E. Gabrėnaitė pasakoja, kad jau nuo pat kūdikystės buvo apsupta teatro žmonių, nes gimė vaidybos studentų šeimoje: „Tėvai pasakojo, kad kurso draugai mane prižiūrėdavo pamainomis, nes mama su tėčiu turėjo nueiti į paskaitas ar spektaklius.“

Kadangi E. Gabrėnaitės tėvai didžiąją laiko dalį praleisdavo teatro gastrolėse, mergaitė augo su seneliais jų gimtuosiuose Tytuvėnuose.

„Močiutė nieku gyvu nenorėjo manęs palikti „maskoliams“, todėl iš Maskvos traukiniu atsivežė tiesiai į Tytuvėnus. Tai buvo pats nuostabiausias etapas gyvenime. Jaukiame miestelyje jaučiausi kaip pasakų šalyje – didelis miškas, bažnyčios stogai. Septynerių turėjau išvykti, nes močiutė susilaužė koją ir nebegalėjo gyventi viena.

Pamenu, vėliau su draugu Romualdu Granausku kalbėjau, kaip norėčiau grįžti atgal. Tada jis man pasakė, kad grįžusi ten, kur kadaise buvau laiminga, pamatyčiau, kaip viskas pasikeitė. Negalėjau ir nenorėjau patikėti“, – prisimena E. Gabrėnaitė.

Kelionė atgal į praeitį ir pirmyn į nostalgiją

Į vaikystės pasakų miestą Tytuvėnus ji grįžo tik po 50 metų, kai prie jos namų netikėtai apsilankė buvęs studentas: „Prieš dešimt metų įvyko keistas nutikimas. Mano buvęs mokinys, dabar Vladimiro Majakovskio teatro vadovas Mindaugas Karbauskis, atvažiavo iš Maskvos ir pusę šešių ryto stovėjo prie mano namų. Girdžiu, kaip jis sako: „Dėstytoja, renkitės.“ Nieko nesupratau, apsirengiau ir pasinėriau į nuotykį.“

E. Gabrėnaitė paslaptingą kelionę prisimena kaip šiandien ir teigia ilgai nesupratusi, koks bus neplanuotos ekskursijos tikslas, kol kelio ženklas su vietovės pavadinimu neišdavė M. Karbauskio plano.

„Pravažiavome Šiaulius. Tada matau rodyklę, kreipiančią į Tytuvėnus. Man net karštą pasidarė. Bijojau, kad pasitvirtins R. Granausko žodžiai, tai pradėjau sakyti, jog nenoriu ten važiuoti“, – pasakoja aktorė.

M. Karbauskis, supratęs dėstytojos baimę nusivilti savo pačios susikurta idile apie Tytuvėnus, liepė dėstytojai užsimerkti ir laukti.

„Nors nieko nemačiau, jaučiau, kaip pusę miestelio praskriejome raketos greičiu. Staiga sustojome. Atsimerkiu ir prieš akis matau bažnyčią, į kurią eidavau su močiute. Pamačiau ir keliuką, kuris vedė į mano vaikystės namą, mišką, kuris vaikystėje atrodė milžiniškas, o iš tiesų visai mažiukas. Verkiau 15 minučių“, – jaudinantį apsilankymą vaikystės mieste prisimena aktorė.

Anapilin išėję seneliai nusinešė ir rožinius akinius

Aktorė pripažįsta, kad seneliai kaip tik galėdami rūpinosi laiminga jos vaikyste ir neleisdavo nuobodiems namų darbams tapti svarbesniems už nerūpestingas dienas.

„Seneliai turėjo tvirtesnį žodį nei tėvai. Močiutė liepdavo tėčiui išspręsti matematikos namų darbus, o pati padėdavo su rusų kalbos užduotimis. Anot jos, užkrauti viską ant vaiko pečių – tikra kankynė. Neįsivaizduoju, kaip aš nepatekau į kokią koloniją – buvau tikra senelių numylėtinė. Jaučiausi taip, lyg man viskas būtų leidžiama, nes „Eglutė to nori“. Kai brolis gimė, seneliai nepripažino jo taip, kaip manęs, – jei norėdavau būti viena kambaryje, brolis ten užeiti negalėdavo“, – prisimena aktorė.

Po močiutės ir senelio mirties, aktorė susidūrė su jai iki šiol nepažintais sunkumais: „Kai senelių nebeliko, supratau, kad nemoku net batų užsirišti. Iki septynerių žįsdavau žinduką, nes močiutė duodavo. Pradėjusi gyventi su tėvais, nesupratau, kodėl aš turiu kažką daryti pati.“

Tėčio skeptiškumas tapo akstinu vaidinti

Vaikystėje scena E. Gabrėnaitės visai netraukė, tačiau po kelių gastrolių kartu su tėčiu pagalvojo, kad norėtų pabandyti rašyti apie teatrą.

