Dukra ir mama – apie meną mylėti ir apkabinimo galią

I.Laučkaitė: mama yra mano angelas sargas

Pagal profesiją – smuikininkė, o pagal sielos šauksmą – platesnio spektro menininkė, Ieva Laučkaitė mėgina jungti į vienį ir kitas meno sritis. Ji groja muzikos grupėje "Novum Signum".

"Kuriame instrumentinę muziką, kuri yra tarsi elektroninės ir gyvų instrumentų muzikos sintezė", – aiškina Ieva, turinti daugybę darbų.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Kauno miesto simfoniniame orkestre ir Vytauto Didžiojo universiteto kameriniame orkestre ji groja smuiku. Viską suderinti merginai padeda didžiulis noras ir valios pastangos. Atsiranda laiko ir eilėms rašyti, ir piešti, ir šokti. Dar studijuodama Vilniuje Ieva lankė flamenko pamokas, apie kurias šneka su didžiule nostalgija. Svajoja jas tęsti, kai tik atsiras tokia galimybė Kaune.

Kai Ievai sukako vienuolika, gabiai smuikininkei teko palikti tėvų namus Panevėžyje ir išvažiuoti mokytis į sostinę – Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą.

"Buvau mamos vaikas, tad atsiskirti buvo skaudu. Juk mama visuomet sėdėdavo visuose mano koncertuose, dalyvaudavo repeticijose, stengdavosi dėl mano sceninio įvaizdžio", – pasakoja Ieva, kuriai sunkumą būti atskirtai nuo mamos lengvino metais jaunesnis brolis Simonas, išvykęs mokytis į tą pačią mokyklą.

Abu Laučkai tuomet gyveno viename bendrabučio kambarėlyje, pasirinkę tą patį muzikos instrumentą – smuiką. (Šiuo metu Simonas groja altu Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, vadovaujamame meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, ir Šiaulių miesto kameriniame orkestre.)

Nuo vaikystės Ieva su broliu lankė Panevėžio muzikos mokyklą, buvo aktyvūs įvairių konkursų dalyviai, laureatai, tad netrukus sulaukė pasiūlymo iš sostinės tobulinti savo talentus. "Nors buvo labai baisu vykti vieniems į svetimą miestą, bet nenorėjome praleisti galimybės", – aiškina I.Laučkaitė.

Ieva pasakoja, kad jos mama Renata niekada neapsiribojo viena veikla. Jaunystėje dainavo grupėje "Gama", pati kūrė dainas, vadovavo bažnyčios chorui – rašė giesmes, muziką. Buvo subūrusi kelis vaikų ansamblius.

"Kad ir kokia muzikine veikla mama užsiėmė, paraleliai visada buvo ir tapyba. Ką labiausiai atsimenu iš vaikystės, tai nuolat tvyrantį ore aliejinių dažų kvapą", – sako Ieva, kuriai dažai ir molbertai buvo vaikystės kasdienybė.

Iš pradžių ant jų stovėdavo drobės su miestų vaizdais, mistiniais elementais, o angelai išryškėjo tuomet, kai abu R.Laučkienės vaikai išvyko mokytis į Vilnių. "Ji tarsi ėmė tapyti mūsų angelus sargus, – atvirauja dukra, gegužę švęsianti 30-metį. – Vieni angelai turėdavo mūsų bruožų, o rankose – netgi muzikos instrumentus, kiti labiau panėšėdavo į pačią mamą."

Mano mama be galo myli vaikus. Gal kad anksti paleido mudu su Simonu, nori dovanoti meilę tiems, kurie jos niekada neturėjo?

Renata yra išleidusi ir dvi savo prozos knygeles. Pirmąją net puošė Ievos grafikos piešiniai. Taip mama norėjo paskatinti dukros talentą neapleisti ir šios savo mūzos – ne tik grojimo smuiku.

"Dar pamenu, kaip prie veidrodžio ji šukuodavo man plaukus. Visuomet skatino pasitikėti savimi, besąlygiškai palaikė", – prisimena Ieva, šiuo metu su mama bendraujanti kaip su gera drauge.

Anot Ievos, išleidusi juodu su broliu į sostinę, mama jautė norą ir pareigą atiduoti savo motinišką meilę ir šilumą kitiems vaikams, tad pradėjo globoti ketverių mergaitę, o prieš kelerius metus – ir dar dvi sesutes iš vaikų globos namų.

"Pirmoji globotinė – jau paauglė. Mano mama be galo myli vaikus. Gal kad anksti paleido mudu su Simonu, nori dovanoti meilę tiems, kurie jos niekada neturėjo?" – svarsto pašnekovė, lengvai radusi ryšį su naujomis sesutėmis.

Alternatyva: Ievai įdomu pačiai kurti muziką, kurią atlieka drauge su „Novum Signum“ muzikantais. Asmeninio archyvo nuotr.

Ieva su mama dalijasi perskaitytų knygų išmintimi, matytais filmais, netgi tais pačiais drabužiais. "Mamai nereikia patarimo. Ji pati rengiasi labai stilingai", – didžiuojasi duktė.

