Praėjusių metų lapkritį tapusi pasaulio profesionalių sportinių šokių čempione Edita Daniūtė-Vasiliauskienė paskelbė apie karjeros pabaigą. Tačiau 35 metų moters gyvenime niekas nepasikeitė – ji,  kaip ir anksčiau, dirba nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro.

– Maniau, ramiai prisėsime prie arbatos ir pakalbėsime. Klydau – ir baigusi karjerą tu nepagaunama, – po kelių nesėkmingų bandymų susitikti su Edita pavyko pakalbėti tik telefonu.

– (Juokiasi) Ne, ne. Niekas nepasikeitė. Absoliučiai niekas. Dabar aktyviai treniruoju poras savo studijoje, dalyvauju parodomosiose programose, šou, teisėjauju. Nors, tiesa, kai kas pasikeitė. Dabar blogas teisėjas negalės manęs blogai vertinti. Ir tuo esu labai patenkinta.

– Vadinasi, dabar gali į šuns dienas išdėti šokių pasaulio užkulisius.

– Užkulisiai yra visur. Šokių pasaulyje jie ne kitokie nei  versle, sporte ar dar kur nors.

– Korumpuoti teisėjai, draudžiami preparatai...

– Nebūtinai. Prieš daug metų nuskambėjo istorija dėl dopingo (2006 m. E.Daniūtės ir Arūno Bižoko pora tapo pasaulio sportinių šokių čempione, tačiau titulas buvo anuliuotas dėl teigiamo dopingo testo – pareikšta, kad E.Daniūtė vartojo draudžiamą stimuliantą sibutraminą – red. past.). Dopingas absoliučiai nereikalingas ir nepopuliarus šokių pasaulyje, jis nei padeda siekti rezultatų, nei juos blogina.

– Lapkritį, grįžusi į Lietuvą su antru aukso medaliu, paskelbei apie karjeros pabaigą. Kaip suprantu, dar labai anksti kalbėti apie nostalgiją.

– Ne, nostalgijos nėra ir nebus. Tikrai! Nenoriu daugiau kankinti savo kūnelio.

– Bet kartą anksčiau jau buvai skelbusi apie karjeros pabaigą. Ar po penkerių metų vis dar taip pat nejusi nostalgijos?

– Ne. Reikia pasidžiaugti mokiniais. Bandau nuostabų šokio pasaulį perteikti jiems. Svetimą kūną lipdyti lengviau, kai savojo jau neskauda.

– Tačiau tavo kūnas įpratęs prie didelių krūvių.

–  Yra šou, kuriuos dalyvaujame su Mirko (M.Gozzoli – italas, Editos šokių partneris – red. past.).

– Ir tenisas? Atrodo, buvai užsirašiusi į teniso treniruotes.

– Neee. Pabandžiau ir užteks. Nesu gera žaidėja. Ir nebūsiu. Be to, beveik neturiu laisvalaikio.

– Na, bet dabar gali įvertinti savo ramų ir protingą vyrą Mindaugą?

– Taip, taip.

– Kalbėdama apie šokių partnerį minėjai, kad tie italai – kaip maži vaikai.

– Aha. Mano vyras santūrus, ramus, daugiau klauso nei kalba. Bet su Mirko mes vis dar važinėjame po pasaulį ir dalyvaujame įvairiuose šou.

– Ir vis dar pakenti jo įžeidžiančius juokelius: "O, koks tavo pilvukas..."?

– (Juokiasi) Jis jau pasitaisė. Išauklėjau, kai grįžau šokti po pertraukos (Edita kategoriškai nesutiko su tuo, kad ji turi nuolat važinėti treniruotis į Italiją pas Mirko, o šis į Lietuvą atvykti neva negali – red. past.).

– Dabar daugiau laiko gali skirti dukrai Evitai?

– Anksčiau irgi daug skirdavau. Tik dėl treniruočių grafiko nukentėdavo mano darbas. Evita ir dabar dažnai su manimi. Jai jau septyneri, lanko mokyklą, šoka. Atsivežu į darbą. Labai miela mergytė – apie viską galime pasikalbėti.

– Kartais profesionalūs sportininkai, nuėję sunkų kelią, prisipažįsta bijantys, kad neduok Dieve vaikai eis jų keliu.

