra ir ramių, bet yra ir velnių. Gyvename gyvenimą, ir tiek.

„ba.“ muzika skirta laisvam žmogui. To per prievartą nesistengiame rodyti. Mums tai išeina natūraliai. Aš kartais tikrai negalvoju galva, tiesiog elgiuosi taip, kaip man atrodo tuo metu teisinga. Jeigu iš šalies kažkam atrodau kaip rokstaras, tai tebūnie. Nesistengiu toks būti. Turbūt toks mano būdas. Kartais per daug sau leidžiu, bet tas manęs neparina. Labiau – kitus.

Nenoriu būti visiškai nuogas prieš klausytoją, bet kartu stengiuosi būti atviras. Labiausiai, turbūt, atviras sau.

– A.Mamontovas tavo kūrybai ne kartą skyrė gerus žodžius. Pats ne kartą interviu esi sakęs, kad klausei jo kūrybos. Manai, „ba.“ neša jo ir „Foje“ iškeltą Lietuvos roko vėliavą?

– Neša ir neš.

– Kaip ir „Foje“, jūs tapote tikru kultu. Kaip manai, kas jums padėjo suformuoti tokį stiprų gerbėjų palaikymą?

– Viskas išėjo natūraliai. Per pastaruosius dvejus trejus metus viskas labai sustiprėjo. Tai įvyko staiga. Manau, žmonės mato, kiek mes įdedame pastangų, kad tai darome nuoširdžiai, ir tai, koks stiprus ryšys tarp grupės ir ją supančių žmonių – draugų ir komandos narių.

Aš visą vaikystę klausiau daug lietuviškos muzikos. Kai šiek tiek paaugau, laukiau roko grupės, su kuria galėčiau užaugti, stebėti jos klaidas ir sėkmę. Kadangi tokios nesulaukiau, teko ją sukurti pačiam (šypsosi). Labai džiaugiuosi, kad mūsų klausytojai auga kartu su mumis. Jie dalyvauja grupės augimo procese ir viską išgyvena kartu.

– Ar „ba.“ – dar alternatyviosios scenos dalis? Galbūt jau labiau meinstrymas?

– Alternatyviosios muzikos scena yra tai, kuo norėtų būti meinstrymas. Tiesiog alternatyvioje scenoje nėra tiek pinigų. Reperiai dabar nori būti rockstarais, o norintys būti rokstarais eina link „Power hit radio“ skambančios muzikos. O jeigu rimtai, kas nubrėžia ribą tarp alternatyvos ir meinstrymo? Atrodo, kad meinstrymu būti yra blogai, nors iš esmės taip nėra. Šitas terminas yra įgavęs neigiamą prasmę.

Kažkada jau yra tekę girdėti panašią diskusiją, kai tapome geriausia metų roko grupe tiek M.A.M.A. , tiek T.Ė.T.Ė. apdovanojimuose. Galiu pasakyti labai paprastai – mes grojame alternatyvią muziką, alternatyvų roką ir esame vieni iš nedaugelio, iškėlę šį žanrą į meinstrymą ir į pagrindines scenas Lietuvoje. Ir tai ne mano pasakyti žodžiai. Gerai tai ar blogai – ne man spręsti, o ir nelabai svarbu.

– Pats klausai daug muzikos savo malonumui ar vis dėlto Lietuvos muzikos naujienomis domiesi dėl savo darbo radijuje?

– Muzikos klausau visada. Per pastaruosius metus iš namų be ausinių buvau išėjęs kokius du kartus, ir tai netyčia. Mano klausoma muzika visada keičiasi. Žinoma, prie to šiek tiek prisidėjo ir radijo laida. Prieš keletą metų vienai laidai pasiruošti užtrukdavo savaitę, o dabar galiu tą padaryti per dieną.

Kartais galiu vienos dainos klausyti visą dieną. Kartais dvi. Be perstojo. Būna, kad kažkoks kūrinys taip pataiko į nuotaiką, kad nebereikia nieko kito. Atklausau iki negalėjimo ir, kai pradeda vimdyti, judu toliau. Kartais pagal nuotaiką muziką susikuriu ir pats. Tik sau. Turiu daug neišleistų kūrinių, kurių išleisti net ir neplanuoju, nes jie buvo skirti mano paties nuotaikos garso takeliui.

Mane įkvepia įvairovė ir vis kažko naujo atradimas. Stengiuosi neprisirišti prie vieno atlikėjo ar grupės ilgam, nes galbūt tada tai atsispindėtų mano kūryboje. Bijau aiškių įkvėpimo šaltinių savo muzikoje. Stengiuosi vis kažką keisti, ieškoti ir kuo daugiau domėtis. Muzikos paieškoms skiriu tikrai daug laiko, tik vasarą kiek mažiau. Per pastaruosius du mėnesius jaučiuosi kiek atsilikęs nuo to, kas vyksta muzikoje, bet rudenį atsigriebsiu, kadangi prasidės dar vienas laidos sezonas.

– Tu taip pat palaikai jaunas grupes – jau penktus metus vedi konkursą „Novus“, savo laidoje „Red Rose Radio“ supažindini su jaunaisiais atlikėjais, o ir interviu metu dažnai mini jaunas grupes. Kuo tau tai svarbu?

– Aš nesiekiu Lietuvoje būti vienintelis ir geriausias. Noriu, kad visa lietuviška scena augtų. Stengiuosi palaikyti visus ir padėti kuo galiu. Kažką patarti jaunesniam ar pradedančiam. Mes norime parodyti, kiek Lietuvoje gali nuveikti jauna grupė per septynerius koncertinius metus – ką galime sau leisti, kokius koncertus surengti, technines galimybes, profesionalią komandą.