„Kai buvau maža, man buvo gėda žiūrėti į vaidinančius tėvus. Mokykloje buvau pagarsėjusi kaip artistų vaikas, todėl iš manęs tikėdavosi daugiau nei iš kitų. Bet aš nuolat užmiršdavau tekstą, bijojau scenos ir gal tik šešiolikos pagalvojau, kad rašyti apie teatrą būtų įdomu, nors apie aktorinį nebuvo nė minties“, – tikina aktorė.

Po kelerių metų E. Gabrėnaitė ryžosi įgyvendinti svajonę ir tapti teatro kritike, tačiau įstoti į Maksvą nepavyko.

„Dar ir dabar galiu pasakyti, kad niekada nieko taip stipriai nenorėjau, kaip būti teatro kritikė. Aš išlaikiau visus egzaminus penketukais, todėl nesupratau, kodėl nepatekau. Atėjusi pas dekaną išsiaiškinti, sužinojau, kad turiu didžiulę bėdą – esu per jauna, bet galiu nesijaudinti, nes ši bėda greitai praeina. Tada man patarė atvažiuoti po poros metų“, – prisimena aktorė.

Kaip teigė E. Gabrėnaitė, ją buvo ištikęs šokas, o perspektyva stoti po kelerių metų jos neguodė. Tądien aktorė ištiko antras šokas – universiteto rektorius, aktorės tėčio dėstytojas, pasisiūlė padėti įstoti, tačiau tėtis pagalbos atsisakė.

„Galvojau, kad dabar viskas susitvarkys. Bet tėtis nesutiko ir pasakė, kad privalau įstoti pati. Nieko negalėjau padaryti, kaip tik susitaikyti“, – kalba aktorė.

Po kiek laiko E. Gabrėnaitė nusprendė įstoti į vaidybos studijas Kauno konservatorijoje. Aktorė pamena neigiamą tėvų reakciją: „Sužinoję jie pasiuto. Girdėjau tėtį sakant mamai: „Bet juk ji negabi.“ Šie žodžiai lyg akstinas mane vedė pirmyn ir vieną pirmųjų savo vaidmenų „Antigonėje“ skyriau tėčiui.“

Suprato, kas yra tikroji laimė

Antrame kurse aktorė sumainė žiedus su Romualdu Romunausku ir susilaukė sūnaus Roko, tačiau nenorėjo jo palikti augti tokiomis pačiomis sąlygomis, kuriomis užaugo pati, – su seneliais.

„Mūsų pirmagimį, visai kaip mane kadaise seneliai, prižiūrėjo mano tėvai. O aš pati žiūrėdama į kūdikį galvodavau, kad ne gastrolėse, o čia yra tikroji gyvenimo laimė“, – atvirauja E. Gabrėnaitė.

Aktorė prisimena, kad, pradėjus vaidinti, gyvenimo tempas buvo toks milžiniškas, jog per pietus miegodavo ilgiau nei jos trimetis sūnus, tačiau nustoti negalėjo.

„Nebuvau iš tų aktorių, kuriems vaidmenys iš dangaus krito, bet buvau maksimalistė. Teko daug paaukoti, kad gaučiau kiekvieną iš penkiasdešimties, kuriuos esu atlikus per visą savo karjerą. Apie mane juokaudavo, kad jei matai Gabrėnaitę bėgančią, vadinasi, ją vaidmuo vejasi“, – prisiminimais apie įtemptą metą dalijasi aktorė.

Artėjant šalies išsilaisvinimui iš komunizmo gniaužtų, E. Gabrėnaitė metė darbą Valstybiniame akademiniame dramos teatre: „Trejus metus sėdėjau be darbo ir per tą laiką sugebėjau numegzti vieną ilgą juodą sijoną. Manau, kad ten sumezgiau savo depresiją“, – atvirauja aktorė.

Vis dėlto meilė teatrui nemirė ir E. Gabrėnaitė pradėjo vaidinti Vilniaus mažajame teatre, kur 1990 m. įvykių įkarštyje sukūrė vieną ryškiausių vaidmenų spektaklyje „Vyšnių sodas“.

„Kai vaidinau, girdėjau, kaip už lango važiuoja sovietiniai tankai. Baisu? Taip. Bet tądien gyvenimas buvo prisodrintas įvykių. Su trupe neturėjome, kur vaidinti, nežinojome, kas bus toliau, bet mumis vadindavo „ta sekta“. Tada supratau, kad, norėdamas ką nors pasiekti, turi būti „toje sektoje“, – nepriklausomybės  atgavimo laikus pamena E. Gabrėnaitė.

Ilgametis įdirbis ir neblėstantis profesionalumas aktorei pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, tačiau, kaip pati E. Gabrėnaitė teigė, tai nebuvo ženklas nustoti tobulėti: „Turbūt niekada taip blogai nevaidinau, kaip po to tą vakarą, kai gavau apdovanojimą. Dabar galiu drąsiai sakyti – būkite maksimalistai ir norėkite tik daug, o ne mažai.“

Plačiau žiūrėkite laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše