Jau ateinantį savaitgalį Vilnių užvaldys tradicinė Baltramiejaus amatų mugė – be amatininkų, ginklakalių, juvelyrų, knygrišių, į centrines gatves išeis ir muzikantai, aktoriai, budeliai, akrobatai.

Viešosios įstaigos Amatų gildijos iniciatyva sostinėje rugpjūčio 24 ir 25 d. jau ketvirtą kartą vyks amatų ir amatininkų globėjo Šv. Baltramiejaus dienai skirta mugė.

Prie Rotušės po stoginėmis porai dienų įsikurs dirbtuvėlės, pasipuošusios cechų vėliavomis ir kita amatų simbolika. Juose prie darbastalių vėl palinks meistrai ir demonstruos Renesanso laikų miesto amatus: juvelyriką, ginklakalystę, knygrišystę, vitražų ir koklių gamybą, siuvinėjimą ir daugelį kitų. Meistrai ir jų pameistriai, be abejo, bus pasipuošę to meto spalvingais drabužiais. Čia vyks ir eitynės, improvizuoti vaidinimai, bus muzikuojama senoviniais instrumentais, pasirodys akrobatai. Beje, bus prisimintos ir ne pačios linksmiausios tradicijos, kai miesto mugėse būdavo viešai vykdomos magistrato teismo paskirtos bausmės, tad aikštėje visą savo įnagių komplektą bus išdėliojęs ir "kotas" – budelis.

Mugei pasirinktas istorinis tarpsnis mena Vilniaus aukso amžių – jo suklestėjimą, valdant Žygimantui Augustui. Tada Vilnius rūmų puošnumu, kultūros gyvenimo įvairove, renginių įspūdingumu ėmė prilygti kitų Europos valstybių sostinėms. Kita vertus, menuose Renesanso šuolis buvo toks ryžtingas, kad pakeitė ir būties filosofiją.

Renginio organizatoriai iškėlė griežtą reikalavimą: viskas šioje mugėje demonstruojant amatą – gaminio forma, medžiaga, įrankiai ir technologija, meistrų drabužiai – turi būti renesansiniai. O pats amatas – iš praktikuotų senovės Vilniuje.

Amatininkai – kultūros nešėjai

Iki XV a. Lietuvoje miestietiškos gyvenvietės tebuvo nedidelės; jos kurdavosi prie valdovo vietininkų pilių. Jų tolesnę raidą nulėmė čia gyvenusių laisvųjų amatininkų ir jų gaminius realizuojančių pirklių veikla.

Valdovas gaudavo pajamų iš turgaus mokesčių ir prekybos muitų, tad teikdavo privilegijas prekybai. Augančiai valstybės galiai materialiai realizuotis reikėjo vis daugiau aukštos kvalifikacijos amatininkų.

Jau Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas 1323 m. laiškuose Hanzos sąjungos miestams kvietė į Vilnių ne tik karius, žemdirbius pirklius, bet ir amatininkus – kalvius, račius, batsiuvius, kailiadirbius, malūnininkus, akmenskaldžius, auksakalius, kovos mašinų meistrus ir kt. Atvykstantiems Gediminas žadėjo suteikti įvairių privilegijų, laikinai atleisti nuo mokesčių ir muitų.

Po Lietuvos krikšto imtos suteikti Magdeburgo teisės paskatino amatų raidą – įsisteigusios rotušės jau atlikdavo ir prekymečių reguliavimo funkciją. Rotušės tarnautojai ne tik rinkdavo turgaus mokesčius, bet tikrindavo matų bei saikų teisingumą.

Turgus maitino miesto žmones, o valstiečiams tai buvo vienintelis būdas gauti pinigų įsigyti miesto gaminių. Per turgus ir etninė kultūra, išaugusi kaimuose, pasiekdavo miestus. Turgus taip pat tapo ir pramoga, – tai cirko pasirodymų, vaidinimų, muzikavimo, lošimų vieta. Prekymečių būta skirtingų: kermošiai, jomarkai, savaitiniai turgūs, mugės.

1495 m. Šv. Baltramiejaus dienos, rugpjūčio 24-osios, išvakarėse Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras patvirtino pirmojo Vilniaus cecho statutą. Į tokį amatininkų susivienijimą nutarė susiburti auksakaliai, o netrukus ir siuvėjų, kalvių-šaltkalvių-katilių, odininkų, batsiuvių, kailiadirbių, kepurininkų, balnių-šikšnių, audėjų, stalių, mūrininkų, dailidžių, liejikų, salyklininkų, aludarių, mėsininkų, druskių, chirurgų-barzdaskučių cechai. Nuo tada rugpjūčio 24-oji Vilniaus meistrams tapo atmintina diena, kurią vykdavo svarbiausios cechų iškilmės ir vyresnybės rinkimai.