Daugiau nei šimto metų Lietuvos pasų ir asmens liudijimų istorija - toks neįprastas vilniečio Vytauto Šaikaus pomėgis. Šiai aistrai Vytautas atsidavęs dvidešimt metų ir yra sukaupęs unikalią apie 300 asmens dokumentų kolekciją.

Šio rinkinio eksponatus yra ne sykį skolinęsi muziejai, nes jie tokiais retais dokumentais pasigirti negali.

Kainų įvardyti nenori

Bendrovės „Fizinės saugos centras" vadovas sako užsikrėtęs kolekcionavimu prieš kelis dešimtmečius, kai kraustydamas žmonos močiutės namo palėpę aptiko labai įdomių antikvarinių dalykų. Tarp jų buvo garsiosios Napoleono Ordos litografijos su senųjų dvarų vaizdais. Antikvarinis giminės palikimas labai sudomino Vytautą. Taip jis ėmė kaupti įvairius dokumentus.

„Pasirinkau pasus, asmens liudijimus, pažymėjimus, nes jiems įsigyti reikėjo palyginti mažiau lėšų nei meno kūriniams", - atvirai prisipažįsta Vytautas.

Tačiau kaip ir kiekvienas dėl savo pomėgio pametęs galvą kolekcininkas jis neišduoda, už kokią kainą įsigyja ypač vertingų dokumentų. Dažniausiai tokie sandėriai sudaromi Kolekcininkų klube, kur profesinės paslaptys laikomos už devynių užraktų.

Ir su Sugiharos viza

„Seniausias eksponatas - carinės Rusijos laikų pasas, išduotas 1905 metais. Vienas unikaliausių dokumentų - pasas su Japonijos ambasadoriaus Chiunės Sugiharos viza, kuri išgelbėjo jo savininkui gyvybę. Sugiharos išduotos vizos yra išgelbėjusios kelis tūkstančius žydų nuo persekiojimo ir mirties. Toks pasas su viza - didelė retenybė", - pasakojo kolekcininkas.

Vytautas labai atkakliai ir nuosekliai toliau pildo savo kolekciją. Žūtbūtinis tikslo siekimas būdingas jo asmenybei - buvusiam sporto meistrui ir greitojo reagavimo rinktinės „Aras" komisarui.

Apie savo kolekciją Vytautas gali pasakoti ilgai ir įdomiai. Tačiau kolekcininkas prisipažįsta, kad kartais pasimeta, kai jam pasiūloma įsigyti naują dokumentą. Jų sukaupė tiek daug, kad turi patikrinti, ar siūlomo dokumento dar neturi.
Prabangus asmens dokumentas

„Kuo pasas retesnis, tuo jis vertingesnis. Labai vertingi ir neišvaizdūs popieriaus lapeliai - asmens liudijimai. Popierius greitai plyšta ir nyksta, todėl juos buvo labai sunku išsaugoti per karus, sumaištis. Itin nelengva įsigyti Lietuvos diplomatinių atstovybių užsienyje išduotų pasų. Džiaugiuosi, kad turiu labai įdomų ir retą tarpukario Lietuvos diplomatinį pasą", - pasakojo apie savo kolekciją Vytautas.

Pastarasis dokumentas, 1940 metais išduotas diplomato žmonai, - puošnus ir prabangus lyg meno kūrinys. Pase įdėta kaligrafiškai ranka rašyta įklija trimis - lietuvių, prancūzų, anglų - kalbomis. Regis, biurokratinis tekstas šiandien skamba rafinuotai ir nejučia sukelia nostalgiją ano meto praeičiai: „Regina Dailidienė, Lietuvos nepaprasto pasiuntinio įgalioto ministro žmona, vyksta užsieniuosna. Tų kraštų, kuriais ponia R.Dailidienė keliaus, civilė ir karo valdžia yra prašoma laisvai į juos leisti ir reikalui atsitikus suteikti jai globos ir pagalbos."

Kolekcijoje - ir klastotės

Vienas spalvingiausių kolekcijos dokumentų - padirbtas Lietuvos piliečio pasas, su kuriuo jo savininkas net kelerius metus keliavo po užsienį. Šis pasas neva išduotas Šventojo Sosto prie Vatikano atstovybės, tačiau iš tikrųjų - akivaizdi klastotė, matoma net neįgudusia akimi. Savadarbis dokumentas, kurio turėtojas specialybės grafoje įrašė save esant ir docentą, ir profesorių, leido 1992-1994 metais daugybę kartų kirsti Lietuvos sieną. Tai rodo Lietuvos pasienio postų atžymos ir Švedijos išduota viza.
V.Šaikui labai brangūs okupuotų Vilniaus ir Klaipėdos kraštų dokumentai.

Kolekcininkas turi ir retą to laiko eksponatą - Didįjį Vilniaus pasą. Į šią knygelę buvo klijuojami pašto ženklai, o surinktos lėšos suplaukdavo į Vilniaus geležinį fondą. Tai viena organizacijų, kuri siekė sugrąžinti Lietuvai lenkų okupuotą istorinę sostinę.
„Asmens tapatybės dokumentai labai informatyvūs. Jie daug papasakoja apie jo savininką - kur jis keliavo, kaip gyveno. Tai labai pagavi ir emocinga mūsų istorija. Svajoju surinkti visą šimto metų pasų ir asmens liudijimų kolekciją. Tačiau kuo toliau, tuo sudėtingiau gauti senųjų dokumentų. Be to, net istorikai negali pasakyti, kiek ir kokių per šį laikotarpį dokumentų buvo. Vis dėlto svajoju apie visiškai išbaigtą kolekciją", - savo planais dalijosi V.Šaikus.