Norinti visapusiškai pažinti svetimą kraštą ir tradicijas, geriau keliauti pačiam, o ne naudotis kelionių agentūrų paslaugomis, ir gyventi ne viešbučiuose. Dvi savaitės Kalabrijoje, praleistos italų šeimose, buvo neįkainojama pažintis su šiuo pietų Italijos regionu.

Specifinė tvarka keliuose

Nuo Šiaurės Italijos pasienio su Šveicarija iki Mirto Krosijos tenka sukarti 1100 km. Italijoje automagistralės mokamos, tad už kelius prisieina atseikėti beveik 70 eurų.

Pasirinkus automagistralę palei Adrijos jūrą, važiuojant galima gėrėtis nuostabiais peizažais ir besikeičiančia augmenija. Šiaurinės dalies žalumą pamažu keičia sausros išvargintos žemės, įprasti lapuočiai vietą užleidžia palmėms ir kaktusams. Tarsi girliandos visa magistrale driekiasi žydinčios oleandrų juostos. Vaizdai pakelėse išties kontrastingi: vienoje pusėje spindi saulės kolektoriai, kitoje – dėl sausros degantys laukai.

Nuo Bario autostrada pastebimai ištuštėja. Kur ne kur sutiksi pavienių automobilių – turistų beveik nėra. Italai vairuotojai dažnai nepaiso eismo taisyklių. Automobilių pypsėjimas šalies pietuose – nuolatinis: taip įspėjama apie būsimą manevrą kelyje arba reiškiamas nepasitenkinimas.

Pirmagimiams – senelių vardai

Atvykus į pietus tenka susidraugauti su kaitra – pasitinka beveik 40 laipsnių karštis. Vakarais „atšąla“ iki 30-ies. Dieną aklinai uždaromos langinės gelbsti, kad saulė neprišildytų namų.

„Žiemą lauke dažniausiai 12 laipsnių šilumos, tad švenčiant Kalėdas neprireikia žieminių drabužių“, – tikino Giusepinna.

Net ir vidurvasarį kas rytą anksti prikelia kukuojančios gegutės. Miestelį skalauja itin skaidri Jonijos jūra, bet maudytis mėgsta ne visi – iškart imamasi dienos darbų. Vidudienį, nuo pirmos iki pusės penkių – siesta, niekur nė gyvos dvasios. Nenurimsta tik uoliniai driežai – šių vikruolių čia tikrai daug.

Italų namai daugiaaukščiai, labai erdvūs ir šviesūs. Viršutiniai aukštai dažniausiai įrengiami gyventi sūnų šeimoms. Beveik visuose namuose nerašyta tradicija – ant sienų kabinti itin dideles vaikų vestuvių, anūkų nuotraukas.

Šeimose gimsta daug berniukų, todėl mažos mergaitės labai lepinamos.

„Pirmagimiam sūnui duodamas senelio iš tėvo pusės vardas. Antrasis pavadinamas senelio iš motinos pusės vardu. Pirmagimei dukrai – senelės iš tėvo pusės vardas, – senas tradicijas aiškina Angelo. – Mes šeimoje esame net septyni broliai, turime daug sūnų, todėl giminėje daug tų pačių vardų.“

Humoras lydi visur

Ant kalvų įsikūrę senieji miesteliai Kalopecatis, Krosija, Kropalatis, į kuriuos tenka vinguriuoti siauromis, rodos, dangun šaunančiomis gatvelėmis. Atsiveria nuostabus vaizdas į Jonijos jūrą ir neaprėpiamas alyvuogių plantacijas.

Čia iškart pastebi atvykėlius, sveikinasi, nesikuklina pasidomėti, iš kur esą. Vakare vyrai renkasi prie baro, sėdi ant suoliukų, žaidžia kortomis, gurkšnodami itališką „Dreher“ alų. Moterų tarp jų nėra – jos, dažniausiai vyresnės, sėdi lauke prie namų durų.

Emocionalūs italai turi puikų humoro jausmą. Juokaudamas italas namuose pastveria peilį ir netrukus priduria, kad moteris šeimoje yra bosė.

„Keisis oras, lis“, – šmaikštauja ne vienas, pamatęs padangėje debesį, nors paskutinį kartą lijo gegužės pradžioje ir tikėtina, kad kitąkart lis tik rugsėjį. Vasarą čia dažniausiai nelyja.

Prie bažnyčios durų lūkuriuojantys vyrai šnekučiuojasi, laukdami išeisiančių po Mišių žmonų.

„Italijoje gyvena popiežius, visa Italija – viena didelė bažnyčia, todėl nebūtina eiti vidun“, – atšauna paklausti, kodėl neina vidun.

Pietinė dalis skiriasi nuo šiaurinės

1956–1970 m. Vakarų Vokietija ieškojo darbuotojų kitose valstybėse, tarp jų ir Pietų Italijoje. Taigi nemažai italų išvyko dirbti į Vokietiją, o vėliau grįžo namo, todėl jie neblogai kalba vokiškai.

Italų kalbos dialektas keičiasi vos ne kas keliasdešimt kilometrų. O angliškai čia prastai šneka net jaunimas. Gaila, bet pietų italai dažniausiai nežino, kur yra Lietuva, tad ne kartą teko jiems atversti Europos žemėlapį.

Pietų Italijoje populiariausios – žemdirbystės specialybės. Mokslui, būstui, maistui per mėnesį išleidžiama apie 500 eurų. Išvykus mokytis į Šiaurės Italiją, už viską tenka mokėti dvigubai brangiau.

