Muzikos naujoke save vadinanti deivės pseudonimu Devi į muzikos aukštumas kylanti Jurgita Arbačiauskaitė dainavimą vadina gamtos dovana. Žurnalistikos studijos Lietuvoje, savęs paieškos emigracijoje ir iš ilgesio gimusios dainos nepakeitė to, ką smėlis ir Baltija įrašė jos prigimtyje.

Tebėra Lietuvos patriotė

„Meilės ir dėmesio žmogui, atidumo ir kūrybos, kuriai atsiduodu visa širdimi, neatims jokia emigracija“, – šyptelėja šiandien Norvegijos kasdienybe gyvenanti, tačiau Lietuvos neišduodanti Devi.

Dainomis kur kas dažniau nei gyvais vizitais tėvų namus lankanti moteris neplanuoja savo gyvenimo dešimtmečiais į priekį ir mėgaujasi kiekviena jai duota akimirka.

Lietuvos radijo ir televizijos projekte „KlipVid“ su naujos dainos „Revoliucija“ vaizdo įrašu dalyvaujanti Devi visuomenės teismui yra pristačiusi ir kitus savo kūrinius – „Pasakų herojai“, „Gėlėmis pravirks dangus“.

Norvegija – nuostabi šalis

– Smalsu, kas tave išviliojo iš Lietuvos?

– Norėjau pamatyti kitą gyvenimo pusę, pažinti Norvegijos kultūrą, žmones. O svarbiausia – nuostabią gamtą. Kita vertus, Lietuvoje manęs niekas ir nelaikė. Nesu ištekėjusi, neturiu vyro ar vaikų. Dėl draugų? Jei tikri, jie visada išliks, kaip ir progos su jais susitikti. Gaila tik gimtinėje likusios šeimos. Jos ir draugų ilgesys mane vis grąžina namo. Pasiilgstu lietuviško maisto. Nieko tokio, kad grįžusi į Norvegiją turiu tvarkyti savo svorį ir skrandį.

– Kuo artima ar svetima ši Skandinavijos šalis?

– Tikrai joje nesijaučiu svetima, atstumta. Priešingai, mane labai šiltai priima, gerbia. Norvegų visai kitoks požiūris į žmones. Manau, tai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Koks tu esi, tokia yra ir aplinka. Kadangi žmones myliu, tai tikiuosi, kad ir jie mane myli. Nekalbu jau apie salos grožį, kurioje įsikūriau. Ji – kerinti.

– Kaip dabar atrodo tavo kasdienybė? Juk negyveni vien muzika?

– Kasdienybė – kaip ir kitų lietuvių užsienyje: darbas, namai. Bet jaučiuosi tvirtai ir gyvenu ramiai. Galiu planuoti atostogas, išvykas, keliones. Norvegijoje susiradau nuostabių draugų, su kuriais organizuojame renginius, kviečiame dainininkus iš Lietuvos.

Čia gyvenantys lietuviai išsiilgę visko, kas susiję su gimtąja šalimi, o ir pačiai smagu vėl lipti į sceną – vesti vakarėlius, dainuoti.

Subrendo būti dainininke

– Kaip atradai kelią į muziką?

– Gimiau su muzika. Širdyje ji visada buvo ir bus. Tik nebuvau jai subrendusi. Dabar drąsiai žengiu į muzikos pasaulį. Mėginu dainuoti įvairių stilių kūrinius, esu labai dėkinga prodiuseriui Edgarui Lubiui už pagalbą ir draugystę.

– Kuo tavasis muzikinis kelias skiriasi nuo muzikuojančiųjų Lietuvoje?

– Taip, tiksliai pastebėta – mano kelias yra kitoks. Lietuviai dėl sunkaus gyvenimo bando veržtis į muzikinį šou pasaulį, kad praturtėtų, išgarsėtų, taptų gerbiami ir pripažinti. O aš tai jau turiu. Dėkoju tėvams ir Dievui, kad visų pirma esu turtinga vidumi. Kai esu tokia, tuomet lyg ir savaime žmonės gerbia, myli, pripažįsta.

Ir materialiai šiandien viską turiu, iš bado nemirštu, dėl to keliauju į muzikos pasaulį visa širdimi, visu atsidavimu, tačiau neskubėdama – mažais žingsneliais. Visų pirma dainuoju Dievui, padovanojusiam man gerą klausą ir balsą, po to – kitiems.

– Ko tu sieki gyvenime?

– Gyvenu sau, šia diena. Išgyventa, patirta kiekviena diena man jau yra siekis.

Šlovės nesieks lengvu keliu

– Kaip susipažinai su E.Lubiu, kuris dabar prisideda prie tavo kūrybos atradimų?

– Su Edgaru esame pažįstami jau vienuolika metų. Kartu dirbome televizijoje. Jis tuomet žengė pirmuosius žingsnius į muzikos pasaulį. Daug kur drauge dalyvavome, virėme toje pačioje košėje. Aš – kaip žurnalistė, jis – kaip atlikėjas. Labai smagu, kad ir po tiek metų mūsų keliai neišsiskyrė.

– Kodėl neini lengviausiu keliu – nedarai karjeros apsinuogindama, taip atkreipdama į save dėmesį? Juk vien tik dainuodama rizikuoji ilgai laukti pripažinimo?

– Vien šis interviu jau įrodo, kad sulaukiau kažkokio pripažinimo. Man patinka menas, nuogi kūnai, jei jie yra pateikti turint gilią mintį. O aš visa tai pasilieku sau, būsimam vyrui ir vaikams, kurie tik ką gimę maitinsis iš mano krūtinės.

– Ką įvardytum savo gyvenimo mokytoju?

– Mokausi pati iš savęs, iš savo gyvenimiškos patirties ir iš protingų žmonių patarimų.

– O kas tau yra fotografija?

– Paprasčiausiai mėgstu fotografuoti. Norvegijoje daug kas prašo manęs surengti fotosesijas. Bet labiau dievinu muziką, nuostabu atrasti naujų garsų, jų skambesį.

A.Pojavis maloniai nustebino

– Koks didžiausias pastarojo meto tavo atradimas?

– Iš naujo atradau svarbų žmogų savo gyvenime, kuris prieš 13 metų buvo lygiai toks pat svarbus.

– Ir koks gi jis?

– Mano asmeninis gyvenimas tikrai vertas dėmesio, bet tai noriu pasilikti tik sau. Tiesiog džiaugiuosi kiekviena minute, kad yra tas, kuris sušildo širdį ir priverčia šypsotis kiekvieną mielą sekundę.