– Ar keičiate profesiją ir laidos „Dėmesio centre su Edmundu Jakilaičiu“ jau nebebus?

– Kodėl nebus? Ši laida kaip buvo, taip ir bus. Kiekvieną dieną nuo pirmadienio iki ketvirtadienio. „Įsikūnijimas“ yra visai kito žanro, kitokio formato laida, kuri remiasi dramaturginėmis situacijomis. Atėję į laidą žmonės įsikūnys į kitus asmenis ir priims už juos sprendimus.

– Ar naujas laidos formatas sufleruoja jūsų, iki šiol geriau žinomo kaip aktualijų žurnalisto, naują amplua?

– Nuo aktualijų aš niekur nepabėgu, nes ir šioje laidoje bus gvildenamos labai aktualios daugeliui TV žiūrovų problemos. Laidos dalyviai spręs tam tikras gyvenimiškas situacijas, su kuriomis daugelis iš mūsų galbūt esame susidūrę. Temų bus pačių įvairiausių: nuo kartų konfliktų, seksualinio priekabiavimo iki santykių darbe, karjeros sprendimų ir pan. Daugelis čia galės atpažinti save, savo draugus, kaimynus, pažįstamus ir kartu stebėti, kaip tas keblias situacijas siūlys spręsti garsūs Lietuvos žmonės. Tai labai įtraukianti, netikėta, intriguojanti laida, svarbiausia – dar ir naudinga. Kaip mėgsta sakyti kolegos iš Skandinavijos TV – entertainment with a purpose (pramoga su prasme – aut. pastaba). Būtent tokia ji ir yra: ne tik įtraukianti, bet ir patraukianti naudingu savo turiniu.

TV3 nuotr. 

– Atsisėdę priešais televizijos kameras žinomi Lietuvos žmonės įsikūnys į išgalvotus kitų asmenų gyvenimus. Ar konkrečiai į ką įsikūnyti siūlysite jūs, ar laidos dalyviai galės pasirinkti patys?

– Visos situacijos yra išgalvotos. Jas kuria žmonės, kurie užsiima dramaturgija kasdieniame gyvenime. Ne visos jos yra ypač dramatiškos. Turiu omenyje, kad ne visose bus kažkas panašaus, kai žmogus stovi ant tilto ir ruošiasi nuo jo šokti žemyn. Ne apie tokias dramas kalbu. Tačiau ir apsisprendimai laidos dalyviams nebus lengvi. Iš pradžių jie išgirs, į kokį žmogų turės įsikūnyti. Tarkim, profesorius Alfredas Bumblauskas netikėtai sužinos, kad yra mažame Lietuvos miestelyje gyvenanti 20-metė mergina. Bet čia visas įdomumas dar tik prasidės. Galbūt jis turės įsikūnyti į mokytoją, kuriai iki pensijos teliko vos keleri metai, bet naujas direktoriaus pavaduotojas ėmė ją engti. Kaip jis elgsis būdamas jos kailyje? Juk įdomu, tiesa?

– Primena savotišką TV detektyvą?

– Iš tiesų. Vienas klausimas gimdo kitą, o laidos dalyvių laukia klaidi kelionė per pasirinkimų labirintą ieškant pačios geriausios išeities iš komplikuotų gyvenimo situacijų. Ši laida konstruojama piramidės principu, kai po tavo atsakymo seka kiti klausimai, išplaukiantys iš prieš tai buvusio atsakymo. Įdomiausia, kad jei tą pačią situaciją žaistum vis su kitu žmogumi, ji visuomet baigtųsi skirtingai. Kodėl? Nes kiekvienas dalyvio apsisprendimas – vis kitos krypties pasirinkimas. Bendro kelio nėra. Jei sykį priėmei kažkokį sprendimą, jis tuoj pat sukūrė kitus apsisprendimus. Todėl niekas – nei aš, nei laidos dalyviai – nežino, kur atsidurs pačioje laidos pabaigoje.

TV3 nuotr. 

Dalyvaujant tiesioginiame eteryje kiekvienas pasakytas žodis keliauja tiesiai į TV žiūrovų ausis. Jo nebesugrąžinsi atgal į burną, nebeiškirpsi.

– Pažaiskime su žodžiu „įsikūnijimas“. Jei galėtumėte įsikūnyti, į ką norėtumėte – vyrą ar moterį, kokioje šalyje norėtumėte gimti, kokį darbą dirbti, taigi kokį įsikūnijimą pasirinktumėte?

– Turbūt pasirodysiu labai neoriginalus. Norėčiau gimti Lietuvoje, dirbti žurnalistu arba prodiuseriu.