Ieva saugo mamos tapytą jos pačios portretą. O jei Ievai tektų pačiai nupiešti mamą, pieštų ją šviesiomis spalvomis, besišypsančią, ištiesusią rankas į žmones, tarsi norinčią apkabinti juos ir pasaulį. Dukra tiki, kad mama yra jos angelas sargas.

"Dažnai, vos apie ją pagalvoju, žiūrėk, ima ir paskambina. Be galo vertinu tą ryšį, kai viena kitą galime pajausti per atstumą", – tikina Ieva, labiausiai žmoguje vertinanti nuoširdumą.

Dar sako, kad didelė dovana mokėti įsiklausyti į kitą žmogų, o tai puikiai sugeba jos mama. Jos gerai supranta viena kitą, nes abi žvelgia į pasaulį menininkių akimis.

"Kiekviena diena tuomet tau tampa vis nauju iššūkiu. Tu mąstai, ką čia nuveikus, kokiomis naujomis idėjomis save apdovanojus, kaip save įkvėpus kūrybai. O paprastas žmogus gal labiau galvoja apie paprastus dalykus..." – filosofuoja Ieva, iš vaikystės pamenanti, kad mama niekada nesureikšmindavo buitinių dalykų.

Mergina įsitikinusi, kad būtent tas buities neakcentavimas juodviem su broliu leido lengviau prisitaikyti prie griežtų internato sąlygų ir susitelkti į kūrybą.

"Panevėžyje augome dviejų kambarių bute, su broliu dalijomės viena erdve, kurioje turėjome ruošti pamokas, groti. Kai išvykome mokytis į Vilnių, taip pat nebuvo lengva", – prisimena Ieva, už valią nepalūžti dėkinga savo mamai.

Motinos dienos proga savo brangiausiam žmogui ji nedovanos gėlių. "Nesiseka mamai su tomis gėlėmis: nemoka jų prižiūrėti, – juokiasi Ieva. – Geriau pakviesiu ją nukeliauti į kokią gražią Lietuvos vietelę, kur pasivaikščiosime, ramiai drauge pabūsime."

R.Laučkienė: stengiausi būti mama, mokytoja, draugė

Renata Laučkienė nė nežino, kaip čia tiksliau pasakius, – muzikantė ji ar tapytoja. Jaunystėje baigusi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, pasirinko tapybą. Bet muziką, lydinčią visą gyvenimą, vadina savo sielos dalimi.

Ji mėgsta skaityti, yra išbandžiusi jėgas rašydama eilėraščius, prozą. "Visas pasaulis telpa manyje ir tiek jo daug, kad nė nežinau, nuo kurio galo pradėti pasakoti", – žodžius lyg žirnius beria Renata ir tvirtina, kad šiuo metu, kaip niekada, jos gyvenime pilna meilės ir džiaugsmo, nes turi net penkis vaikus.

"Du mano didieji – profesionalūs muzikantai, o trys globojamos  mažiukės – mano neseniai atsiradę angelai", – pasakoja iš Panevėžio į Ėriškių kaimą išsikrausčiusi moteris, dirbanti kultūros centro meno vadove.

"Nuo pat vaikystės svajojau dirbti vaikų namuose. Dirbdama mokykloje piešdavau savo mokinius. Ir būtinai pridėdavau jiems sparnus. Man visi žmonės yra angelai. Aš domiuosi mistika, žmogaus vidinėmis galiomis, subtiliuoju pasauliu", – aiškina ji.

Dirbdama mokykloje aš piešdavau savo mokinius. Ir būtinai pridėdavau jiems sparnus. Man visi žmonės yra angelai.

Iškeitę savo ankštą butelį į erdvų namą kaime, Laučkai pasijuto laisviau. Čia Renata turėjo didžiulę galeriją, kurioje galėjo laikyti savo darbus, grįžtančius iš įvairių parodų.

Bet kiek pabuvusi naujoje vietoje tapytoja suprato, kad jai trūksta gyvų angelų. Todėl nuvyko į Panevėžio globos namus ir susirado Kristiną (dabar jai šešiolika), o prieš porą metų į namus pasikvietė ir sesutes Miglę bei Gabiją.

"Taigi dabar mano gyvenimas įgavo kitokią prasmę: turiu tris gyvus angelus, su kuriais darbo tiek, kiek su teptuku ant drobės. Jei nori nupiešti ar išlipdyti tuos molio gabaliukus teisingai, turi daug meilės ir pastangų įdėti", – pasakoja Renata, neseniai atšventusi Miglės dešimtąjį gimtadienį ir laukianti Gabijos dvyliktojo.

Moteris prisipažįsta, kad dabar tapyti, prozai rašyti likę mažiau laiko, bet ji nesiskundžia. "Esu dėkinga visiems savo vaikams, kad jų sielos mane pasirinko. Kristiną esu susapnavusi – visiškai tokią, kokią radau globos namuose, – su dviem kasytėmis. O Ievą su Simonu esu nusipaišiusi dar savo mokykliniame sąsiuvinyje per matematikos pamoką", – juokiasi R.Laučkienė.

