Poeto, prozininko, vertėjo Albino Žukausko kūryba griovė sustabarėjusios poezijos taisykles, kaupė joje unikalią socialinę ir istorinę patirtį. Dabar kūrėjas nebepatenka į šiuolaikinių literatūros vertintojų akiratį. Kodėl?

Mažasis knygius

Į susitikimą su kauniečiais Maironio lietuvių literatūros muziejuje iš Vilniaus atvažiavusios A.Žukausko dukra Giedrė ir anūkė Gustė pripažino, kad dabar tik apvalios mirusių rašytojo sukaktys priverčia skaitytojus, literatūros kritikus, leidėjus sugrįžti į praeitį, prisiminti juos, vertinti.

Suprantama, kūrėjo anūkės Gustės prisiminimai apie senelį, mirusį 1987 m., tik vaikiški. „Kai pietaudavome kartu ir valgydavome vištieną, senelis pašvilpaudavo su vištos kaklo slanksteliu. Menu ir pasivaikščiojimus su juo po Vilnių, nes visada nupirkdavo ledų ir limonado“, – pasakojo Gustė.

Jos mamos Giedrės prisiminimai gerokai praturtino A.Žukausko, tėvo ir kūrėjo, kurio gimimo 100-ąsias metinės pažymėtos šių metų pradžioje, portretą.

Praėjusio amžiaus pradžioje lietuviškame Bubelių kaime (dabar Lenkijos teritorija) Albinukas gimė su sese dvyne, kuri jį vėliau pergyveno keliolika metų. Būsimasis rašytojas sparčiai įveikė pradinės mokyklos kursą (jo šviesuolis tėvas mokėjo tris kalbas).

Būsimąjį poetą nuo pat mažų dienų supo švietėjiška aplinka: Žukauskų namuose veikė lietuviška mokykla. Kai lenkų valdžia ją uždarė, Albinukas mokėsi savarankiškai, skolindamasis knygas iš Seinų prieglaudoje veikusios „Žiburio“ gimnazijos ir miesto bibliotekos.

Ieškojimai ir tyla

Pirmas A.Žukausko eilėraštis pasirodė Vilniaus spaudoje 1928 m. Pasklidus žiniai apie smalsų paauglį, jis buvo pakviestas mokytis į Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnaziją, kurią baigė 1935 m.

Po teisės studijų Varšuvos universitete, o vėliau – Aukštesniojoje žurnalistų mokykloje, 1938 m. Lietuvoje pasirodė pirmoji jo eilėraščių knyga „Laikai ir žmonės“, tačiau kitos teko laukti daugiau nei dešimt metų.

Laikotarpį nuo 1939 m. iki 1960 m. A.Žukauskas vadino poetinio negyvenimo metais, nes negalėjo prisitaikyti prie to laikotarpio poetinės kalbėsenos.

„Karo metais tėtis iš Vilniaus persikraustė į Panevėžį, kur dirbo J.Miltinio vadovaujamame dramos teatre, atrodo, literatūrinės dalies vedėju. Panevėžyje jis sukūrė šeimą ir po karo grįžo į Vilnių. 1953 m. kovą tėtį suėmė saugumiečiai ir kelis mėnesius kalino", – prisiminė dukra.

1953 m. rudenį Žukauskų šeima įsikūrė jaukiame Vilniaus Žvėryno rajone, nedideliame dviejų aukštų keturių butų name, klevais apsodintoje Liubarto gatvėje. Čia poetas gyveno 34 metus – iki savo mirties 1987 m. vasarą.

Iškiliųjų bendramintis

Čia, specifinę aurą skleidžiančiame Žvėryne, prabėgo kūrybingiausi rašytojo gyvenimo metai, išleista daugybė jo eilėraščių ir apsakymų knygų, skirtų ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams.

Jaunystėje garsėjęs kaip sustabarėjusių poetinių kanonų ardytojas, išgyvenęs poetinio negyvenimo metą, vėl atgimė su naujosios lietuvių poezijos proveržiu septintajame–aštuntajame XX a. dešimtmetyje.

Pasak literatūros kritiko Kęstučio Nastopkos, poetines naujoves ginanti kritika A.Žukauską laikė Vytauto Bložės, Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės kūrybinių ieškojimų sąjungininku, tačiau laikas nebuvo gailestingas jo poezijai.

Gyvenimo saulėlydžiu A.Žukausko eilėraščiuose atgydavo gimtinės prisiminimai, o autentiški personažai įgydavo apibendrinančią mitinę prasmę. Eilėraščiuose ryškus ypatingas, kartais erotikos nuspalvintas santykis su gimtinės žeme.

Poetas mėgo buvoti savo gimtinėje, kur pirmiausia aplankydavo poeto vyskupo Antano Baranausko kapą Seinų katedroje.

Kalbos visatos kūrėjas

Anot K.Nastopkos, A.Žukausko poezijoje, nelyginant „Tūkstančio ir vienos nakties” Šachrazados pasakose, gyvenimas tapatinamas su kalbėjimu. Žodžiai spraudžiasi vieni per kitus, sudarydami judrų sambūrį. Kalbos visatoje nusitrina erdvės ir laiko skirtys, susitinka gyvieji ir mirusieji, kasdieniški ritualai apglėbia amžinybę. Beje, poetas sakė, kad viską, kas buvo su artimaisiais, darkart susiras „po tūkstantmečio metų“.

