Jungtiniuose Arabų Emyratuose gyvenanti Orinta Petružytė, kurianti interjerus Rusijos Dūmos deputatams, Saudo Arabijos turtuoliams ir Šveicarijos verslininkams, nusijuokė: "Posakis "break leg for success" (susilaužyti koją sėkmei) man tinka tiesiogine prasme. – Dubajuje sulaužytą koją man sugipsavo dviem mėnesiams. Toks buvo likimo pokštas, nes ten gyvenu jau 22 metus."

Lemtingas lūžis

Prieš daugiau nei 20 metų neįstojusi į Klaipėdos konservatoriją vilnietė O.Petružytė su dainininko Žilvino Žvagulio komanda išvyko į Dubajų padirbėti šokėja ir vėliau – modeliu. Deja, kartą šokant Orintai lūžo dešinė koja.

"Sugipsavo nuo kulkšnies iki pat kojos viršaus. Dviem mėnesiams, – dabar šypsojosi O.Petružytė. – Per tą laiką draugės susirado kitus darbus ir pasiūlė čia dar pagyventi."

Metus šokusi, dešimt metų modeliu dirbusi ir jau trylika metų interjerą kurianti nuosavos įmonės "Moda Interni" dizainerė estetinį grožį kurti pradėjo atsitiktinai.

Vasaromis, kai Dubajuje temperatūra pakyla iki 40–45 laipsnių karščio, mažai kas dirba ir vyksta, Orinta trims mėnesiams išvažiuoja.

Tąkart Anglijoje ji lankėsi pas draugę, o Birmingame atsitiktinai pamatė lankstinuką, kviečiantį į interjero kūrimo studijas.

"Estetinį grožio suvokimą turiu, pinigus leisti moku, tad likau keturiems mėnesiams. Labai patiko įdomiai apie interjerą, architektūrą dėstęs profesorius. Įtakos turėjo tai, kad mokykloje man labai patiko ir sekėsi braižyba", – jau Dubajuje tramplinu tapo kuklus draugo užsakymas – vos 3000 dirhamų (apie 730 eurų) projektas jo kambariui.

Grįžęs vyras buvo maloniai nustebintas, net nepatikėjo, kad tai – jo kambarys, ir paprašė pakeisti visą butą. Į įkurtuvių vakarėlį susirinkę svečiai vienas per kitą klausinėjo, kas čia taip viską stebuklingai pakeitė? Taip atsirado pirmieji klientai.

Vakar ir šiandien

Dubajus prieš 20 metų ir dabar – kardinaliai skirtingas. Dabar daugiau tviskesio, dangoraižių, prabangos, milžiniški žmonių srautai ir keturis kartus pabrangęs pragyvenimo lygis.

Patrauklūs ir madingi atvykėliams siekiantys būti arabai nori kalbėti angliškai ir nereikalauja mokėti jų kalbos.

Neatsitiktinai Orinta nemoka arabiškai ir, beje, neturi nė vieno draugo arabo.

"Norint suprasti Dubajų, reikia pažiūrėti 2009-aisiais sukurtą filmą "City of Life", kuriame režisierius Ali F.Mostafasa puikiai pajautė pulsą – visi gyvena atskirai sau, kiekviena subkultūra gyvena savo rate, – pasakojo Orinta. – Indai, filipiniečiai, arabai ar europiečiai čia sukasi ir bendrauja kiekvieni savo rate. Per visą laiką interjerą kūriau tik trims arabams, nors turbūt nelengva būtų rasti tautą, kurios atstovui nedirbau. Iraniečiai, pakistaniečiai, labai daug rusų, šveicarai, britai, amerikiečiai, italai, prancūzai, japonai arba JAV gyvenantys iraniečiai, kuriems Dubajus – stotelė į namus. Dabartinis klientas – iš Nigerijos."

