– Neseniai, savo 33-iojo gimtadienio išvakarėse, gavote valstybinį apdovanojimą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį – už išskirtinį dėmesį Lietuvos miesteliams ir jų gyventojams. Esate jų ekspertas?

– Na, ką jūs… Čia jau truputį per solidu. Tikrai nelaikau savęs jokiu ekspertu. Po mažus Lietuvos miestelius važinėju, žmones kalbinu, nes tai labai svarbi mano žurnalistinio darbo dalis. Šalia dviejų aktualijų laidų („10-12“, „Ryto garsai“), rengiu ir dvi autorines. Laidos „Už Vilniaus“ tikslas parodyti, kaip žmonės gyvena ne Vilniuje. Rugsėjį ji švęs trejų metų jubiliejų. Greitai sueis vieni ir kitai mano laidai – „Nepaprasti žmonės“ (ją galite matyti LRT mediatekoje), kuri savo turiniu ir pagrindine idėja labai panaši į jau minėtą „Už Vilniaus“. Skirtumas tas, kad ji su vaizdu. Prisipažinsiu, šioms dviem laidoms aš atplėšiu ypatingą savo širdies dalelę… Nes jose viskas sukasi apie žmones, kurie gyvena regionuose. Išmokau prieiti prie tų žmonių, pelnyti jų pasitikėjimą, sugebėti juos pakalbinti. Čia negali skubėti: turi skirti daug laiko, kad galėtum iš tiesų įsigilinti į jų problemas ir mąstymą.

LRT, E. Kubiliaus asmeninio archyvo nuotr.

– Šią vasarą per LRT pradėta rodyti nauja laida „Moterų gatvės“, kurios vedėjas esate. Žvalgotės po miestų gatvių pavadinimus, ieškote čia gyvenusių moterų istorijų, diskutuojate su istorikais…

– Mano darbas čia ir vėl atveda į regionus. Kalbu su žmonėmis apie gatvių pavadinimus. Paskui kalbinu istorikus, kurie nagrinėja konkretaus miesto istoriją ir siūlo nusipelniusias tai vietai moteris. Jos šiandien galbūt nepelnytai yra pamirštos, bet savo vardais galėtų papuošti tam tikro miesto ar miestelio gatvę.

– Ar nuo šios vasaros būsite ne tik regionuose gyvenančių žmonių numylėtinis, bet ir moterų favoritas, savotiškai kovojantis už jų teisę būti matomoms gatvėvardžiuose?

– Vis dėlto manau, kad žurnalistas neturėtų nei už nieką, nei dėl nieko kovoti, o tiesiog dirbti savo darbą – identifikuoti problemą ir bandyti ieškoti jos sprendimo. Ši laida parodė, kad gatvių pavadinimuose vyrų yra maždaug 7–10 kartų daugiau. Tuomet natūraliai kyla klausimas – ar mes tiesiog esame pamiršę savo krašto garbias moteris, ar paprasčiausiai tokių nėra? Jei atvirai, nežinau, ką mano moterys, sėdinčios prie TV ekranų ir žiūrinčios šią laidą. Ar joms išties atrodo, kad aš kažkiek kovoju už lyčių lygybę? Tikrai žinau iš laidos metu kalbintų žmonių, kad didesnė dalis netgi pačių moterų sako, jog viskas su tais vyriškais gatvių pavadinimais yra gerai. Anot jų, vyrų mūsų valstybėje yra ir taip gerokai mažiau nei moterų, todėl nieko tokio, kad jie pirmauja bent jau gatvėvardžiuose.

– Jūs pats esate kilęs iš Joniškio, Gasčiūnų kaimo. Įdomu, kokie gatvių pavadinimai yra jūsų kaime?

LRT, E. Kubiliaus asmeninio archyvo nuotr.