Pasak du mažamečius vaikus auginančios visažiste dirbančios Vivianos, italai vaikus dažniau leidžia į privatų darželį nei į valstybinį. Už vaiką iki trejų metų amžiaus per mėnesį tenka mokėti 100 eurų, įskaitant maitinimą, vyresniems – pigiau. Vasarą mokyklos ir darželiai uždaryti, todėl anūkais tenka rūpintis seneliams.

„Gydymas Italijoje nemokamas, bet, norint geresnio, tenka papildomai mokėti. Prireikus sudėtingesnių operacijų, važiuojame į šiaurinę šalies dalį – į didesnes ligonines“, – pasakoja Viviana.

Susirasti darbo Pietų Italijoje sunku. Štai trisdešimtmetis Claudio išvežioja degalus ūkininkams, o jo jaunesnysis brolis Sebastianas ėmėsi savo verslo: organizuoja dažasvydžio pramogas užmiestyje.

„Tai nauja populiarėjanti pramoga“, – sako vaikinas.

Prekybos centruose cigarečių nerasi. Norint jų įsigyti, teks ieškoti prekybos vietų, pažymėtų raide T: jose, be tabako, prekiaujama tik kava, gėrimais ir loterijos bilietais. Tokiame Rosos ir Piero bare pirkėjų nestinga nei rytą, nei vakarą.

Italų vaišingumas – beribis

Sutikęs pažįstamą italą visuomet būsi pavadintas puodelio espreso, stiklinės vandens ar sulčių. Vėliau primygtinai būsi kviečiamas vakarienės sutartu laiku – tada jau teks atlaikyti visus nacionalinius italų vaišingumo ypatumus.

Stalas nuklojamas lėkštėmis įvairaus itališko sūrio, tradicine dešra salsiccia, naminių alyvuogių, pomidorų salotų, karštų keptų baklažanų užkandžiais, blyneliais su moliūgų žiedais. Netrukus patiekiami spagečiai arba lazanija, neretai ir triušiena su bulvėmis bei ant grotelių kepta kiauliena. Duona dedama riekėmis tiesiog ant staltiesės kiekvienam prie lėkštės.

„Mangiare, bere, salute (liet. valgyk, gerk, į sveikatą)“, – per vakarą tenka išgirsti ne kartą.

Įprastai maistą italų šeimose gamina moterys, tačiau kepti mėsą ant grotelų ar rūpintis vynu – vyrų pareiga. Į ąsotį su vynu įstatomas švarus pusės litro užšaldyto vandens plastikinis buteliukas – kad vynas greičiau atšaltų.

„Per metus pagaminu 200–300 litrų naminio vyno“, – giriasi Angelo ir veda į rūsį, kur laikomos statinės.

Desertui – arbūzas, melionas, persikai, figos ir kiti vaisiai, espreso, taurelė tradicinio „Amaro“ likerio ar vynuogių degtinės grapos, ledai. Beje, Pietų Italijoje itin mėgstama šalta espreso: paruošta kava užšaldoma, paskui šiek tiek atšildžius suplakama ir dar su smulkiais ledukais pilama į puodelius.

Kiaušinio dydžio alyvuogės

Prie Luca ir Vittorios namų – alyvuogių giraitė.

„Kai kurie medžiai mena tolimus, kadaise čia viešpatavusių graikų ir turkų laikus“, – pasakoja Luca.

Anot šeimininko, alyvuogės, tarsi obelys, gausiai dera kas antrus metus ir jų būna kone vištos kiaušinio dydžio.

„Iš 40 kg alyvuogių gaunama apie dešimt litrų aliejaus. Mes pasigaminame apie 200 litrų, beveik pusę parduodame“, – atvirauja Luca.

Beveik prie kiekvienų namų užveisti maži sodai, kuriuose auga citrinos, persikai, abrikosai, figos, apelsinai, vynuogės. Auginamos ir daržovės. Didesni sodai – užmiestyje. Trumpa kelionė Domenico „Fiat‘u“, ir atsiduriame didelėse plantacijose. Tenka pripažinti: ką tik nuskinti apelsinai – itin saldūs ir sultingi.

„Vienas viską užauginti nepajėgčiau, darbuojamės su giminaičiais, – priduria Domenico ir rodo: – Kas rytą vieną valandą pumpuojame vandenį iš gelmių į specialų rezervuarą, iš kurio visą dieną automatiškai laistomas sodas.“

Ar švenčia italai Jonines?

Birželio 24-ąją Italijoje minima šventojo Giovanni diena. Mirto Krosija pasidabina lempučių girliandomis, bažnyčioje vyksta Mišios, o atslūgus karščiui – mugė ir koncertai iki paryčių.

Futbolas Italijoje – mėgstamiausias sportas. Per Europos futbolo čempionatą vėliavos plevėsavo daugumos italų namų balkonuose, o pergalės buvo pažymimos garsiniais automobilių signalais. Deja, teko skaudžiai išgyventi pralaimėjimą ispanams finale, tačiau riaušių čia net ir po pralaimėjimo nekeliama.

Mirto Krosijoje į vagystes neretai įsivelia atvykėliai iš Rumunijos. Dar viena bėda – šiukšlių išvežimas. Privati šiukšlių išvežimo įmonė nuolat konfliktuoja su vietos valdžia, bandydama kelti įkainius. Rezultatas – perpildyti konteineriai, neišvežami po kelias dienas. Vis dėlto, tai italams atrodo smulkmena. Iš jų galėtume pasimokyti niekur neskubėti ir į viską žvelgti su šypsena.

Italijos pietuose – pigiau nei šiaurėje

Didelė pica – iki 6 eurų,

espresso – 70 centų,

1 kg persikų – 80 centų,

1 kg arbūzų – 40 centų.

Norėdamas nusipirkti vaisių, gali čia pat, gatvėje, susistabdyti juos triračiu motoroleriu vežiojančius prekiautojus.