– Žurnalistiką ir laidų prodiusavimą palikite ramybėje!

– Na, gerai, tuomet mielai savo gyvenimą susiečiau su tarnyba kariuomenėje. Vyras ar moteris? Didelio skirtumo čia nėra, bet gal įdomiau būtų gimti moterimi – pasižiūrėti, kaip tas gyvenimas atrodo iš kitos perspektyvos. Ypač tarnaujant Lietuvos kariuomenėje.

– Prie jūsų pavardės dažnai skamba toks apibūdinimas: „vienas žinomiausių šalies žurnalistų“. Ar vienam žinomiausių šalies žurnalistų vis dar suprantamas žodis „jaudulys“? Ar jaudinatės prieš savo laidas?

– Jaudulys turi būti. Aišku, jis nėra kažkoks patologinis ir neatima gebėjimo mąstyti ar greitai reaguoti į pašnekovo mintis, bet tam tikras virpesys mano kūne visada yra. Manau, kad prie to priprasti neįmanoma. Jei jau pripratai, turbūt reikia keisti profesiją? Televizija, žurnalistika, juo labiau tiesioginis eteris – visi tie dalykai privalo turėti jaudulio. Jaudulys tave mobilizuoja, padidina širdies dūžių skaičių,  pagreitina mąstymą. Jei niekaip nereaguoji – nenormalu. Žmonės, atėję į laidos filmavimą, irgi patiria stresą. Bet ne dėl to, kad kažkas jų kažko ypatingo paklausė, o todėl, kad dalyvaujant tiesioginiame eteryje kiekvienas pasakytas žodis keliauja tiesiai į TV žiūrovų ausis. Jo nebesugrąžinsi atgal, nebeiškirpsi.

TV3 nuotr. 

– Jaudulys – natūrali žurnalistinio darbo dalis. Ar galėtumėte paatvirauti, su kuo kalbantis jums labiausiai prakaitavo delnai?

– Sunkiausia kalbėti su sportininkais, nes jie mažakalbiai, aišku, su kai kuriomis išimtimis. Kad ir kas būtų: Rūta Meilutytė ar Arvydas Sabonis – visada prakalbinti mažakalbį sportininką yra tam tikras iššūkis. Džiaugiuosi, kad daugeliu atvejų tai padaryti man pavyksta.

– Esu girdėjusi: politikos ir aktualijų laidos – prestižas, o jei pramoginis šou – tai lyg ir laipteliu žemyn? Jaučiate tai?

– Nežinau, man atrodo, kad blogi yra tik blogai padaryti darbai. Geri yra tie, kurie padaryti kokybiškai ir gerai. Nesvarbu, ką veiki televizijoje: filmuoji, kalbi, montuoji, o gal planuoji, – bet kuri veikla yra vienodai svarbi, jei ji padaryta gerai. Blogai galima daryti viską – ir automobilį vairuoti, ir laidas vesti. Mano galva, labiausiai turi būti vertinamas žmogaus profesionalumas, kad ir kokį darbą jis dirbtų, kad ir kokias pareigas užimtų. Juk tiek pat įdomiai galima vesti laidą ir apie gyvūnus, ir apie politikus.

– Jūsų žmona Rasa – taip pat žurnalistė. Ar, grįžę namo, aktualijas, politiką, dienos temą paliekate už durų?

– Labai retai namuose tai aptarinėjame. Tiesą sakant, darbą baigiu gana vėlai – maždaug po 20 valandos. Kol dar grįžtu namo… Užtai likusį vakaro laiką stengiuosi skirti vaikams. Kartu prisėdu ir prie televizoriaus, pasižiūriu vakaro žinias, kurių dar nemačiau. Mūsų vaikai irgi jas žiūri, domisi dienos aktualijomis. Ypač dabar, kai vyksta karas Ukrainoje. Sunku tų aktualijų neparsinešti į namus, kai pats gyvenimas dabar yra apie tai.

– Kokie Edmundui tenka namų ir buities darbai? Ar esate buitiškas žmogus – tarkim, varva čiaupas, reikia pakabinti paveikslą – ar ilgai reikia jūsų prašyti?

– Pakankamai. Kartais net kokį vienuolika kartų (juokiasi). Bet padarau. Seniau darydavau nepaprašytas, bet dabar žmonai tenka ir griežčiau pasakyti.

TV3 nuotr. 

– Jūsų vedama laida „Dėmesio centre su Edmundu Jakilaičiu“ nagrinėja vieną svarbiausią dienos temą. Kokia šiuo metu svarbiausia jūsų namų tema, jei tik galiu šito klausti?

