Naujajame sezone šias pamokas vėl ėmėsi vesti buvę̨s lenktynininkas, BMW saugaus vairavimo akademijos vadovas Darius Jonušis. Aiškinti ne tik vairavimo, bet ir gyvenimo taisykles jam talkina psichologė Ramunė Murauskienė bei buvęs laidos „Reidas“ autorius ir vedėjas, Seimo narys Gintaras Vaičekauskas. Kokie vairuotojų „perlai“ pribloškia ir kaip priversti atsipeikėti kelių „recidyvistus“, „TV dienai“ pasakojo D. Jonušis.

– Jūsų, kaip projekto komisijos veterano, pristatymą šįmet palydėjo įdomi citata, kad blogai vairuojantiems negerai su galva. Ką turite omenyje?

Negerai su galva yra tiems, kurie nelabai moka vairuoti, nors patiems galbūt atrodo priešingai, kurie laksto, viršija greitį, pliurpia telefonu ir šiaip rodo visokį neatsakingumą kelyje.

– Citata ištraukta iš konteksto ir reikalauja patikslinimo. Nelaikau didžiausia problema Lietuvoje vairavimo įgūdžių stokos ir nediskutuoju apie tai, kad žmonės nepakankamai paruošti vairavimo mokykloje. Gal jie važiuoja lėtai ir nepasitiki savo jėgomis, bet tikrai neturime visų statyti pagal vieną kurpalių ir teigti, kad visi turi būti tobuli vairuotojai. Tikrai ne. Tų, kuriems ne itin sekasi vairuoti, kurie važiuoja lėtai, niekas neturi teisės nei smerkti, nei šiepti, nei piktintis. O negerai su galva yra tiems, kurie nelabai moka vairuoti, nors patiems galbūt atrodo priešingai, kurie laksto, viršija greitį, pliurpia telefonu ir šiaip rodo visokį neatsakingumą kelyje. Tikrai galvoju taip.

Į kalbas, kad reikia mokytis visokių manevrų, čiuožti šonu, išsilakstyti, tada ir išmoksi puikiai vairuoti, žiūriu skeptiškai. Manau, taip pats save apgausi, kad esi geras vairuotojas. Galiu drąsiai pasigirti, kad BMW saugaus vairavimo akademija moko vairuoti ir pirmiausia siekia, kad žmogus suprastų, kas automobilyje valdoma, koks yra jų pačių realus greitis, moko neapsigauti dėl to, ką žmonės mano galintys ir ką gali iš tiesų.

– Ar sutiktumėte su nuomone, kad pasistengęs žmogus tikrai gali tapti geru vairuotoju?

– Gali. Bet pabrėžčiau takoskyrą tarp gero vairavimo ir atsakingumo kelyje. Taip, mums reikia mokėti gerai vairuoti, bet svarbiausias gero vairavimo tikslas – suprasti, ką gali sau leisti. Kai lyja, sninga, atrodo, kad važiuoji pagal eismo taisykles, bet kartais tai irgi yra per greitai. Bet mums atrodo kitaip – norime manyti, kad visada gerai vairuojame.

– Kuo jus nustebino nauji kandidatai į „Blogiausią Lietuvos vairuotoją“?

– Mane, kaip komisijos narį, erzino sąmoningas ar nesąmoningas neatsakingumo demonstravimas, vidinė deklaracija, kad čia aš vairuoju, aš pats už save atsakau ir ką noriu, tą darau. Bet taip nėra – turi suprasti, kad esi kelyje ne vienas, o su kitais eismo dalyviais, kurie gali nukentėti nuo tokios mąstysenos pasekmių.

– Ar tokius vairuotojus galima pakeisti? Štai ir praėjusį sezoną blogiausia vairuotoja pripažinta Silva iškart pasakė, kad savo teisių į lentyną nepadės.

Jei žmonės labiau šypsosis, mieliau vienas su kitu bendraus, situacija gerės ir prie vairo, gatvėse.

– Bet kokiu atveju manau, kad tokie ar kitokie projektai apie saugų vairavimą – gal su šaržu, provokacijomis, kad būtų įdomiau ir televizijos žiūrovams, yra švietėjiška veikla. Šnekame apie vairavimą, atsakomybę, ir tai yra lašas po lašo į tą didelį kibirą, kuris gal ir nebus pripildytas, kad važiuotume saugiau, ramiau, kad vairuotojui rūpėtų ir ne tik jis pats, bet ir tai, kas vyksta aplink.

– Kas realiai galėtų pažaboti ereliškumą keliuose?

– Vieno recepto nėra. Pirmiausia tai – suvokimo, kultūros, socialinės reklamos ir atsakomybės klausimai. Šeima, mokykla, net ir spauda gali prisidėti prie saugumo keliuose.

– Kad įkaušę kelių gaideliai laksto – viena bėda, bet viena bėda nevaikšto – paprastai jie pasiima kartu važiuoti žmonas, drauges, vaikus. Kaip keleivius atbaidyti nuo pavojaus?

– Labai plona linija. Jei vairuotojas aiškiai girtas, tai ir keleivis gal panašus, todėl ir sėda. O kartais gali neidentifikuoti, kad žmogus išgėręs. Bet kaip kitaip paveiksi, jei ne rodydamas, rašydamas ir kalbėdamas.

