"Tapyba gali skambėti kaip muzika", – sako menininkas iš Varšuvos M.Zalewskis, vienas projekto „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ plenere Ryšių istorijos kiemelyje dalyvių.

Dailininką užkalbinome palinkusį prie tapomo kūrinio. Paklausus apie jį, dailininkas susimąstė ir po keleto minučių atsakė, kad vis dėlto apie savo darbą kalbėti dar negali, nes jį kurti yra tik įpusėjęs: „Gal kiek vėliau – laiko iki plenero pabaigos dar yra.“

– Kokie įspūdžiai Lietuvoje?

– Neturėjau konkrečių lūkesčių, Lietuvoje esu pirmą kartą, įspūdžiai puikūs, jaučiuosi išties gerai: šis kiemelis labai tinkamas plenerui – teikia daug impulsų kūrybai. Esu buvęs pleneruose Lenkijoje ir Vokietijoje: vienuose būdavo per daug žmonių, kitur – pernelyg laukinė aplinka, o čia – kaip tik pats tas, jaučiuosi tarsi kurčiau savo dirbtuvėje. Visai be reikalo prieš atvykdamas bijojau, svarsčiau, kaip čia man seksis, nes paprastai dirbu vienas. Taigi jaučiuosi komfortiškai ir netgi, sakyčiau, priėjau prie išvados, kad tokiomis sąlygomis dirbti geriau nei vienam.

– Kaip ir kodėl tapote tapytoju?

– Savo tapybos darbus lyginu su muzika – juos tarsi girdžiu. Muzika man yra be galo svarbi, jos, beje, nereikia aiškinti, pasakoti – jos tiesiog klausomasi. Daugelis kūrybinių impulsų kyla iš muzikos: džiazo, šiuolaikinės ir džiazo muzikos sintezės, įvairių tokios muzikos atmainų. Paprastai, kur nuvykstu, iš ten parsivežu galvoje užsilikusią muziką. Ir neatsitiktinai: mano tėvas – aistringas džiazo gerbėjas, vaikystėje nuolat skambėjo muzika, ji man – kaip oras.

– Kodėl tuomet nepasirinkote muzikanto kelio?

– Esu grojęs gitara, bet muzikai atlikti, manau, man stinga talento – esu klausytojas.

– Taigi pasirinkote tapybą...

– Kai augau, mane lydėjo meno samprata, kad tai – labai rimta, sudėtinga, kitiems – labai sunkiai suprantama ir tai prieštaravo mano požiūriui, todėl nuvykau į Ispaniją, kurioje atradau kitokį meną – ne apie istoriją, kančią, skurdą, sudėtingą politinę situaciją, o apie gėrėjimąsi ir gyvenimo džiaugsmą. Tarkim, žiūrėdamas į Pablo Picasso, Joano Miro paveikslus, jaučiausi taip pat laisvai, tarsi klausydamas mėgstamos muzikos.

– Esate ne tik tapytojas, bet ir skulptorius. Ar vien tapyboje neišsitenkate?

– Jos natūraliai susijungia: skulptūra, grafika, piešimas, tapyba – plastiniai menai, artimi vienas kitam. Skulptūras lieju iš bronzos, taip pat nevengiu plastilino, kaip medžiagos, žinoma, kūriu ir iš medžio. Beje, Varšuvoje ir studijavau skulptūrą, o prieš tai – Zakopanės meno mokykloje.

– Kaip Lenkijoje gyvena ir išgyvena menininkas?

– Na, abstrahuojant galima sakyti, kad menu domisi 5 proc. visų gyventojų, taigi turbūt retas menininkas gali jaustis reikalingas ir vertinamas. Iš tų 5 proc., kurie domisi menu – galbūt 15 proc. ketina jį pirkti ir perka, taigi nėra lengva ir reikia kovoti dėl išgyvenimo, ieškoti įvairių būdų.

Žinoma, yra tokių tapytojų, kurie išgyvena vien iš savo tapybos, bet paprastai jų pirkėjas – užsienietis. Aš savo darbų Lenkijoje parduodu nedaug ir gana atsitiktinai, tačiau turiu draugą ir vadybininką Belgijoje.

Lenkijoje turiu dizaino studiją ir pragyvenu daugiausiai iš kuriamos scenografijos įvairiems komerciniams renginiams arba kurdamas skulptūrinius bareljefus, atminimo lentas, netgi apdovanojimų statulėles, prizus ir tai gana geras darbas skulptoriui. Taigi galiu sakyti, kad pasisekė – man patinka, ką aš darau, nes veikla susijusi su kūryba, menu.

– Grįžtant prie įkvėpimo šaltinio, be muzikos, kas dar įkvepia kurti?

– Moterys (juokiasi – red. past.). Žinoma, kaip vyrui, tai nėra originalu, tačiau daugeliui moterys – ir įkvėpėjos, ir mūzos, ir meno objektas.