Kiekvienais metais patys sau vis aukščiau keliame kartelę, bet kartu norime parodyti jaunesniems, ką galima pasiekti, jei labai stipriai tiki tuo, ką darai. Kviečiame kurti stiprią lietuviškos muzikos sceną kartu su mumis. Nenoriu su kažkuo konkuruoti ir linkiu kitiems to paties, nes gyvename per mažoje šalyje su per maža rinka.

– Pats muziką kurti pradėjai dar paauglystėje ir gana greitai atkreipei į save klausytojų dėmesį, tapai žinomas. Anksti, be ilgų klaidžiojimų, atradai savo kelią. Ką tai davė tau kaip asmenybei ir muzikantui? Žinomumas tave pakeitė?

– Dėmesys ir duoda, ir atima. Negaliu atsakyti, ar žinomumas mane pakeitė, nes nežinau, koks dabar būčiau, jeigu negročiau. Net jei ir negročiau, manau, kad per daugiau nei dešimt metų būčiau pasikeitęs. Vienaip ar kitaip.

Muzika sustiprino mano asmenybę, parodė kelią į tokį mane, koks iš tikrųjų esu ir noriu būti. Būna įvairiai. Kartais atrodo, kad visi šie metai man užaugino storą odą, bet būna dienų, kai atrodo, kad susilpnino iki tos plėvelės, kuri susidaro per ilgai pieną šildant mikrobangų krosnelėje.

– Esi sakęs, kad dainose atsispindi tai, kaip tu jautiesi, bet stengiesi tai pateikti abstrakčiai, palieki daug vietos interpretacijai. Kokių jausmų tavo kūryboje daugiausia?

– Man nelabai pavyksta rašyti tekstus apie pozityvius dalykus. Dažnai mane įkvepia vienatvė ir sapnai. Man lengviau rašyti, kai grūzas ar kažkas negatyvaus atsitinka. Muzika man padeda nusiraminti ir išsikrauti. Palieku kažkokią istoriją ar būseną dainoje ir judu toliau.

Nenoriu būti visiškai nuogas prieš klausytoją, bet kartu stengiuosi būti atviras. Labiausiai, turbūt, atviras sau. Kam reikia, tas supranta mano tekstus ir apie ką juose kalbu, o kiti žmonės vienaip ar kitaip gali pritaikyti juos sau.

– Kokių taisyklių turi kaip kūrėjas?

– Rizikuoti.

– Esate išleidę du albumus – „Rasti / Pasiklysti“ ir „H8“. Kaip dabar, praėjus jau kuriam laikui, matai ir vertini juos? Kiek pasikeitė „ba.“ per tuos metus tarp šių albumų pasirodymo?

– Paklausius, kaip jie skamba, girdėti žymus skirtumas. Labai patobulėjome. Galbūt dabar mažiau eksperimentų ir daugiau dainų, daugiau tekstų, šiek tiek sunkesnis skambesys. „Rasti / Pasiklysti“ laikau geru debiutu, bet džiaugiuosi, kad neskubėjau įrašyti antro albumo. Jį išleisti užtruko ketverius metus ir man „H8“ nuo pirmojo skiriasi šviesmečiais. Į gerąją pusę.

– Kur planuojate su „ba.“ judėti toliau Lietuvoje ir užsienyje? Galbūt arenos Lietuvoje, ypatingi koncertiniai turai užsienyje, duetai ar kiti projektai?

– Su užsieniu susijusių planų neturiu. Jie ateina patys arba atsiranda padedant mūsų vadybai. Aš to nepušinu ir dar kurį laiką tikrai neplanuoju. Žinoma, kiekvienais metais grojame užsienyje. Daug pasaulio pamačiau vien dėl muzikos ir šios grupės. Norime surengti koncertus Londone ir Berlyne, o po to bus matyti.

Kažkada sakiau, kad „ba.“ solinis koncertas arenoje niekada neįvyks, nes mes nesame arenos grupė. Tai kaip ir prisikalbėjęs esu, bet didelius koncertus galima rengti ne tik arenose. Dėl bendradarbiavimo su kitais – gaunu tikrai daug pasiūlymų duetams, bet stengiuosi jų vengti. Jeigu būčiau sutikęs su visais, turbūt galėčiau dvigubą albumą vien iš featų išleisti. Kol kas nedegu noru.

Galvoje turiu idėjų ir kitokiems projektams, bet „ba.“ man atima daugiausia laiko ir norėčiau, kad taip ir liktų. Kol kas dėl kitų dalykų nesuku galvos.

– Ką įvardytum savo didžiausiu pasiekimu?

– Žmonės koncertuose, meilė ir draugai.

– Liepą ir rugpjūtį rengiate mini turus net su dviem savo programomis ir pristatote naują singlą „Trenk“… Spalį laukia turbūt didžiausias jūsų koncertas per visą karjerą „Compensoje“, kur veikiausiai pristatysite ir keletą naujų kūrinių – esi užsiminęs apie naują EP... Gal laukia dar kažkas?

– Taip, pagrosime naujų kūrinių. Dabar esame įrašę keletą. O naujo EP neužtenka? Ne, ne, juokauju (šypsosi). Patys juk žinote, kad per kiekvieną koncertą padarome kažką naujo. Faktas, kad laukia. Vis dėlto didžiausias koncertas per karjerą. Reikia nepasišikt (juokiasi).