Kaina prasideda milijonu

Jos klientai – turtingi žmonės, nes dažniausiai pigiausias vieno kambario butas čia kainuoja nuo milijono dirhamų (apie 245 tūkst. eurų), vilos – nuo 6 mln. (apie 1,5 mln. eurų), tušti apartamentai aukščiausiame pasaulio pastate "Burj Khalifa" – 10–25 mln. (2,5–6 mln. eurų) ir kelis kartus daugiau.

Orintos biuras įkurtas DIP ("Dubai Investment Park").

Tiesa, seniau dirbti buvo sunku: darbų padaugėjo nuo 2003 m., kai emigrantams buvo suteikta galimybė pirkti nekilnojamąjį turtą specialiuose rajonuose.

"Jie galėjo įsigyti butus, vilas "Jumeirah", "Palm Jumeirah", JLT (Jumeirah Lake Towers), "Emirates Hills", "Bussines Bay", JBR (Jumeirah Beach Residence) rajonuose", – pasakojo  jau ilgiau JAE nei Lietuvoje gyvenanti O.Petružytė.

Butai "Burj Khalifa"

Orinta neišduoda savo klientų vardų, bet neslepia, kad interjerą kūrė ir Rusijos Dūmos deputatų namams, ir metalo pramonėje verslaujantiems ir JAV gyvenantiems pakistaniečiams.

Turtingiausias klientas – itin garsus ir Dubajuje gerbiamas Saudo Arabijos gyventojas. Kontrakto sąlyga buvo tokia: griežtai draudžiama minėti ne tik jo vardą, bet ir viešinti interjero nuotraukas net Orintos įmonės oficialiame tinklalapyje.

Milijoninio projekto savininkas – protingas ir filosofiškas žmogus, kalbėjęs simboliais ir giliomis mintimis, jis iki šiol paskambina per ramadaną ir pasiteirauja, kaip jai sekasi.

Jo projektą reikėjo įgyvendinti per mėnesį, įskaitant baldų atgabenimą iš Filipinų, meno dirbinių paiešką ir atvežimą iš kitos Pietryčių Azijos šalies.

Daug ką sako faktas apie arabo turtus, nes garsiajame "Burj Khalifa" yra tik keturi panoraminiai apartamentai viršutiniuose aukštuose su didelėmis terasomis, o viena iš jų priklauso jam.

Orinta nesako ir Rusijos Dūmos deputatų vardų: "Jau kilo skandalas, kai buvo įsilaužta į vieną nekilnojamojo turto įmonės tinklalapį ir paviešinti kai kurių klientų vardai."

"Burj Khalifa" lietuvė kūrė interjerą jau daugiau nei 20 butų! Tiesa, toli gražu tai nereiškia, kad turtuoliai išleidžia beprotiškas sumas: jie itin moka skaičiuoti. Be to, butas garsiausiame pasaulio pastate neįrodo, kad esi pasakiškai turtingas: kai kurie žmonės 1,5 mlrd. dolerių kainavusio 828 m aukščio pastate butus perka dėl įvaizdžio.

"Ir tų butų interjeras labai kuklus, – šypsojosi Orinta. – Ten nėra lengva kurti interjerą, nes bute yra beveik 2 m pločio kolonos – po vieną skirtingose buto dalyse."

Buvo klientų, pavyzdžiui, pakistanietis, kuris 7 mln. dirhamų (apie 1,7 mln. eurų) kainavusios vilos interjerui skyrė dar tokią pačią sumą.

Moderniai ir eklektiškai

Orinta neturi vieno mėgstamo stiliaus: ji žino, kad negali būti tik vieno programos numerio atlikėja, todėl jai patinka ir įdomu kurti modernistinį, klasikinį, avangardinį ir kitokį stilius.