– Dešimtmetę mokyklą lankiau savo gimtajame kaime, o vienuoliktą, dvyliktą klases baigiau Joniškio „Aušros“ gimnazijoje. Teko pavažinėti tuos dvejus metus pirmyn atgal po 15 km. Nelengvas buvo laikotarpis. Kokioje gatvėje gyvenau? Gasčiūnų kaime mes gyvenome Šviesos gatvėje, tačiau gerai prisimenu tą laiką, kai mūsų kaime išvis nebuvo jokių gatvių pavadinimų. Todėl patiems žmonėms reikėjo nuspręsti, kokių jie norėtų. Kadangi mūsų gatvėje gyveno ir tebegyvena daug mokytojų (tarp jų – ir mano mama, kuri yra anglų kalbos mokytoja), taip pat daug mokyklos administracijos darbuotojų, mokyklos direktorius – taigi, visi labai lengvai sutarė, kad ji tegul bus pavadinta Šviesos gatve. Kokios kitos? Net nežinau. Matote, kai gyveni kaime, tu tiesiog žinai, kas ir kur gyvena. Yra Beržų gatvė, Mokyklos… Pavadinimai nelabai originalūs, bet jie turi aiškią kryptį. Tarkim, Šviesos gatvėje gyvena daug švietimo darbuotojų, Beržų gatvėje yra daug beržų, o Mokyklos gatvėje – įvažiavimas į mokyklą.

Pasakysiu atvirai – iki šito LRT projekto gatvėvardžiai man nieko nereiškė, tik visada labai juokdavausi išgirdęs Kaune esančios E. Ožeškienės gatvės pavadinimą. Ši pavardė man skamba labai smagiai!

– Visos „Moterų gatvės“ jau nufilmuotos, o jūs ir toliau keliaujate po mažesnius miestus, iš tolo lenkdamas didmiesčius?

Nebemokame net normaliai papasakoti, kaip mes gyvename, kaip jaučiamės. Pamažu prarandame šį įgūdį, kurį mažų miestelių žmonės dar turi.

– Taip, ir vėl, nes LRT strateginis tikslas tiek televizijos, tiek radijo laidose kuo labiau atspindėti Lietuvos regionus, spręsti ne tik didelių, bet ir mažų miestų žmonių problemas, kurios, patikėkite, yra labai skirtingos.

– Kokios tos problemos? Kiek jūs, kaip žurnalistas, galite tiems žmonėms padėti – ar tik paviešinti jų bėdas?

– Na, kartais vienos ar kitos bėdos išsakymas radijo laidoje, girdint visai Lietuvai, ima ir netikėtai išsprendžia visą problemą. Taip buvo ir vienai moteriškei – alytiškei Onai Jasionytei, kuri paskambino man į radijo laidą ir ašarodama pasiskundė, kad buvo nepagrįstai išbraukta iš bedarbių, gaunančių įvairias išmokas, sąrašo. Kaip tyčia šios laidos klausėsi mūsų socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė. Ji paprašė Užimtumo tarnybos dar sykį išnagrinėti tos moters atvejį. Ir ką jūs manote – pasirodo, į moters problemą iš tiesų buvo pasižiūrėta nejautriai. Kaip matote, problemos paviešinimas jau yra pirmasis žingsnelis į priekį…

Kitas pavyzdys – estakada kelyje į Rusnę. Žmonės daugybę metų prašė tos estakados, o valdžia vis žadėjo ir žadėjo. Sužinojęs apie tai nuvažiavau į Rusnę, kad suprasčiau, kur yra jų problema. Vietos žmonės man viską išaiškino, aprodė, o aš, kaip LRT žurnalistas, ėmiau sukti krūvą laidų apie šią „neišsprendžiamą“ problemą. Netrukus prasidėjo statybos darbai, o po dvejų metų estakada jau stovėjo ir rusniškiai ja važiavo.

Galiu pateikti ir dar vieną pavyzdį. Vykstu interviu pas vieną močiutę, kuri gyvena vienkiemyje. Po lietaus kelias pažliugęs – vos įvažiuoju į kiemą automobiliu. Močiutė su savo dieduku jau sunkiai juda. Skundžiasi, kad jei daugiau palyja, net laiškininkas pas juos nebeužsuka – dėl to prasto kelio. Pajudinau vietos valdžią, kad bent kokių akmenų, iš laukų surinktų, ant to kelio atvežtų. Pavyko.

LRT, E. Kubiliaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl be žiniasklaidos įsikišimo tos, rodos, nedidelės problemos niekaip neišsprendžiamos?

– Pats savęs to klausiu. Gal dėl to iš dalies ir patys žmonės kalti – nesiryžta imtis veiksmų, nežino, kur kreiptis. Juk socialinės paslaugos, mano galva, Lietuvoje yra išvystytos, neblogai dirba ir seniūnijos… Turbūt ten, kur yra abipusis noras, – tiek žmonių, kurie kažko prašo, tiek ir atsakingų už tai darbuotojų, problemos sprendžiamos greičiau.