– Tų temų, manau, namuose yra daugybė. Kalbant apie pagrindinę, tai turbūt būtų mokslai. Mano dukra Barbora yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto pirmakursė. Dabar jai sesija. Sūnui Bernardui, kuris dešimtokas, irgi labai svarbūs metai. Mažoji Morta – pirmokė. Visi mėgstame pakalbėti ne tik apie mokslus, bet dažnai ir apie sportą. Laisvalaikis? Dažniausiai jį leidžiame su žmona ir Morta – vyresni vaikai jau turi savų užsiėmimų. Tokios tos mūsų aktualijos. Turbūt panašios, kaip ir kitose šeimose. Namai, maistas, buitis, mokslai, sveikata, situacijos, kurias reikia aptarti. Nieko naujo.

– Kalbėdamas apie šeimą nepaminėjote dar vieno jūsų šeimos nario – pono Pifo Kekso Jakilaičio. Atrodo, taip linksmai ir tituluotai jį vadinate?

– Taip, taip. Kas jį vedžioja? Priklauso nuo situacijos. Šiuo metu daugiau dėmesio jo rytiniams ir vakariniams pasivaikščiojimams skiria vaikai ir žmona. Kadangi rytais vežu Mortą į mokyklą, nebeturiu tam laiko. Dukrai paskaitos universitete prasideda vėliau, tai rytais dažnai su Pifu Keksu vaikštinėja ji.

– Šiuos metus pagal kinų kalendorių dalijasi Triušis ir Katinas. Pifas Keksas – jūsų dukros Barboros augintinis, o gal mažoji Morta Naujaisiais metais svajotų apie katytę ar triušiuką?

– Aišku, kad svajotų ir norėtų. Geriausiai – dideliais kiekiais (juokiasi). Bet, žinoma, norus reikia derinti su realybe. Keletą metų auginome žiurkėną. Deja, šie gyvūnai nėra labai ilgaamžiai. Namuose garsiai ištarus žodį „triušis“, būtų daug susižavėjimo, bet kol kas dar palauksim.

Žaibo žaidimas su Edmundu Jakilaičiu

Dabar įsivaizduokite, kad dalyvaujate ne „Įsikūnijime“, bet trumpame TV žaidime. Pasirinkite pirmąją temą iš muzikos, sporto, televizijos, pramogų (politikos neieškokite) ir atsakykite į  klausimus.

TV3 nuotr. 

Sportas

– Kokio sporto gerbėjas esate?

– Vienos mėgstamos sporto šakos neturiu – man įdomu daug kas. Iš esmės šiuo metu domiuosi tuo, ką lanko mano vaikai. Dukra Barbora jodinėja, o sūnus užsiima lengvąja atletika. Iš žiemos sporto šakų labai patinka žiūrėti biatloną ir slidinėjimą lygumų slidėmis. Iš vasaros sporto šakų galiu žiūrėti ir tenisą, ir futbolą, ir krepšinį – klubinį ar nacionalinį. Kartais žiūriu ir ypatingesnes LKL varžybas. Visoks sportas man labai įdomu.

– Ar pats šiuo metu sportuojate?

– Darbo savaitėmis sportuoju kiekvieną dieną – nuo pirmadienio iki penktadienio. Tiek sporto salėje su treniruokliais, tiek mėgstu bėgioti parke, minti dviratį, plaukti baseine. Man sportas – tam tikra meditacijos forma. Sporto klube visuomet esi apsuptas daugybės žmonių, o bėgdamas ar plaukdamas turi nuostabią galimybę pabūti pats su savimi, susikaupti, pamąstyti, kartu ir sveikai praleisti tą valandą.

– Kiek leidote sau, kaip eiliniam Lietuvos vyrui, sėdėti prie televizoriaus, kai vyko pasaulio futbolo čempionatas Katare?

– Tas rungtynes, kurios vyko vėliausiai, mačiau beveik visas. Šalia sėdėjo ir mano žmona, vaikai. Žiūrėjome jas visi kartu. Pasaulio futbolo čempionatas nėra vien tik futbolas – tai kažkas daugiau! Skristi ten? Vykstant futbolo čempionatui tai būtų gerokai per brangu. Užtai labai norėčiau nuvykti į Paryžių olimpinių žaidynių metu ir pajusti olimpinę dvasią. Neplanuoju, bet svajoju. Labai norėčiau nuskristi pasižiūrėti būtent jojimo varžybų drauge su dukra: galbūt ir ji kada nors dalyvaus olimpinėse žaidynėse? Su sūnumi – lengvosios atletikos: juk jis irgi profesionaliai sportuoja.