– Ne, man tai nesvarbu. Svarbiausia, kad ji būtų laiminga. Kur norės jos širdelė, ten tegul ir eina. Pasistengsiu nukreipti teisinga linkme – ten, kam ji turi talentą, kas jai patinka. Tiesa, jei užaugs dviejų metrų ūgio ir užsigeis būti primabalerina, patarsiu geriau pabandyti krepšinį.

– Neretai tėvai daro klaidą norėdami įsiūlyti vaikams tą profesiją, kuri jiems patiems atrodo svarbi.

– Būtent. Blogai, kai vaikai turi realizuoti neišsipildžiusias tėvų svajones. Taip vaikas gali būti nelaimingas visą gyvenimą. Neretai daužo galvą į sieną stengdamasis įtikti tėvams. Tokių pavyzdžių yra ir šokių pasaulyje. Gero šokėjo vaikas nebūtinai tampa geru šokėju. Arba teisininkų vaikai – tėvai pramuša kelią, suteikia pagalbą, bet vaikas neturi noro ir talento tai profesijai. Ir nėra laimingas.

– Paminėjai, kad labai įdomu kalbėti su dukra apie įvairius dalykus. Kuo ji stebina?

– Labai įdomūs jos pamąstymai apie gyvenimą. Paskutinį kartą pagalvojau, kad užaugusi bus teisininkė, nes tėčio paklausė, ar jis pastatė namą prieš jai gimstant? Bandė išsiaiškinti, ar namas priklauso ir jai.

– Oho! Tai kokias kalbas ji girdi namuose?

– Net nežinau, kur tokius dalykus ji išgirdo: darželyje, mokykloje? Ji nudžiugo, kad jai priklauso namo dalis. Juokėmės abu su Mindaugu. Ir dar pareiškė, kad turi tris vyrus – vieną draugą, kitą – myli, trečias – meilužis.

– Skaitytojai nutars, kad tai dukra išgirdo iš mamos, kuri turi draugą, mylimąjį ir meilužį. Kaip manai, ką apie tokią tavo dukros frazę turėtų manyti žmonės?

– (Kvatojasi) Kad mama gerai gyvena.

– Kažkada minėjai, kad su vyru esate lygiaverčiai partneriai – abu dirbate, abu stengiatės dėl šeimos gerovės. Gal dabar, kai dažniau būni namie, ta pusiausvyra pakito?

– Buvome ir esame lygiaverčiai. Ir darbus skirstomės tolygiai – jis manęs neverčia kažko daryti ir aš neverčiu jo. Galime pasikviesti ir santechniką, ir namų tvarkytoją. Ir nematau aš jo dažniau – kaip matydavomės, taip ir matomės. Kelionių taip pat yra daug kaip ir anksčiau. Išvažiuodavau ir išvažiuoju. Na, gal šiek tiek mažiau. Bet pati galiu planuoti, kur išvažiuoti. Yra šou, prasidėjo teisėjavimai.

– Ar jau suskaičiavai, kiek kartų apskridai Žemės rutulį?

– Ne, bet būtų labai įdomu. Keliauju daug, bet yra žmonių, kurie kasdien skraidžioja į darbą.

– Kai prasidėjo tavo karjeros skrydis, Anglijoje su A.Bižoku parke valgydavote lietuvišką dešrą su agurku. Taupei pinigus. Dabar gali sau leisti prabangiame restorane valgyti kepsnį.

– Per trumpą pietų pertrauką pavalgau lietuviškų patiekalų užeigoje. Negaliu teigti, kad labai brangu. Tačiau – greitai ir skaniai. Žmogus gali sau leisti viską. Jei neužtenka – jam trūksta fantazijos.

– Tai, kad pasiekei karjeros aukštumų ir dabar gali sau leisti daug, nulėmė tavo darbštumas, užsispyrimas ar dar kažkas – likimas, Dievo pirštas?

– Pradžioje buvo ypač svarbus tėvų palaikymas. Jie turėjo galimybę mane išleisti mokytis. Jei nebūčiau turėjusi tos galimybės arba, neduok Dieve, būčiau augusi vaikų namuose, mano gyvenimo pradžia būtų daug sunkesnė ir nežinau, ar būčiau pasiekusi tai, ką turiu. O toliau jau yriausi pati. Ir Dievo piršto nepastebėjau. Beje, kai žmonės sako "nesiseka", tegul pagalvoja, kad gali būti ir daug blogiau. Negaliu teigti, kad man viskas sekasi kaip sviestu patepta, bet tikrai negaliu dejuoti.

– Tu pagalvoji, kas bus, kai užges scenos rampos, baigsis šou, teisėjavimas?

– Teisėjavimas niekada nesibaigs – kai kurie teisėjai dirba iki grabo lentos. O kai baigsis šou, aš... Ką aš žinau...

– Tuštumą užpildysi televizija? Juk be scenos, dėmesio tu negali.

– Gal? Nors nežinau, ar norėsiu kišti savo raukšlėtą veiduką. Bet galbūt mano siela bus rami ir nenorėsiu dėmesio, televizijos? Bet  kūnui vis dar reikės krūvio. Būdama bobulyte, būsiu šimtaprocentinė sportininkė ir miške bėgiosiu krosiukus. Kitaip savęs neįsivaizduoju: be sporto turbūt neveiks mano smegenys ir atsisakys dirbti kūnas.

– Kalbant su darboholike nesuprantu, kaip tu save dar gali vadinti apsigimusia tingine?

– Bėgant metams pradėjau mažiau tingėti, kažkaip išmokau susitarti su savo tinguliu. Sportuoti būtinai reikia. Per šventes pagulinėjau ir iškart prasčiau pasijutau.

– Ir dabar save kankini riebiais lietuviškais patiekalais?

– Taip, visokių nesąmonių prisivalgiau. Absoliučiai nesąmonių!

– Pasaulio sportinių šokių čempionė nesilaiko mitybos režimo?

– Mano dukrytės mėgstamas posakis, kai ji pamato mane valgant tokį maistą: "Mama, kokį čia nesveiką maistą valgai?" "Tu manęs neauklėk, aš pati nuspręsiu, kada galiu valgyti nesveiką maistą", – atsakau jai. Ji mane auklėja, nes nuo vaikystės žaisdavome "sveiko ir nesveiko maisto lėkštutes". Evita gerai išmano apie mitybą.

– Ir nesitempia už rankovės į "McDonald's" ar "Hesburger"?

– Kartais nori, bet žino, kad tai – nesveikas maistas.

– Ar tavo rytas prasideda stikline vandens nieko nevalgius?

– Su dukra keliamės nelengvai – apie 6.30 val. Apie 8.30 val. arba 9.30 val. nuvežusi ją į mokyklą, o po to jau būnu darbe. O mano rytas prasideda ne vandeniu, bet kava su sveikuoliškais sausainiais. Oi, viskas turiu lėkti. Jau treniruotė...

– Dar keli klausimai tau lekiant. Prasitarei, kad svajoji gyventi Singapūre arba Kalifornijoje, kur šilta ir smagu.

– Ne, kol kas aš patenkinta gyvenimu Lietuvoje. Turiu šokių studiją, visur keliauju ir poreikio keisti gyvenamąją vietą neturiu.

– Dėl karjeros paaukojai ramų nėštumą, vestuves, medaus mėnesį. Per civilinę santuoką vilkėjai seną kreminį kostiumėlį, buvai nėščia, tave pykino. Bet prieš kelerius metus prasitarei, kad nori apsivilkti baltą suknelę, nueiti į bažnyčią ir ten duoti santuokos įžadus.

– (Juokiasi) Ne! Šią stotelę jau pravažiavau ir iš to išaugau.

– Ką?! Nenori išpildyti savo svajonės apsivilkti baltą vestuvinę suknelę?

– Ne. Daug baltų suknelių vilkėjau varžybose. O ir vyras nelabai nori tų vestuvių.

– Ką pagalvos žmonės?

– Tai kad dabar kiti laikai. Ir vestuvės nėra žmonėms pagrindinis dalykas.

– O kaip dėl kitos svajonės – turėti sūnų? Gimusi Evita, kaip sakei, buvo netikėtas, bet pats geriausias tavo gyvenimo įvykis. Bet ji paaugo, o tu jau kalbėjai apie sūnų.

– Ne, ir to kol kas nereikia.

–  Pasiskelbei, kad tau labai patiko tuščias erotinis romanas "50 pilkų atspalvių". Ką tai turėtų reikšti?

– Patiko tik pirma dalis. Kitos dvi to romano dalys – tuščios ir nevykusios. Na, knyga labai seksuali.

– Tai tas seksualus romanas nesuteikė impulso pagalvoti apie antrą vaikelį?

– (Kvatojasi) Oi, ne. "50 pilkų atspalvių" – tikrai ne apie vaikus.