Kaip žurnale „Aušra“ rašė Eugenija Pakutkienė, A.Žukausko kūryba – tai išėjimas į savas gyvenimo erdves, į vešlią ir liūdną, gundančią ir net erotišką savo žemę, kuri pulsuoja besidauginančia, žudančia, dvokiančia, bet žydinčia, giedančia, aukštyn besistiebiančia gyvybe. A.Žukausko poezijoje žodžiams smagu ir laisva – jie eilėraštyje tarytum teka srautais.

„A.Žukausko kūryba turėtų būti analizuojama mokyklose, nes jo kūrinių kalba labai sodri, vaizdinga – puiki atsvara nususintai jaunimo kalbai“, – mano rašytoja Aldona Ruseckaitė.

A.Žukauskas – tėvas

„Ne, jis nebuvo griežtas, bet, pavyzdžiui, kategoriškai pasipriešino mano, moksleivės, ketinimui važiuoti su draugais autostopu į Kijevą", – prisiminimais apie poetą dalijosi jo dukra.

Kūrėjas mėgęs šeimininkauti virtuvėje: „Iki šiol jaučiu jo paruošto lenkiško patiekalo – bigoso skonį.“ Apie A.Žukausko polinkį gamintis maistą liudija iki šių dienų išlikęs jo anūko Aurimo 1986 m. rašytas laiškas, kuriame jis klausia: „Mielas Seneli, kaip gyveni? Maistą gamini pats ar kaip?“

"Tėvas labai mėgo skiepyti obelis, laiką leisti gamtoje. Todėl mes dažnai vasarodavome pas jo seseris kaime. Gyvendami Vilniuje, dažną vasaros savaitgalį vykdavome prie ežerų, kur tėvas mėgo žvejoti. Žvejodamas, vaikščiodamas paežerėmis, tėvas brandino savo eilėraščius“, – pasakojo Giedrė.

Pašnekovė apie tėvą kalbėjo kaip apie darbštų, atsakingą žmogų, kuriam nerūpėjo bohemiškas gyvenimas. Ant jo didžiulio rašomojo stalo namuose buvo galima aptikti įvairių įrankių, kurių prireikdavo taisant meškerę ar įvairius buities rakandus.

Kaip jis kūrė? Į šį klausimą atsako jo eilėraštis „Pabuvimas“:

Kas rytas atsikėlęs išgeriu kavos,

Jei sukrapštau – konjako lašą.

Prisikemšu senolio pypkę, neskubėdamas užsidegu

Ir sėduosi už stalo, pradedu gyventi.

Atsiveria laikai, nebūtos būtos erdvės,

Pro žmones ir medžius bei įvykius – iš tolių,

Kvatodamas, dainuodamas ir keikdamas,

Ateina su senais naujais, nepradėtais nepabaigtais darbais.

Eilėraštis, apsikabina, sako: – Sveikas, valandėlę

Pagyvenkime.

Pabūkime gyvi kaip žmonės.

Gėrimų gerų daug gėriau ir gerų geriausių ragavau,

Visgi nieko tokio gero gerti negavau

Ir negausiu kaip tasai skaidrumas išganų versmės,

Pusdienio tvankos pasaldintas, prisodrintas strazdų giesmės,

Sauja pasisemtas ar tošinuku —

Savo darbo tošies puoduku.

Ir dabar, kada mintis žingsniuoja išganų keliu,

Niekaip prisiminti ir užmiršti niekaip negaliu

Tošies skonio, strazdo balso, karšto liepos pusdienio

Ir šaltinio — piemenų ir karvių pusdievio.

Viską atminty prakiurusioj laikau —

Tošinuką mozerinio beržo uokse palikau —

Neseniai — prieš pusę šimto metų. Jeigu jį atrasčiau,

Jei išdžiūvusį šaltinį išganose atsikasčiau,

Jos jėgos — strazdų giesmės — dar kartą paragaučiau,

Tai tikrai, be abejonės, atsigaučiau,

Atmintis apakus vėlek praregėtų.

Nieko jau daugiau man nereikėtų —

Nesitraukčiau nuo strazdų giesmės, nuo liepos

pusdienio

Ir nuo atdaro šaltinio — piemenų ir karvių pusdievio!

Gera žinia

Anot prof. K.Nastopkos, knygynuose netrukus turėtų pasirodyti A.Žukausko poezijos rinktinė „Būtoji – grįžtamoji“. Joje bus ir plokštelė su poeto ir aktoriaus Vlado Bagdono, skaitančio A.Žukausko poeziją, balsu.

„Į šią knygą atrinkti neabejotiną estetinę vertę tebeturintys poeto eilėraščiai. Tik dėl ribotos leidinio apimties atsisakyta stambių jo poemų. Rinktinės pagrindą sudaro paties poeto 1983 m. sudaryta rinktinė „Benamė meilė”, kur eilėraščius, sudėtus ne pagal chronologiją, o pagal poetinio gyvenimo logiką, sieja aforistiniai intarpai“, – įžanginiame rinktinės straipsnyje rašo prof. K.Nastopka.