– Kokį žymų Lietuvos sportininką norėtumėt pasikviesti į savo naują laidą „Įsikūnijimas“?

– Jau skambinau Rimui Kurtinaičiui, bet jis tuo metu negalėjo: vedė treniruotes. Manau, kad anksčiau ar vėliau jis atvyks. Tai žmogus, kuris neieško žodžio kišenėje, turi lakią fantaziją – tikrai būtų įdomu suteikti jam kokį nors įsikūnijimą.

Televizija

– Ar galite įvardyti patį matomiausią TV veidą Lietuvoje?

– Turbūt matomiausias televizijos veidas būtų arba Gitanas Nausėda, arba Ingrida Šimonytė.

– Koks senų laikų televizorius buvo jūsų vaikystės namuose ir ką paprastai per jį žiūrėdavote?

– Jei gerai pamenu, mano vaikystės namuose buvo nespalvoto vaizdo mažas „Šilelis“ ir spalvoto vaizdo didžiulis „Horizontas“. Ką žiūrėdavome? Ką jau ten tais laikais galėjai žiūrėti. Kadangi gyvenome Kaune, turėjome galimybę matyti Lenkijos televiziją. Gal dėl to ir kalbu lenkiškai, nes didžiąją dalį laiko žiūrėdavau lenkiškas programas. Nors tai nebuvo kažin kas, bet turbūt kur kas mažesnis šlamštas už sovietinį.

– Koks garsus veikėjas bandė pats įlipti į televizorių? Gal pacituotumėte bent vieną iš jo auksinių minčių?

– „Kodėl televizorius ir vėl rodo sukčius?“ Argi ne puiki mintis? Tinkanti šioms dienoms. Manau, to paties būtų galima paklausti ir dabar (juokiasi). Bet ją pasakė ne Karlsonas, o Freken Bok.

Muzika

– Sausio pabaigoje vyks kasmečiai M.A.M.A. apdovanojimai, skirti geriausiems Lietuvos įvairių muzikos žanrų atlikėjams ir grupėms. Paminėkite keletą vardų, kuriuos siūlytumėte savo nuožiūra?

– Aš netgi žinau, kas pretenduoja į geriausius atlikėjus: Monika Liu, Vaidas Baumila. Jei siūlyčiau aš, tuomet remčiausi savo jaunėlės Mortos skoniu ir sakyčiau, kad Dj Nevykėlė turėtų skinti laurus! Tai yra absoliutus vaikų fenomenas Lietuvoje.

– Kokios muzikos klausotės savo automobilyje? Kokią radijo stotį pirmiausiai įsijungiate?

– Automobilyje turiu nusistatęs dvi radijo stotis – LRT ir BBC. Su labai retomis išimtimis važiuodamas toliau, tarkim, į Klaipėdą, klausausi muzikinių radijo stočių. Važinėdamas po miestą naudoju „Spotify“, o radijo mygtukai, kaip jau minėjau, pas mane aktyvūs tik du.

– Ar vaikystėje, paauglystėje turėjote savo muzikos dievukų?

– Mano kambaryje buvo per visą sieną akvarele nupieštas „Bix’ų“ ženklas. Kažkada pagautas įkvėpimo pats jį nusipiešiau. Kiti tų laikų prioritetai turbūt buvo „Foje“ ir „Antis“.

Pramogos

– Pramogų verslas neįsivaizduojamas be skandalų. Jei reikėtų tokį apie save sukurti?

– Pramogų pasaulyje jų reikia, bet maniškiame – tikrai ne. Mano pasaulyje puikiai galima gyventi ir be skandalų.

– Kokios pramogos jus patį uždega, leidžia atsipalaiduoti po savaitės darbų?

– Gal labiau ne pramogos, o kažkokia veikla – sportas ar meistravimas  namuose. Geriausias poilsis man yra kitokia veikla. Ar visuomeninė, ar asmeninė, ar sportinė – nesvarbu. Bet tai turėtų būti kažkas tokio, ko neveikiu kasdien darbe.

– Ar sekate pramogų pasaulio apkalbas ir gandus? Gal ir apie save esate kažką įdomaus girdėjęs?

– Gandų tikrai neseku, net ir apie save (juokiasi). Nesu nei girdėjęs, nei domėjęsis, net nežinau, ar tokie gandai apie mane išvis egzistuoja. Jei ir egzistuotų – tegyvuoja sau toliau. Man, tiesą sakant, tai mažiausiai rūpi. Neturiu tam laiko. Reikia eiti ten, kur eini, ir daryti tai, ką darai. Ir dar – mažiau dairytis į šalis: taip daugiau padarysi.