Likus kelioms dienoms iki šio įstabaus vakaro, kalbamės su G. Rinkevičiumi.

– Maestro, pakalbėkime apie šią savaitę vyksiantį išskirtinį renginį – „Grand Gala“ koncertą. Jūs drauge su Asmik dėliojote jo programą. Kokiu principu ji sudaryta?

– Programą sudarėme taip, kad joje būtų pačios gražiausios ir populiarios arijos. Žmonės tikrai pažins, ką išgirs. Bus Mimi (iš „Bohemos“), Undinės (iš to paties pavadinimo operos), Manon (iš „Manon Lesko“) arijos. Ir lietuviškos muzikos įtraukėme į programą…

– Programa atrodo įspūdinga ir... sudėtinga solistui.

Pamenu – išdykęs buvo vaikas…

– Asmik – ne iš tų žmonių, kurie tauposi. Ji dainuodama atiduoda visas savo jėgas ir širdį. Mes daug diskutavome apie programą, juk fiziškai dainuoti 8 arijas yra labai sunku. Tarkim, klasikinėje operoje būna dvi arijos. Dar ten būna choras, partneriai. Pauzės, kurios būtinos solisto balsui pailsėti. O čia ji bus viena! Todėl „Grand Gala“ koncerte grosime ir orkestrinių intarpų. Nedaug, bet tiek, kiek būtina, kad solistė galėtų pailsėti bent keturias minutes.

– Sakykite, ar orkestrui yra skirtumas, kaip dainuoja solistas, kokio jis lygio?

– Didžiulis skirtumas! Kai solistas labai gerai dainuoja, tai persiduoda ir visiems muzikantams, ir dirigentui. Kai dainuoja geras solistas, orkestras groja tris kartus geriau! O kai blogas – nuvelka paskui save žemyn ir orkestrą.

– Su A. Grigorian jūs labai seniai pažįstami?

– Pažįstu ją nuo mažų dienų, kai dar mokėsi mokykloje. Meno mokykloje ji buvo drauge su mano dukterimis Saule ir Rūta. Daug dirbau su jos tėvais – Irena Milkevičiūte ir Gehamu Grigorianu. Galima sakyti, kad kaip ir kitų garsių solistų vaikai, ji augo mano akyse. Pamenu – išdykęs buvo vaikas…

– O joje glūdintį potencialą ir talentą jau tada įžvelgėte?

Mums visiems – didelė garbė ir dovana, nes ji tikrai pripažinta viena geriausių pasaulio solisčių.

– Kai pradėjo dainuoti – tada taip. Nors... šimtu procentų niekada nėra aišku, kaip susiklostys solisto gyvenimas, bet tikrai buvo aišku, kad ji dainuos. Svarbiausia, turi būti labai stiprus vidinis noras dainuoti operą, o joje jis visada jautėsi. Kelias, kurį ji pasirinko, labai nelengvas. Sudėtinga viską suderinti: šeimos poreikius, teatro reikalus, gastroles…

– Žinant tai, ypač nuostabu, kad ji rado laiko „Grand Gala“ koncertui Kaune...

– Labai gražu, kad toks koncertas yra, kad Asmik atvažiuoja. Mums visiems – didelė garbė ir dovana, nes ji tikrai pripažinta viena geriausių pasaulio solisčių. O dar svarbiau nei visi apdovanojimai, kad ji dainuoja geriausiuose pasaulio teatruose, garsiausiose scenose. Jei toks žurnalas kaip „Opernwelt“ parašo, kad tai geriausia solistė – absoliučiai visi pasaulio teatrai tai sužino ir visi geriausi agentai tai perskaito. Vadinasi viskas – ji gali rinktis: ar dainuos „La Scala“, ar „Covent Garden“, ar „Metropolitan“. Kai išeini į tokį lygmenį, aukščiau – tik kosmosas.

– Ar mes iki šiol turėjome tokio lygio žvaigždę pasaulinėje operos scenoje?

– Vardas buvo vienas – Violeta Urmana. Aišku, Virgilijus Noreika, jei būtų turėjęs kitas galimybes, gyvenęs kitoje santvarkoje, laisvoje Lietuvoje – tikrai būtų antras Pavarotti. Didelį potencialą turėjo ir Vaclovas Daunoras, ir anksti išėjęs Sergejus Larinas...

– Tokioje mažoje Lietuvoje subrendo ne vienas pasaulinio lygio operos solistas. Tai lemia mūsų mokykla, ar tiesiog turime talentų?

– Mokykla gal ir stipri, bet be talentų – niekaip. Ir dar – labai svarbu, kad mokytojas nesugadintų solisto netinkamai mokydamas.

– Tai Asmik, galima sakyti, ta prasme pasisekė?

– Gal ir pasisekė, o gal tai lėmė jos atkaklus charakteris, ji atrado daug ką pati. Žinoma, tai ir didelis jos tėvų nuopelnas. Jos mama, pati per tai praėjusi, irgi labai jautė, kur reikėtų pasaugoti, nespausti. O ir tėtis – Gehamas, duodavo jai laisvės. Pamenu, kai ji stojo į muzikos akademiją, Gehamas tuo metu ten dėstė. Atrodo, įprasta būtų buvę, kad jis stojamiesiems parinktų jai kūrinį. O jis pasakė: dainuok, ką nori. Ir tai galų gale išėjo jai labai į gerą.