Prieš pusantrų metų Lietuva aikčiojo, kone visuose leidiniuose apžiūrinėdama švytinčias Dalios Teišerskytės ir Anatolijaus Čupkovo perlinių vestuvių – santuokos 30-mečio nuotraukas. Šiandien Lietuva stebi šeimos dramą.

Kai visų akyse per pusę plyšta idiliška žinomos poros fotografija, visuomenė skyla į dvi dalis. Žaibiškai formuojasi jos ir jo pusę palaikančiųjų komandos, gimsta versijos, atsiranda daug išmanančiųjų apie "tikrąją padėtį".

Bet tiesa visuomet slypi kažkur anapus viešo dramos fasado. Ne scenoje, o užkulisiuose, kur nebedalijami interviu, kur raičiojasi kamuoliniai emocijų žaibai.

"Daugiau interviu nebus", – pratarė Seimo narė, poetė Dalia Teišerskytė, paklausta, kodėl vis dėlto jos ir jos vyro – verslininko, krepšinio veterano Anatolijaus Čupkovo, santykių drama apaugo komentarais ir svarstymais. Kodėl apie tai skaitome, žiūrime per TV? Ar taip kraunamas politinis kapitalas, turint galvoje, kad Lietuvoje labiausiai mylimi kankiniai ir nuskriaustieji?

"Nesupratau... Koks politinis kapitalas? – nustebo D.Teišerskytė. – Ar čia yra kuo girtis? Ar man malonu save aitrinti, erzinti ir skaudinti? Ir kad visa Lietuva žinotų?"

"Tai jie, Čupkovas ir ta moteris, davė interviu, ir buvo pasakyta daug netiesos. Pamaniau – turiu kažkaip pasiteisinti", – paaiškino D.Teišerskytė.

– Kaip pavadintumėte tai, kas po ilgų santuokos su Anatolijumi dešimtmečių ištiko jūsų šeimą? Katastrofa? Nelaimingas atsitikimas? Dėsningumas? Išdavystė?

– Katastrofa. Nelaimingas atsitikimas. Dėsningumas. Išdavystė.

– Štai ką kalba neva "gerai jūsų šeimą pažįstanti" moteris: esą Dalia niekada nemylėjo Anatolijaus. Jis buvo ramstis, užuovėja, bet meilės iš Dalios pusės nebuvo nė kvapo. O paskui ji išdūmė į Vilnių, ir Anatolijus liko visiškai apleistas. Atsirado kita moteris – jo sekretorė... Tai sužinojusi Dalia pakėlė tokį vėją! Ta moteris buvo priversta palikti darbą, Anatolijus irgi buvo maišomas su žemėmis. Galiausiai Dalia jį išvijo. Pakeitė buto spynas. Jos išdidumas, puikybė, savimyla neleidžia atleisti.

Toks ir panašūs pasakojimai sklando po Kauną. Juose jūs – tarsi moteris, pati prisišaukusi negandą ir nenorinti nei to pripažinti, nei atleisti. Ar tikrai taip?

– "Gerai pažįstančių šeimą" moterų smūgius jau pajutau, ir ne vieną kartą. Pavydas ir džiaugsmas dėl kitų nelaimės yra vienas būdingiausių lietuvių bruožų.

A. Nemylėdama nebūčiau galėjusi išgyventi nė minutės. Kas mane tikrai pažįsta, tą žino.

B. Į Vilnių – ne išdūmiau, o buvau žmonių išrinkta dirbti tautai ir tai darau sąžiningai jau devyneri metai. Vilnius – ne Afrika, iki jo aš važiuoju vos valandą... Tai galėjo daryti ir antroji pusė.

C. Anatolijus nebuvo "apleistas", kaip dabar bando teigti geradarės! Jis sveikas, stiprus vyras, turintis daug įdomių užsiėmimų.

D. Dalia jokio vėjo nekėlė. Dalia – perskilo per pusę. Jai labai skaudėjo, nes šiuo žmogumi ji pasitikėjo labiau nei savimi.

E. Ta moteris buvo atleista ne dėl iškilusių viešumon santykių, o dėl visai kitų priežasčių, kurias ji (gal?) atsimena... Tie santykiai netyčia išaiškėjo jau gerokai po to, kai ji buvo atleista iš mūsų įmonės.