– Ką manote apie tokią prevenciją kaip tragiškų nelaimių nuotraukų, klipų rodymas vairavimo mokyklose?

– Manau, kad gerai. Iš vienos pusės galima sakyti, kad vaikučiams nereikia rodyti, kas bloga. Bet jie tiek visko prisižiūri, kad tokie klipai – menkas sukrėtimas. Prieš kelerius metus sukosi ir iki šiol yra prisimenama socialinė reklama apie stabdymą neužsisegus diržo, iškritimą per langą. Po tokių klipų žmonės dažniau pradėjo segtis diržus – tai neginčijama. Tad tokios priemonės, tegu ir agresyviai sukrečiančios, yra veiksmingos.

– Kaskart po tragiškų nelaimių vėl pradedama kalbėti apie griežtesnę atsakomybę vairuotojams, griežtesnes bausmes, didesnes baudas. Ar bausmėmis galima pasiekti taikos ir ramybės keliuose?

– Aš manau, kad ne. Bausmė – antraeilis klausimas. Pirmaeilis – suvokimo, kultūros dalykai. Tai ne tik mano asmeninė nuomonė. Pavyzdžių galima daug rasti. Tarkime, bausmė už žmogžudystę griežta, bet iš kur žinome, kad žmogžudystė yra blogai? Iš bausmių? Ne. Juk niekas nesako, kad nežudo todėl, kad bausmė didelė. O iš principo, bendrine prasme leisčiau sau teigti, kad neatsakingas vairavimas – greitai, neadekvačiai, girtam yra lygiai tas pats kas bandymas nužudyti. Man tai atrodo labai panašu.

– Ar jums teko tiesiog kelyje tramdyti ar įspėti vairuotoją?

– Nepasakyčiau, kad esu kelių tramdytojas. Tokių situacijų nepasitaikė, bet tikriausiai skambinčiau į policiją ar kartu imčiausi veikti, jei matyčiau, kad girtas vairuotojas krenta iš automobilio, vingiuoja neadekvačiai. Bet visais kitais atvejais, kai kažkas užlindo ar kažką blogo padarė, žiūriu ne kaip sutramdyti, o kaip man save išsaugoti. Važiuoju ir noriu grįžti namo.

– Paviešėjus svetur – kad ir Prancūzijoje, Vokietijoje – į akis krinta vairavimo kultūros skirtumai. Kaip ją pagerinti mums?

– Vairavimo kultūra ateina iš savišvietos, švietėjiškos veiklos. Nors pas mus brėžiamas aiškus brūkšnys tarp žmogaus ir vairuotojo. Aš manau, kad tas brūkšnys neegzistuoja – nėra atskirties tarp gyvenančio, bendraujančio žmogaus ir vairuotojo, – atsisėdęs prie vairo netampi kitoks nei esi. Galite pastebėti, kad Vokietijoje, Prancūzijoje nepažįstami žmonės sveikinasi, todėl ir vairavimo kultūra kitokia. Nebūna taip, kad žmogus gyvena su savo pagieža, pavydu, nelaimėmis, pykčiu, o atsisėdęs į automobilį nei iš šio, nei iš to pasikeičia. Kaip pagerinti padėtį? Visiems reikia stengtis perteikti gėrį, šypseną ir naikinti neapykantą. Jei žmonės labiau šypsosis, mieliau vienas su kitu bendraus, situacija gerės ir prie vairo, gatvėse.

Blogo vairavimo infekcija

Projekto „Blogiausias Lietuvos vairuotojas“ komisijos specialistai sutaria – visi dalyviai yra tiesiog tragiški vairuotojai. Pirmoji trijulė žiūrovus taip pat pribloškia. 31-erių vilnietis Mindaugas Tirva nė neslepia esąs kelių erelis, jo vairavimo istorijoje daug kraupių nelaimių: mirtinai pervažiuotas šuo, partrenktas žmogus, susidūrimas su kitu automobiliu, kuriame sėdėjo vaikai. „Tai, kad tie pėstieji patys išbėga į gatvę, po ratais krenta“, – rimtai aiškino jis.

O 21-erių būsima pareigūnė kaunietė Laura Žemaitytė mėgsta ekstremalų važiavimą ir tikina daranti tik smulkias klaidas: automobiliu „piešia saulutes“, mėgsta viršyti greitį, pusmetį važinėjo be veidrodėlio. Maža to, ji svajoja tapti kelių policininke.

Į projektą tėvo įvertintas „nuliu su pliusu“ ir jo lydimas atėjo 23-ejų Kristijonas Karbauskas. Jiedu šokiravo keiksmažodžių kruša, o sūnus neslėpė, kad tėvas moko vairuoti duodamas į galvą.

56-erių ūkininkė Elvyra Povilauskienė iš Rokiškio rajono Verksnionių kaimo vairuotojo pažymėjimą turi jau 31-erius metus, bet prie vairo jaučiasi prastai. Bene didžiausia vairuotojos problema – baimė. „Gerai jaučiuosi tik kaime, o jeigu reikia į miestą važiuoti, tai jau man reikia prašyti, kad kažkoks žmogus sėstų šalia manęs, parodytų kelią arba mieste pavairuotų. Įpratęs žmogus kaime, tai taip ir gaunasi...“, – sako ji.