Labiausiai iš savo pirmagimės Ievos vaikystės mama prisimena jos smuiko konkursus. "Sėdėdavau salėje iš jaudulio virpančiomis kojomis. Bet buvau dukrai labai griežta mokytoja... Visada per jos pamokas namuose stovėdavau šalia ir kabindavausi prie menkiausios nešvariai sugrotos natelės. Stengiausi būti ir mama, ir mokytoja, ir draugė", – prisimena R.Laučkienė, visą dukros kūrybinį kelią ėjusi šalia.

Sportiškos: Ieva su mama bendrauja kaip geros draugės ir mėgsta kartu leisti laisvalaikį. Asmeninio archyvo nuotr.

Renata pasakoja, kad ne vieną pagalvę priverkė, išleidusi vaikus į sostinę, Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą. "Kiek nuoskaudų ten buvo patirta ne tik iš bendraamžių, bet ir mokytojų. Tie vaikų ir tėvų susitikimai šeštadieniais man buvo virtę tikra ašarų pakalne", – prisimena mama, nė karto nesiryžusi visko nutraukti, nes supratusi profesionalaus mokslo svarbą.

Pati savarankiškai išmokusi groti smuiku ir gitara, Renata visada svajojo apie mokslus, kurių pati negavo vaikystėje. "Negalėjau atimti šito šanso iš savo vaikų: būčiau pasielgusi labai egoistiškai, – atvirauja tapytoja, nusprendusi plaukti per tą audringą jūrą. – Tikėjau, kad viskas bus gerai ir mes visi drauge išplauksime nugalėtojais!"

Anot Renatos, Ieva visuomet labai sekėsi grafikos darbai, bet, pasinėrus stačia galva į muziką, kitoms veikloms tiesiog fiziškai nebelikdavo laiko. Tapytoja džiaugiasi, kad sugebėjo įskiepyti dukrai meno terapijos naudą. Dabar, kai Ievai sunku, ji tiesiog gali išsilieti paėmusi popieriaus lapą.

Paauglystėje mama ir dukra nekariavo. Jos visada išsikalbėdavo. Mama turėjo sugerti visas skaudžias emocijas, kurios iškildavo naujoje mokykloje. Ji pasakoja, kad anais laikais vaikai, patekę mokytis į M.K.Čiurlionio menų mokyklą, jautė didžiulę konkurenciją. Renata iki šiol gydosi nuoskaudą, kad jos vaikai buvo vertinami kaip smuikininkai iš provincijos, neatitinkantys sostinės mokinių lygio.

"Visko ten buvo: ir apkalbų, ir šmeižto. Nelabai kas iš mūsų miesto turbūt ir tikėjo, kad Ieva su Simonu išsilaikys iki galo. Tad teko ir pačiai stipriai būti, ir savo vaikus ta stiprybe apdovanoti", – prisimena senus laikus R.Laučkienė, per savo tapybos darbų pristatymus dažnai ir pati imanti į rankas gitarą.

Dažniausiai įkvėpimą jai kelia realūs žmonės, su kuriais įvairiais gyvenimo momentais buvo susitikusi. "Iš draugų ir pažįstamų kyla mano mūzos. Juos man norisi tapyti", – aiškina savo pasirinkimus dailininkė, neseniai pristačiusi savo tapybos darbų, kuriuose taip pat plazda angelų sparnai, parodą "Apkabink mane".

Savo paveiksluose R.Laučkienė gvildena mintį, kaip žmonėms trūksta artumos, apkabinimų, ypač karantino laikotarpiu. "Gali nieko nesakyti, tik apkabinti žmogų, ir tas apkabinimas viską išspręs. Juk ir mano mergaitės, kuriomis dabar rūpinuosi, atbėgusios prie manęs prašo vieno – jas apkabinti. Mūsų rankos – kaip sparnai, todėl reikia kuo dažniau apkabinti vieniems kitus, prisiglausti", – įsitikinusi ji.

Tapytoja sako pajutusi, kad vaikai auga ne metais, bet valandomis, o bėgantis laikas keičia veidus, todėl nusprendė nutapyti visų savo vaikų portretus. Ievą, Simoną, Kristiną ir Miglę jau yra nupiešusi. Teliko Gabija, kurios portretui, kaip pati sako, dar turi pribręsti.

"Piešdama žmogų noriu parodyti ne išorę, bet vidų, jo charakterį. Štai Ievos viduje matau begalinį reiklumą tiek sau, tiek kitiems. Mano pirmagimė – maksimalistė. Bijau, kad ji vis dar įrodinėja sau ir kitiems, kad mergina iš provincijos yra toks pats žmogus, su tokiais pat Kūrėjo duotais talentais, kaip ir vadinamieji išrinktieji", – svarsto pašnekovė.