F. Anatolijaus niekados nemaišiau su žemėmis. Žinoma, negyriau jo ir nesidžiaugiau išdavyste, bet tai turbūt natūralu?

G. Spyną pakeičiau, nes jis seniai nebegyvena namuose. Tai irgi natūralu.

Atleisti galima daug ką. Nenoriu viso to prisiminti, nes man labai skauda. Ir niekada neatsakinėčiau į tokius asmeninius klausimus, jeigu nebūtų pradėtas viešas mūsų šeimos reikalų aptarinėjimas spaudoje, jeigu kažkas specialiai neskleistų šlykščių apkalbų ir paliktų mane ir mano šeimą ramybėje.

Taip, aš esu moteris, prisišaukusi negandą – savo pasitikėjimu, atvirumu ir tiesmukumu, bet labai norinti jei ne atleisti, tai bent suprasti.

– Ar Anatolijus prašė jūsų atleidimo? Kaip jis pats vertina šią situaciją?

– Taip, jis prašė atleidimo ir manęs, ir vaikų. Nemanau, kad Anatolijui ši situacija yra maloni.

– Kaip ją vertina jūsų vaikai? Kieno pusėje jie?

– Vaikai yra nuostabūs. Vaikaičiai – taip pat. Jie tikrai turi savo nuomonę ir stengiasi kiek įmanoma padėti ir palaikyti moraliai. O skauda jiems ne mažiau negu man.

– Ar tiesa, kad esate pasirengusi Anatolijų palikti nuogą basą? Išgrūsti iš bendro buto, sodybos, verslo?

– Absoliuti nesąmonė! Mes viską užgyvenome kartu – sunkiu darbu, prakaitu, energija ir sumanumu. Bet jis pasirinko savo kelią, ir aš leidžiu jam išspręsti šią problemą. Man – visai tas pat. Aš moku gyventi ir ant grėblio koto. Tik ta situacija per ilgai užsitęsė, ir man būtų gėda sprendimo ieškoti teismuose.

– Ar yra šansų, kad ši audra nurims ir jūs visgi rasite jėgų jam atleisti? Ar atvirkščiai – skyrybos jau neišvengiamos?

– Aš ir dabar ant jo nepykstu. Jis padarė savo pasirinkimą, o savo gyvenimą – švente. Dabar belieka man sustiprėti ir apsidairyti aplink: gal ir man kokia žvaigždė į delnus nukris?.. Jam turi atleisti vaikai, vaikaičiai ir Dievas. Tik ne tas, kuriuo jie abu ramstosi, teigdami savo begalinę religinę bendrystę.

– Ką galėtumėte pasakyti apie tą moterį? Pavadinote ją barakuda. Tai – emocijos ar faktai?

– Ne aš ją taip pavadinau. Kiti. Ji be galo maloni, švelni, nekalta, jauna, gyvena tik Dievu. O kas ji yra iš tikrųjų – aš nežinau. Girdėjau, kad mano vyrui ji yra labai gera. Savo šeimai, sako, taip pat. Tegu jie visi būna laimingi. Bet – be manęs...

– Ar kalbėjotės su ja po to, kai išaiškėjo, kad ji – jūsų vyro "mūza"?

– Taip, kalbėjau. Po to, kai jie davė interviu "Lietuvos žinioms". Ji rašė, kad daug kartų norėjo pakalbėti su manimi, bet aš atsisakiau. Kadangi to noro aš nežinojau, tiesiog nuėjau į jos dabartinę darbovietę, ir paklausiau, apie ką ji norėtų su manimi kalbėti. Ji pasakė, kad meldžiasi už mane. Ir dar paprašė, kad priimčiau Anatolijų atgal į šeimą. Gal jai atrodo, kad žmogus gali būti grąžinamas kaip padėvėtas daiktas?

– TV laidoje minėjote, kad telefonu informavote jos vyrą. Ir iš to vyro reakcijos supratote, kad jis viską žino ir nė nemano kviesti Anatolijaus, savo žmonos draugo, į dvikovą. Nenustebote?

– Labai nustebau.