"Tiesa, dabar beprotiškų klientų nėra, nors seniau norėdavo pasirodyti jaunieji verslininkai, kurie pageidaudavo buto su skirtingo stiliaus kambariais – klasikinio, japoniško absoliutaus minimalizmo, balto interjero su didele lova, – šypsojosi Orinta. – Bet interjero su auksiniais tualetais nekūriau. Nors girdėjau, kad vieni lietuviai kazachui čia kūrė interjerą net už 30 mln. (7,3 mln. eurų), o kai kurie interjerui skiria net 80 mln. (apie 20 mln. eurų) dirhamų!"

Ir nors Orintos darbuose sunku įžvelgti jos stilių, moteris prisipažino, kad nėra itin didelė minimalizmo ir skandinaviško stiliaus gerbėja.

"Man patinka modernus ir eklektiškas interjeras, tiesios linijos, bet jame reikia dramos – kažkokio cinkelio, elemento, akcento, kuris gali būti iš įvairių laikotarpių, tačiau sietis į bendrą harmoniją, – pabrėžė interjero dizainerė. – Pavyzdžiui, paveikslas ar iš Indonezijos atvežtas meno dirbinys."

Gyvena su Miliu Vaniliu

Kur gyvena ji? Nedaugelio lietuvių mėgstamame DXB Marina rajone.

"Gyvenu tarsi kaime. Gal senstu, bet jau traukia prie žemės. Ten ramu, visi sveikinasi, gali vaikščioti pėsčiomis ar važiuoti dviračiu", – nusikvatojo moteris.

Su praeityje garsios muzikinės grupės "Milli Vanilli" garbei pavadintu Birmos katinu Miliu Vaniliu ji gyvena atskirame vilų ir nedidelių namų rajone su išpuoselėta aplinka, dirbtiniu ežeru, viešbučiu, parduotuvėmis. Keturi namukai turi po savo baseiną.

Koks jos daugiau nei 90 kv. m ploto dviejų kambarių buto interjeras?

Dažnai kinta, nes yra nuolat perkuriamas, nors vargu ar Orinta gali įsikurti taip, kaip nori.

"Tačiau dramų bute yra, – nusijuokė O.Petružytė. – Kad ir 160x160 cm dydžio paveikslas ar išraižyta karvės kaukole."

Ar jos gyvenimas taip pat dramatiškas? "Jau ne. O pas jus nebuvo dramų? – gudriai šypsojosi dar psichologiją studijuojanti interjero dizainerė. – Dabar esu išmintingesnė."

Lietuviai juodadarbių nenukonkuruos

Kalbant apie pasakiškus pompastiško Dubajaus turtus, ji tik gūžtelėjo pečiais: gyvendamas vietoje to nepastebi. Vis dėlto ji tikina, kad auksinius "Lamborghini" matė tik parodose, bet ne gatvėse.

Į Dubajų dabar gali vykti tik profesionalai: inžinieriai, IT, architektūros, medicinos ar kitų sričių išsilavinę specialistai, kurie turi akredituotis ir išlaikyti egzaminus.

Ji patarė, kad lietuviams neverta čia važiuoti dirbti juodų darbų: "Tai daug pigiau daro Dubajų pastatę indai, pakistaniečiai ir filipiniečiai." Jie gyvena itin sunkiomis, skurdžiomis sąlygomis: po šešis septynis specialiai darbininkams statytuose pastatuose, per mėnesį gauna apie 200–300 JAV dolerių.

"Jų lietuviai nenukonkuruos, – šyptelėjo Orinta. – Jie kenčia blogas darbo sąlygas. Ačiū Dievui, dabar įsigaliojo įstatymas, draudžiantis dirbti per karščiausią vasaros metą nuo 12 iki 15 valandos, kai temperatūra gali siekti ir apie 50 laipsnių karščio. Vis dėlto grįžę namo jie jaučiasi turtingi."

Kartą jai itin širdį suskaudo, kai oro uosto muitinėje pamatė tikrinamą induso lagaminą. "Keturi muilo gabaliukai, indų plovimo skystis, kuklūs batukai vaikui. Kai supratau, kad tai – dovanos namo, sunkiai tramdžiau ašaras", – nuoširdžiai prisipažino interjero dizainerė.

