Neda Malūnavičiūtė švyti, – praėjusią savaitę praūžusiame tarptautiniame Birštono džiazo festivalyje jai buvo įteiktas Didysis prizas už svarų indėlį į Lietuvos džiazą. Skulptūrą su savo atvaizdu džiazo primadona vos pakėlė. Bet Neda – jau ne tokia. Vienokia – atvira ir nuoširdi, tačiau daugelio pasmerkta ir nuteista, ji buvo iki 40-ies. Visai kitokia – branginanti kiekvieną gyvenimo valandą – ji yra dabar, po 40-ies.

– Pirmą kartą tarp vyrų, iki šiol Birštono festivalyje gavusių prizus, atsirado moteris. Kaip jaučiatės, Neda?

– Puikiai! Jaučiuosi labai pamaloninta. Esu labai laiminga. Birštono džiazo festivalio Didysis prizas man buvo didelė staigmena. Smagu, kai įvertina. Aš 25 metus dainuoju džiazą.

Koncertavau su Vilniaus džiazo kvartetu – Vytautu Labučiu, Leonidu Šinkarenko, Gediminu Laurinavičiumi, Olegu Molokojedovu. Su tuo kvartetu neišlipdavome iš autobusiuko 10 metų – žiauriai daug turėjome koncertų. Europoje esu nebuvusi tik Maltoje ir Kipre. Visa Europa išmaišyta. Ir ne tik Europa.

Su daugybe projektų visą Rusiją pervažiavau – turėjau gausybę įvairių ir duetų, ir trio, ir kvartetų, ir kvintetų. Labai daug buvo ir vienkartinių projektų. O nuo 2006 m. aktyviai koncertuoju su „Meilės trikampiu“ – Olegu Ditkovskiu ir Kostu Smoriginu. Visuose šiuose projektuose – ir mano svarus indėlis.

– Ar tuo prizu apsidžiaugė jūsų tėvai, sūnus Matas?

– Mano artimiausi žmonės – visada už mane. Taip, jie labai džiaugėsi.

Mano gyvenime, matyt, viskas buvo užprogramuota. Dar motinos įsčiose žinojau, kad būsiu muzikantė. Nuo septynerių metų pradėjau lankyti muzikos mokyklą ir patekau į džiazo liūną. Nuo pat mažens mokiausi improvizuoti ir nestandartiškai žiūrėti į muziką ir į gyvenimą. Mano manymu, gyvenimas yra džiazas. Aš nekenčiu taisyklių.

– Tada niekada nežinai, kurioj stoty iškrisi, ką praloši ir ką išloši.

– Tai ir yra įdomu. Jeigu viskas būtų suplanuota, sutvarkyta ir sudėliota į lentynėles, būtų labai neįdomu. O džiaze ir gyvenime niekada nežinai, kas bus.

– Matau, jūs pasikeitėte. Jūsų vidus. Išoriškai išgražėjote, tačiau vienokia Neda buvo iki keturiasdešimties ir visai kitokia – po keturiasdešimties.

– Taip. Supratau, kad noriu saugoti savo erdvę – namus, asmeninį gyvenimą, artimus žmones. Anksčiau maniau, kad mano nuoširdumas ir atlapaširdiškumas bus labai naudingi. Maniau, publika myli tuos, kurie nuoširdžiai atviri. Kadangi mano gyvenimas nebuvo standartinis ir absoliučiai nepanašus į milijonus kitų gyvenimų, daugeliui pasirodė, kad labai neteisingai gyvenu.

Mano požiūris į daugelį dalykų skiriasi, jis ne toks, kaip daugelio tradicinių šeimų. Todėl buvau apkaltinta ir nuteista už neteisingą, netradicinį gyvenimo būdą. Manau, kad gyvenu savo gyvenimą, ir niekas neturi teisės manęs teisti, bet tai daro iki šiol. Dėl to nusprendžiau niekam nepasakoti, su kuo gyvenu, su kuo miegu, su kuo mano sūnus, ką jis veikia. Viskas. Tabu.

– Vadinasi, viduje jūs – dar nelaisva, jei bijote žmonių teismų ir komentarų?

– Gal. Ko gero, aš išsilaisvinu tik scenoje.

– Vis dėlto koks – tas nestandartinis – jūsų požiūris į gyvenimą, daiktus, aplinką? Požiūris į santuoką – ji reikalinga ar nereikalinga, į šeima – ją reikia kurti ar nereikia?

– Manau, kad vyras, lygiai kaip ir moteris, gali auginti vaikus. Jis gali būti labai geras tėvas ir puikiai užauginti vaiką. Aš tai supratau per savo patirtį. Teigti, kad vaikas privalo būti tik su motina, – nesąmonė.

