„Per vieną mažą žmogeliuką galima papasakoti visą istoriją. Juk žmogaus siela – neišmatuojama“, – sako fotomenininkas Romualdas Požerskis. Šiuos žodžius patvirtina Kauno fotografijos galerijoje eksponuojama žinomo kūrėjo darbų paroda „Mažasis Alfonsas“.

Bendruomenės šviesulys

Mažasis Alfonsas – išties nedidukas, jo ūgis nesiekė metro, tačiau savo apylinkėje jis buvo bendruomenės šviesulys, ašis: visi jį pažinojo, mielai bendravo ir prašė patarimų.

Jis vienintelis kaime užsisakydavo laikraščių, padėdavo žmonėms pagydyti gyvuliuką, nes buvo neprastas veterinaras. „Rūpinimasis gyvuliais Alfonsui – ne vargas, o bendravimas su savaisiais, – pastebi iš fotografijų sklindantį skaidrumą menotyrininkė Agnė Narušytė. – Jis vaikšto tarp jų šypsodamasis ir kartu šventiškai pasitempęs, net kai drabužiai papilkėję nuo metų ir darbų. Nelaimės ir skurdas lieka už kadro, tematyti tik jų fiziniai pėdsakai aplinkoje.“

Pasak menotyrininkės, aplink Alfonsą esantys augalai ir gyvuliai ne tik atrodo didesni nei paprastai, bet ir įgiję sąmonę, žmogiškų savybių, kurios lieka nepastebėtos žvelgiant iš įprastų pozicijų, kai gamta būna tik naudojama. Avys ir šuo yra jo geriausi draugai, su kuriais jis kalbasi žiūrėdamas tiesiai į akis. Žąsys, regis, tuoj nusineš jį į savo migracines keliones kaip nykštuką Nilsą, o kumelė, po kuria Alfonsas gali vaikščioti stačias, kaip visada ilgesingai žvelgia į tolį, lyg viskas taip ir turi būti – ji yra tikra Alfonso pasaulio galiūnė, ne paprasta darbininkė, o beveik mitinė figūra.

Knygos „Mažasis Alfonsas“ pabaigoje – ligoninė. Sterilioje baltumoje paaštrėja jo veido raukšlės, netinkančios vaikiškam kūnui. Tai jau pabaiga – 2008 m. Alfonsas mirė. Bet štai jis moja iš paskutinės fotografijos, tarsi būtų sugrįžęs iš pasakos, kurioje gyveno, į mūsų tikrovę, kur jam nėra vietos.

Jokio moralo

Parodos atidaryme dalyvavęs fotomenininkas ir buvęs ilgametis Lietuvos fotografijos sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Aleksandras Macijauskas, kurį R.Požerskis vadina savo mokytoju, norėjo užbėgti už akių svarstytojams apie estetiką bei etiką ir klausimą, ar etiška menininkui eksploatuoti neva žmogaus nelaimę – jo itin mažą ūgį – A.Macijauskas drąsiai pavadino davatkišku.

Išties akivaizdžiai su meile ir nuoširdumu atskleistas mažojo Alfonso portretas, jo gyvenimo istorija nepalieka vietos tokioms mintims ir svarstymams.

„Ir pats Alfonsas niekada nesvarstė savo ūgio ar su juo susijusio liūdesio, – prisimena R.Požerskis, – jis buvo pašėlęs, gyvybingas ir oriai gyveno savo gyvenimą.“

Nei parodoje, nei išleistame meniniame fotografijų albume „Mažasis Alfonsas“ jokio moralo nėra ir negali būti. "R.Požerskio seriją apie Mažąjį Alfonsą su Lietuvos fotografijos mokyklos kontekstu sieja ne tik bendras humanistinis pasaulėvaizdis, bet ir tam tikra prasme kraštutinė jo išraiška – kupina akivaizdžių metaforų ir atviros lyrikos, – pastebi menotyrininkas Tomas Pabedinskas.

Atsitiktinė pažintis

Fotomenininko R.Požerskio susitikimas su mažuoju Alfonsu buvo visiškai atsitiktinis: „Važiavau pro Šilutės miestą ir pamačiau vaikštinėjantį mažą žmogelį su maišu, – prisimena fotomenininkas, – stabtelėjau, paklausiau jo, ar galiu jį nufotografuoti. Jis sutiko, paskui pasiteiravau, gal reikia pavežėti. Jis atsakė, kad į autobusų stotį. Bevežant kiek daugiau susipažinome, tačiau pas jį nuvažiavau tik po keleto metų, bet jau ilgam.“

Taigi pirmasis susitikimas su Alfonsu įvyko apie 1993-iuosius. Iki susipažinimo su naujuoju herojumi R.Požerskis aktyviai fiksavo Lietuvos Sąjūdžio veiklą, tačiau menininkas dairėsi naujos temos, mažiausias Lietuvos ūkininkas ir buvo toji tema, atradimas.

„Pamačiau, kad per mažą žmogų galima papasakoti didelę istoriją“, – kalba R.Požerskis, nuoširdžiai ir šiltai susidraugavęs su mažuoju Alfonsu, nuvežęs jį prie jūros, gyvenęs jo džiaugsmais ir vargais, mat kurį laiką, kai brolio vaikaičiai sukėlė gaisrą, per kurį sudegė Alfonso namas, mažasis ūkininkas gyveno automobilyje. Rengdamas parodas R.Požerskis savotiškai paviešino mažojo Alfonso rūpesčius be namų, tada atsirado žmogus, kuris atvežė Alfonsui namą, pritaikytą jo poreikiams, davė pinigų ir net butelį „Metaxos“. „Tą butelaitį Alfonsas laikė iki tol, kol atvažiuosiu, – šypsosi fotomenininkas, – yra ir nuotrauka, kurioje mes tą “Metaxą„ ragaujame.“

Mažojo Alfonso istorijos ciklą sudaro ir režisuoti, ir dokumentiniai kadrai, tačiau visi jie tarpusavyje susipina su dokumentikos ir meninėmis linijomis. Netgi nėra svarbu, kur akivaizdi dokumentika, o kur meninėmis priemonėmis pasiektas efektas ir įtaigumas – to žmogaus gyvenimas mums tampa svarbus ir artimas, ištrinant sentimentalų gailestį ar panašias emocijas, t. y. visi mes perskaitome prasmingą istoriją apie žmogų, jo gyvenimą.