Komplimentai policijai

Lietuvė arabus gyrė už pagalbą kelyje. Čia visada sustos, pasiteiraus ir padės neturėdami jokio išskaičiavimo: vyrui ar moteriai, jaunam ar senam.

Orintos automobilis buvo kelis kartus užklimpęs vykstant pas klientus į naujų statybų rajonus. Net neprašyti tuoj pat subėgdavo žmonės ir išstumdavo mašiną. Tas pats buvo, kai nuleido padangą kaimyninės šalies Omano kalnuose, o kartą, jau sutemus, kai sugedo jos mašina, net neužsirašęs numerio ir nepaprašęs dokumento vietinis davė automobilį, kad ji galėtų grįžti namo.

Daug komplimentų Orinta žarstė ir vietos policijai: visada mandagūs, visada perspės, o jei nubaus – pačia mažiausia pinigų suma.

"Dažnai perspėja ir paleidžia, kai sustabdo kalbant mobiliuoju telefonu", – vairuotojai, žinoma, pasižada prie vairo daugiau to niekada nedaryti.

Per ramadaną, kai po saulės laidos jau galima valgyti, arabai mielai pavaišins arbata, maistu.

Moterys? Įvarios, kaip ir visų tautų moterys: įdomios ir neįdomios, stilingos ir ne.

"Negalvokit, kad mes čia nuskriaustos, – kartą "Bald Talks" seminare kalbėjo juoda čadra apsigobusi vietos režisierė ir pajuokavo: – Jums tik atrodo, kad mums labai nepatogu vaikščioti tokiais drabužiais. O aš ryte tiesiai iš lovos pašokusi užsivelku ant pižamos šiuos drabužius ir lekiu apsipirkti į prekybos centrą."

"Turistai ir atvykėliai dažnai negerbia vietos papročių ir negalvoja prieš išeidami į gatvę, – gynė arabus lietuvė. – Ar Lietuvoje kuri nors su maudymosi kostiumėliu arba ant jo užsivilkusi permatomą skraistę vaikščiotų  po "Panoramą" ar "Akropolį"? Deja, dauguma atvykėlių elgiasi pernelyg laisvai, taip, kaip niekada nedarytų savo šalyje."

Plastiko pojūtis

Dubajuje jai patinka: čia ji gali save profesionaliai realizuoti, rinktis įdomesnius projektus. Nors gal tai nėra paskutinė Orintos gyvenimo stotelė.

Ji neslepia, kad nors ir oriai gyvendama ir uždirbdama, daug keliaudama, svetur praleidusi jaunystę, pasiilgsta artimųjų, giminių, nemato, kaip auga draugų vaikai, ne visada gali spėti į vestuves ar laidotuves.

Dubajuje jai trūksta ir žalumos.

"Smagu, kai dabar draugai kelia vasariškas Lietuvos nuotraukas į feisbuką, – nusijuokė Orinta. – Ilgiau pagyvenus Dubajuje jauti plastiko, netikrumo įspūdį. Žmonės rengiasi garsių prekės ženklų drabužiais, bet kišenės tuščios, gyvena nuomojamame studijos bute, bet išsinuomoja prabangų automobilį."

Kokia jos gyvenimo filosofija?

"Viskas gyvenime yra santykiai, – Orinta nutilo, susimąstė.  – Mano – su darbu, asmeniniai, tarp artimųjų, draugų, praeivių. Stengiuosi, kad visi jie būtų harmoningi ir gražūs! Reikia rasti vidinę ramybę, susitaikyti su likimu ir neišgyventi dėl smulkmenų, nes gyvenime viskas baigiasi gerai, o jei nesibaigia – tai ne pabaiga. O dramas palikime ne gyvenimui, bet  interjerui."