Fotografai mėgėjai dėl savo pomėgio aukoja laiką, pinigus ir sveikatą

Įspūdingiausios didžiųjų metų švenčių akimirkos paprastai lieka atmintyje. Tačiau yra geresnis būdas įamžinti svarbius įvykius – fotografija. Tai suprato ir garsūs, ir paprasti lietuviai.
Kai švenčia, kai išvyksta į keliones, jie iš rankų nepaleidžia fotoaparato. Kai kurie jų jau rengia mėgėjiškų savo darbų parodas. „Skaidres peržiūrėję kolegos plojo per petį, esą dirbu lyg tikras profesionalas“, – plastikos chirurgas Dainius Radzevičius vienodai gerai valdo ir skalpelį, ir fotoaparatą.

Kabojo aukštyn kojomis

Prieš šventes sostinės Grožio ir terapijos klinikos darbuotojai išsirikiavo eilėje. Rankose jie spaudė gėles. Eilės priekyje – garsus šalyje plastikos chirurgas Darius Radzevičius.
Jubiliatas nuoširdžiai šypsojosi, bet nefotografavo atsipalaidavusių kolegų. Jis buvo parengęs kitą staigmeną – siena lėtai slinko įsimintiniausių kelionių įspūdžių skaidrės. „Malonu medžioti vienintelį kadrą!“ – šypsojosi jis. Tai jis daro keliasdešimt metų.
Žengdamas pirmuosius žingsnius D.Radzevičius stebėjo, kaip tėvų virtuvėje ryškinamos nespalvotos nuotraukos. Jis iki šiol mena pirmuosius savo fotoaparatus „Smena“ ir „Zenit“. Kai prieš dvidešimt vienus metus Vokietijoje įsigijo „Minoltą“, prasidėjo rimta įspūdingų kadrų medžioklė.
Dabar jis žino: geriausios fotografijos padaromos anksti ryte, kai saulė teka, ir vėlai vakare, kai saulė leidžiasi.
„Tačiau nemėgstu anksti keltis, todėl mano nuotraukose – mažai ryto vaizdų. Išskyrus kelis atvejus, kai ketvirtą ryto grįžau iš operacinės“, – apie fotografavimą kalbėjo D.Radzevičius.
Garsus šalies medikas pripažino, kad dėl gero kadro jis gali kaboti aukštyn kojomis.
„Nors kiekvieną kartą to nedarau, nesu ekstremalių išbandymų mėgėjas. Spaudžiant dvidešimties laipsnių šalčiui šalo ir kojos, ir rankos, sėdo baterijos. Kam visa tai? Dėl gero kadro“, – aiškina jis.

Pastebi gerą kadrą

Namai, architektūra, gamtos detalės – tai D.Radzevičius fiksuoja kitose šalyse. Prisiekęs fotografijos mėgėjas sako, kad jo akis nuolat budi.
„Kartą lėkėme Portugalijos keliais. Laukuose pamačiau didelę avių bandą. Liepiau sustabdyti automobilį, pagriebiau fotoaparatą ir nubėgau ant kalno“, – apie vienos labiausiai vykusių fotografijų gimimą pasakojo chirurgas.
Tačiau pripažino, kad kartais jį kamuoja kūrybinė abstinencija: „Būna dienų, kai akis nieko nepastebi. Fotografuoju tuščiai.“
Anksčiau, vos padėjęs skalpelį ir nusiplovęs rankas, D.Radzevičius su žmona fotografuodavo Vilniaus gatves. Tačiau pastaruoju metu to neleidžia padaryti mažoji Sofija.
„Kol dukrytei sukako pusė metų, mėgome trise klajoti po naktinį miestą. Dabar dukra labai judri, išvykos su fotoaparatu tapo reta pramoga“, – sakė vilnietis.
Visa jų šeima žada užsukti į parodą požeminėje aikštelėje, kuri veikia Vilniuje. „Puikia ekspozicijų erdve galėtų tapti ir laiptinė“, – mano fotografas mėgėjas.