– "Kartais vyras pabamba, kad mažai matomės, bet esu apsupta jo dėmesio, jaučiu, kad pasiilgsta, todėl nekyla jokių nesklandumų. Be abejo, vyrams visada rūpi flirtas, jaunas kūnas ir panašiai, bet kur jis daugiau grįš, jei ne pas mane – abu geresnio varianto nerastume" – tai žodžiai, kuriuos ištarėte vienam leidiniui šių metų pradžioje. Šiandien, ko gero, jų nebepakartotumėte.

– Deja, nebe…

– Kaip sužinojote, kad jūsų vyras susirado draugę? O gal tai – tikrai viso labo tik platoniška draugystė? Gal priskaldėte vežimą iš degtuko? Yra ir tokių kalbų… Neva radote puikų pretekstą atsikratyti pabodusiu vyru, o pati Vilniuje rezgate romaną. Dėl to ir numetėte svorio, išgražėjote.

– Jis siuntė žinutę jai, o atsiuntė man. Tai buvo gražus pavasario rytas, nuo kurio prasidėjo mano gyvenimo pragaras. Ta žinutė buvo perdėm intymi, kad galėčiau dar kuo nors suabejoti… Platoniškoms draugėms nerašoma "Myliu tave" ir nekalbama apie artumo troškimą.

Labai norėčiau, kad tai būtų tik degtukas, kurį galima užpūsti. Man tai jau visas vežimas kančios. Aš niekada nenorėjau atsikratyti savo vyru, nes laikiau jį tvirtove, patikimu, mylinčiu, padedančiu, užjaučiančiu. Aš labai juo tikėjau, ir mūsų šeima buvo labai stipri ir graži.

Romanų nemezgu, tai ne mano stilius. Iki šiol tebesu ištekėjusi moteris ir viešas asmuo, todėl nežaidžiu šventais dalykais. O svoris nukrito dėl ūmių ir gilių išgyvenimų.

Žinoma, į visuomenę aš negaliu išeiti apsiverkusi ar nusilpusi. Mama mane mokė: tavo problemas turi žinoti tik tavo pagalvė. To laikiausi šventai. Kam prireikė viešinti šiuos asmeniškumus, aš nežinau. Nors numanau... Kiek galėjau, vengiau viešumos, interviu, laidų, nes kiekvienas judesys ta linkme man dar vis labai skauda.

– Ar ranką prie širdies pridėjusi galėtumėte pasakyti, kad per daugiau nei 30 santuokos su Anatolijumi metų neturėjote nė vieno nesantuokinio ryšio? Nė vieno aistringo romano? Nė vienos pagundos, kuriai neatsispyrėte?

– Galiu ranką dėti ant kurios tik norite vietos. Anatolijus žino viską, ką aš padariau ne taip. O pagundų buvo. Beje, yra ir dabar. Bet aš jau seniai ne jaunuolė ir, skirtingai nei jis, suvokiu savo amžiaus galias ir orumą.

– Ką atsakytumėte tiems, kurie kalba: "Na, pakvailiojo vyras – žilė galvon… Bet išmintinga moteris visada užsimerks, pamirš ir atleis. Nes šeima yra svarbiau už kažkokį romaniūkštį šone. Neatleidžia tik kvailos ir sureikšminusios savo ambicijas"?

– Kartoju, fizinę neištikimybę atleisti sunku, bet įmanoma. Dvasinę – kur kas sunkiau. Ypač po to, kai su žmogumi išgyveni pusę savo gyvenimo, dalijiesi su juo visais vargais, džiaugsmais ir problemomis, ir staiga, vieną rytą viskas nueina velniop, – tai, patikėkit, yra baisu. O gal aš tikrai kvaila, ambicinga ir man reikia priimti jį atgal, paklausyti jo mylimosios, nes jis, anot jos, yra "naujos kokybės"? Tik man sunku patikėti, kad jis sugebėtų atsiriboti nuo tos moters ir padarytų tai nuoširdžiai...

Man labai norėtųsi ramios, solidžios bendrystės, brandžios senatvės, sveikatos ir ramybės. Taip pat jau reikia ramybės ir atokvėpio ir mūsų vaikų šeimoms, nes jie taip pat labai giliai išgyvena tai, kas įvyko.