Aš už tai, kad žmogus neprarastų savojo „aš“. Kad kiekvienas žmogus turėtų pasirinkimą. Kad jis nebūtų apkaltintas ir nuteistas už tai, kad kitaip pasielgė. Juk pasaulyje – daugybė žmonių, vadinasi, daugybė gyvenimo modelių. Nėra vienos tobulos santuokos modelio – jų milijonai. Niekas nežino, kokia yra tobula šeima.

Yra tokių santuokų, kai viena pusė aukojasi dėl kitos pusės karjeros. Jei vyras daro karjerą, žmona aukojasi – tai jos pasirinkimas. Ji myli tą žmogų – jam labai pasisekė. Bet moteris irgi norėtų gyvenime ką nors nuveikti.

– Bet vyras dėl jos nesiaukoja. Tačiau jūsų sūnus augo su buvusiu jūsų vyru. Vadinasi, dėl jūsų karjeros jis pasiaukojo?

– Mano santuoka truko penkerius metus, jos seniai nebėra. Mes buvom abu muzikantai, ir vienam reikėjo pasitraukti iš muzikos. Ir pasitraukė mano vyras, jis užaugino sūnų, ir aš už tai jam paminklą pastatyčiau. Aš esu laiminga, kad labai jauna pagimdžiau sūnų ir kad jis gimė iš begalinės meilės.

– Ar jūsų sūnus linkęs į muziką? Gal, kaip ir jūs, groja fleita, gal – gitara, pianinu?

– Ne. Jis nuo penkerių metų lankė „Ąžuoliuko“ chorą. Po ketverių metų pareiškė, kad muzikos nebenori.

– Tiesiog neįtikima, kad džiaze jūs – jau 25-eri metai. Iš ko paveldėjote džiazo geną?

– Mano tėvas – muzikantas, grojo saksofonu ir klarnetu „Trimite“, Televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestre. Bet jau 20 metų nebegroja.

Mano tėvai visada mane palaikė. 16 metų išėjau iš vidurinės ir įstojau į „Kelpšą“ (Vilniaus Juozo Tallat Kelpšos konservatorija – red. past.). Ten buvo labai gerai – muzikantams nereikėjo mokytis tų visų nesąmonių – chemijos, matematikos.

Balio Dvariono muzikos mokykloje mokiausi dviejų specialybių – studijavau klasiką ir estradą. Vienoje klasėje grojau Mozartą, kitoje – džiazą. Paulius Koncė mane mokė fleita groti Mozartą, o Vladimiras Čekasinas mokė laužyti taisykles ir improvizuoti.

Nuo 16 metų aktyviai atlieku džiazą, bet to niekas negali suprasti. Mane pradėjo pažinti, kai uždainavau popsą. Kad iki to dar dainavau n metų, niekas nežinojo.

Aš į viską žiūriu labai rimtai ir profesionaliai – yra gera muzika arba bloga. Žanras – ar tai džiazas, svingas, bibopas, dainuojamoji poezija, popsas, ar tai teatro, alternatyvi, meditacinė, andergraundo muzika – neturi reikšmės. Tos pačios dainos gali virsti gražiomis baladėmis arba atvirkščiai. Paleisk šlykštų ritmą – ir bus bumčikai.

– Klausantis jūsų ir O.Ditkovskio koncerto, atrodo, kad jūs – kaip vienas kumštis.

– Mes su Olegu esam labai geri bičiuliai. Galim nulėkti į kiną, į spektaklį, į mišką, aš jį kartais nusitempiu į kokį nors džiazo koncertą. Pagal zodiaką mudu – Avinai. Sako, Avinai moterys ir vyrai – labai skiriasi. Bet mudu su Olegu net daržoves tas pačias mėgstam!

Žiauriai svarbu, kad mums daug kas sutampa. Todėl, kai kartu muzikuojame, suprantame bendrą tikslą – galutinį dainos rezultatą. Jį vienodai matome. Kai partneriai, dar prieš grodami dainą, žino, kaip ji turi skambėti ir kaip turi baigtis, – tai daug. Mes su Olegu rezultatą matome panašiai. Dėl to mums lengva.

– Ar tarp džiazo muzikantų yra konkurencijos, pavydo?

– Visur to yra. Atrodo, kad džiazo mekoje – itin inteligentiški, šventi žmonės, kurie niekam nieko nepavydi ir jokių intrigų nerezga. Mene yra tokių intrigų! Susiduri – neįmanoma to išvengti.

– Džiazo muzikantai – daugiausia vyrai. Kaip jie žiūri į jus?

– Nežinau, kaip jie žiūri. Man pačiai būtų įdomu sužinoti. Tačiau jokios džiazo vyrų diskrimancijos nejaučiu. Patyriau, kad su vyrais daug paprasčiau, negu su moterimis bendrauti, groti, bendradarbiauti. Vyrai nepaiso, ką tu su kuo darai. Jie žiūri, ką tu sugebi scenoje. Jiems svarbu, kad gerai pagrotum, padainuotum.