Nuotraukas kabino iki paryčių

Ne tik D.Radzevičius, bet ir kiti vilniečiai turi galimybę pamatyti originaliąją „Kaimynų parodėlę“ Santariškių rajone, Franko gatvėje. Architekto Osvaldo Jankausko pavardę ir namą, kurioje veikia ekspozicija, žino visi gyventojai. „Pavažiuokite tiesiai ir sukite į dešinę. Ten yra 55-as namas“, – pirštu parodė vežimėlį stūmusi mama.
Osvaldo Jankausko noro surengti parodą nesustabdė ir nuo betoninių sienų sklindantis šaltis, nuo kurio negelbėjo nė stipresni gėrimai. Tačiau fotografai mėgėjai triūsė tol, kol buvo pakabinta paskutinė nuotrauka.
„Paskutinį vakarą namuose vyko nuotraukų klijavimo vakarėlis. Iki ketvirtos ryto sukabinome nuotraukas, „Žalios devynerios“ liejosi per kraštus, buvo linksma, – apie pasirengimą parodai pasakojo architektas. – Mokiausi Vilniaus dailės akademijoje, todėl žinau, ką reiškia rengti darbų peržiūras, o kaimynai – leidėjas, darbų vadovas, medikas nėra patyrę to jausmo.“

Vaizdus fiksuoja juostoje

O.Jankauskas nedrįsta fotografuoti skaitmeniniu fotoaparatu. „Juostiniu fotoaparatu padarytų nuotraukų kokybė – puiki, be to, visada lieka paslaptis, ar pavyko. Dar juostelė fiksuoja visai ne tas spalvas, kurių laukiau“, – kalbėjo fotografas ir rodė savo nuotraukas.
„Čia užfiksuotas sniegas, nors atrodo tarsi dykumos smėlis. O šitoje nuotraukoje apšvietimas suteikė netikėtą atspalvį“, – Vienos kavinės nuotrauką rodė O.Jankauskas. Vilnietis nuotraukų nesaugo kompiuterinėse laikmenose. „Ten joms ne vieta“, – įsitikinęs mėgėjas.
Pašnekovas žino: skaitmeninis fotoaparatas leidžia eksperimentuoti, o ribotas kadrų skaičius ugdo susikaupimą, tenka ilgiau derinti kompoziciją.

Ant kelių – mėlynės

Daugiau nei septynerius metus Londone gyvenanti Miglė Bačkovaitė taip pat pasinėrusi į fotografijos pasaulį. Anglų filologiją Klaipėdoje baigusi ir administratore vienoje Londono įmonėje dirbusi mergina dėl mėgstamo užsiėmimo metė darbą. „Fotografija išmokė pastabumo“, – prisipažino 28-erių emigrantė.
„Fotografuoju žmones, ieškau įdomesnių sprendimų – šešėlių, kampų. Pastebėjau, kad žmogus yra labai skirtingas: iš vienos pusės – vienoks, iš kitos – kitoks. Kartais sėdžiu metro ir spoksau į kokį įdomesnį veidą, negaliu atitraukti akių“, – kalbėjo M.Bačkovaitė.
Su bičiuliais buvusioje gamykloje fotostudiją įkūrusi lietuvė džiaugiasi, kad dabar visą laiką skiria fotografijai.
„Londone – brangi nuoma, vien už fotostudiją mokame 1300 svarų per mėnesį, nors patys ją suremontavome“, – apie permainas pasakojo ji ir pridūrė, kad nepasiilgsta nuobodaus darbo biure.
Bohemiškoje erdvėje Miglė ne tik fotografuoja, bet ir grimuoja modelius. „Dažnai taip įsijaučiu, kad sustingstu viena poza. Ryte skauda kaulus, o keliai būna nusėti mėlynių“, – pasakojo fotografė.
Tačiau labiausiai lietuvei įsiminė atostogos Graikijoje, kai įdomius kadrus fiksavo griuvėsiuose. „Vos neįkritau į kelių metrų šulinį. Gerai, kad koja užkliuvo už betoninio krašto“, – iki šiol džiaugiasi ji.