– Kas šioje istorijoje jus labiausiai įskaudino? Skaičiau, kad viena jūsų gyvenimo taisyklių: jei negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį į ją. Ar laikotės šios taisyklės?

– Baisiausia buvo tai, kad jis per mūsų perlines vestuves klūpojo prie altoriaus ir bažnyčioje, ir cerkvėje. Jeigu ne ta SMS žinutė, dar ir šiandien kvailintų mane ir visą šeimą. Dvi šeimas. O antra – tai buvo mūsų aplinkos moteris, teigusi man begalinį dėmesį ir dėkingumą už pagalbą ir rūpinimąsi ja...

Aš šios istorijos nenorėjau viešinti. Man skaudu ir gėda, kad taip atsitiko mano šeimoje. Ir man net labai gaila jo – net jos guodžiamas, jis nebėra laimingas, nes neteko brangiausių vertybių – šeimos ir pagarbos bei orumo.

Aš prabilau atvirai, be užuolankų tik po to, kai jie abu davė interviu. Ten buvo daug netiesos. Gal išsiviešinimas sustabdys perdėtą domėjimąsi mano šeimos reikalais ir aš galėsiu ramiai gyventi ir dirbti? Rašyti pradėtą romaną, kurti eiles, dirbti Seime savo darbą? Per dvi praėjusias kadencijas buvau viena darbščiausių ir kūrybingiausių Seimo narių. Noriu ramiai tarnauti savo žmonėms – tikroms Lietuvos nacionalinėms vertybėms, nes be nuostabių ir kantrių žmonių mano Tėvynė nieko vertingesnio neturi.

Noriu būti tokia, kokia esu. Kokia buvau. Ir tai yra paskutinis mano interviu šia tema. Švarūs žmonės purvais nesitaško, o purvas nuo purvinų prie manęs nebelimpa.

Iš A.Čupkovo interviu "Lietuvos žinioms"

– Kodėl jūsų gyvenimas taip apsivertė?

– Matyt, kai ko pats anksčiau nepastebėjau. Dabar pamačiau, kad daug kas buvo labai paviršutiniška ir netikra (...) Neprisimenu, kada su Dalia esame ramiai ir paprastai kalbėję, tiesiog šnekučiavęsi. Ji – labai talentinga moteris, žavi ir išmintinga, bet šalia esantiems artimiesiems reikia labai pasitempti, kad jai įtiktų. Mūsų namai jau keleri metai ne tokie, kokie buvo.

– Ar bandėte susitaikyti?

– Apie tai šnekėjomės. Man buvo pareikštas ultimatumas, kad nutraukčiau ryšius su ta moterimi.

– Sutikote?

– Aš jai pasakiau, kad abu turime atlikti išpažintį, bet Dalia nesutiko.

– Vadinasi, nesusitaikėte?

– (Tyla.) Nuėjau į bažnyčią ir pasimeldžiau.

Iš S.J. (pavardė redakcijai žinoma) interviu

– Ką galėtumėte pasakyti apie buvusį šefą (A.Čupkovą – red.past.)?

– A.Čupkovas – labai tolerantiškas žmogus. Su juo buvo labai malonu dirbti. Jis visada bet kuriai savo darbuotojai – ne išimtis buvau ir aš – pasakydavo gerą žodį, pagirdavo, o švenčių proga surasdavo laiko ir pasveikindavo. Gal toks jo dėmesys mums ir nepatiko D.Teišerskytei? Nežinau, kaip aš būčiau elgusis jos vietoje.

– Apie ką daugiausiai kalbatės su Anatolijumi?

– (...) Mus suartino pašnekesiai apie tikėjimą.

– Ar siuntėte jam elektronines žinutes?

– Tos mano žinutės – eilutės iš Šventojo Rašto.

– Kodėl jūsų šventa draugyste netiki verslininko žmona?

– Nežinau, ką jis galėjo pasakyti jai apie mane, kad sulaukiau šios moters rūstybės (...). Man skaudu, kad ji nenori manęs išklausyti ir išgirsti. Bandžiau tai padaryti ne kartą.