Pasaulyje labai daug gerų džiazo atlikėjų ir vyrų, ir moterų, į kuriuos galėčiau lygiuotis, iš kurių galėčiau pasimokyti. Tačiau mano siekiamybė – būti savimi, išsiskirti iš kitų. Mene turi būti individualybė, kitaip pradingsi, išnyksi.

– Koks mėgstamiausias jūsų kūrinys, kurio galite ištisai klausytis?

– Tokio kūrinio nėra. Esu kaip tas batsiuvys – be batų. Grįžtu namo ir džiaugiuosi, kad galiu būti ramybėje. Net po koncerto įsėdusi į mašiną neįjungiu radijo – kad pailsėčiau nuo muzikos. Žinote, kaip muzikantai sako – „S detstva nenavižu muzyku“ („Nuo vaikystės nekenčiu muzikos“)? Jeigu 24 valandas per parą gyvenčiau tik su muzika, numirčiau. Arba seniai būčiau išėjusi iš proto. Visur turi būti pusiausvyra. Lygiai taip ir profesijoje – turi atrasti laiko ir vietą, kur nuo jos pailsėti.

– Ar su draugais bendraujate per „Facebooką“?

– Turiu „Facebooką“, bet jis man reikalingas profesijai, darbui. „Facebook“ – tai erdvė pasireklamuoti, ką tu darai. Gyvas bendravimas su draugais – daug vertingesnis.

– Ar jums galima taikyti posakį „mano namai – mano tvirtovė“?

– Taip yra. Mano namai – tai oazė, kurioje turiu pabūti viena. Nesceninę gyvenimo pusę noriu praleisti kitaip. Todėl, kad labai pavargstu. Mano profesija įpareigoja būti tarp žmonių, labai daug energijos turiu atiduoti visiškai svetimiems žmonėms. Paskui kur nors turiu atsigauti – vėl pasikrauti tos energijos. Todėl kartais renkuosi ramybę, tylą. Netgi svečių nekviečiu į namus – nenoriu.

Jau nebepakenčiu vakarėlių, visokių susibūrimų. Tiesiog nebenoriu švaistyti laiko nereikalingiems dalykams. Vakarėliuose matau labai daug beprasmybės. Nekalbu apie tuos susibūrimus, kur renkasi, ką nors švenčia mano geri draugai, kolegos. Bet eiti linksmintis į naktinį klubą – ne. Tai – beprasmybė.

Labai norėjau tokio buto, kokį turiu. Ši mano svajonė išsipildė. Name gyvena tik trys šeimos. Mano kaimynai – be galo tylūs. Kai nusipirkau ten butą, jie baisiai išsigando, – esą rinksis bohema, bus daug chebros, ištisai gros muzika, per langus sklis triukšmas. Nieko panašaus – jie manęs negirdi. Naktį grįžtu, įsėlinu tyliai į namus, šmurkšt į lovą ir miegu.

– Bet turbūt taip būna po puikiai praėjusio koncerto? O tada, kai tarp muzikanto ir publikos neatsiranda ryšys?

– Kai visą savo energiją atiduodi publikai, o ji lieka abejinga, norisi nusišaut. Tai, ką darei scenoje, – beprasmybė. Būna tokių situacijų, kai žmonės tave ne visada priima. Pavyzdžiui, uždari vakarai. Uždaras vakaras priklauso tik nuo publikos.

– Ar neatsibodo skaičiuoti įmokų už butą, ar slegia buto paskola?

– Slegia, bet dabar visi taip gyvena. Tik vieni turi iš ko susimokėti įmoką, kiti – ne. Aš kol kas uždirbu, todėl galiu susimokėti tą įmoką. Ir dar galiu kavinėje užsisakyti baklažanų salotų. Tačiau važiuoti pailsėti į Tailandą – ne, šito sau leisti negaliu. Bet iš to nedarau problemų. Mano draugai turi puikias sodybas, ten daug geriau pailsėsiu negu Tailande.

Į gyvenimą pradėjau žiūrėti paprasčiau. Jei tave riboja finansai ir negali ko nors daryti, na, ir velniai nematė. Nedaryk. Vadinasi, taip lemta – turi nešti tokį kryžių.

Kai pasveriu savo prioritetus, o man pirmoje vietoje – santykiai su scenos partneriais, kolegomis, draugais, mano profesija, kurią be galo myliu ir dievinu, čia – viskas aukštumoj. Turėčiau šokinėti iš laimės. O kad kas nors nepasisekė, kas nors slegia – finansinė įmoka ar tai, kad negaliu nuvažiuot į Tailandą, – niekai, to niekada nenusvers meilė ir dvasinis ryšys.