– Prieš mūsų pokalbį pasižiūrėjau vieną jūsų laidą „Nepaprasti žmonės“ apie eršketų prižiūrėtoją iš Lietuvos jūrų muziejaus Klaipėdoje. Jūs – kaip koks brangakmenių ieškotojas. Kaip randate tų įdomių žmonių?

– Visaip būna. Kai tiek metų sukiesi regionuose, labai dažnai ir patys herojai pas mane ateina. Vis dėlto turiu taisyklę: beveik niekada nekalbinu žmogaus, kuris pats pasisiūlo. Nes jei jis siūlosi, vadinasi, turi kažkokį tikslą ir galbūt nebus nuoširdus. Man labiau patinka herojaus ieškoti per aplinkui. Idealu, jei jį rekomenduoja kiti. Tarkim: „Žiūrėk, Edvardai, ten gyvena nereali močiutė, kuri pasaulį mato visai kitaip nei mes visi…“ Ir viskas, to užtenka, kad aš pas ją važiuočiau.

Kitas įdomių žmonių ieškojimo būdas – pasiskaitinėji, ką rašo žiniasklaida. Tačiau čia ir yra visas įdomumas, nes tu ieškai tame žmoguje to, ko dar neatrado kiti. Teoriškai tas įdomus žmogus jau yra aprašytas, bet aš jaučiu pareigą papasakoti apie jį daugiau. Pavyzdžiui, yra toks Edvinas Vavilovas. Gyvena jis Rokiškio rajone, ant Sartų ežero kranto. Jei apie jį pagūglinsite, visur rasite beveik identišką informaciją: kaunietis, dešimt metų gyveno Londone, paskui grįžo iš emigracijos ir įsikūrė Rokiškio rajone. Lyg tarp kito paminėta, kad jo žmona japonė, o jis pats gamina anglies pluošto plento lenktynėms skirtus dviračių rėmus. Akcentas visuose straipsniuose tas pats – kaip gerai, kad emigrantas grįžo į Lietuvą. Tačiau niekas iki manęs jo nepaklausė, kodėl jo žmona japonė ir kaip ji jaučiasi mūsų šalyje, gyvendama vienkiemyje? Kaip jis pats ėmė ir pradėjo tuos rėmus dviračiams gaminti, kuriuos, pasirodo, perka turtingiausi pasaulio žmonės, elitas, žvaigždės, nes tik tokie tegali įpirkti. Mat vieno sukomplektuoto dviračio kaina – apie 25 tūkst. svarų!

– Ar daug dar liko vietelių už Vilniaus, kur dar nebuvo įžengusi smalsaus žurnalisto E. Kubiliaus koja? Ar užteks dar peno jūsų būsimoms televizijos, radijo laidoms?

– Oi, sakau jums nuoširdžiai, to peno yra ir bus iki mirties. Žmonės juk keičiasi – vieni miršta, kiti gimsta, vieni palieka regionus, kiti atsikrausto į juos, o mūsų, žurnalistų, pareiga yra viską fiksuoti.

LRT, E. Kubiliaus asmeninio archyvo nuotr.

– Ar būta per jūsų netrumpą žurnalistinę karjerą atvejų, kai taip ir nepavyko rasti rakto į kokio nors žmogaus širdį?

Tam, kuris nori ką nors prasmingo gyvenime nuveikti, neužtenka aštuonių valandų. Aš to prasmingo gyvenimo noriu.

– Na, ne… Man taip dar nėra buvę. Tiesa, vienąsyk, kai dariau laidai „Moterų gatvės“ apklausą, vienas vyras man pasiūlė eiti į šoną… Visais kitais atvejais sekasi puikiai. Galbūt dėl to, kad per tiek metų žmonės mane jau pažino. Kartais net sąlygas man kelia. Sako, kad nori būtinai kalbėti radijo laidai „Už Vilniaus“. Klausiu: kodėl? „Ogi todėl, kad tada jūs atvažiuojate į svečius, praleidžiate su pašnekovu daug laiko, išklausinėjate jį iš visų pusių...“ – išgirstu atsakymą.

Visai neseniai Vilniuje sutikta močiutė tiesiog susistabdė mane Gedimino prospekte, paėmė už rankos, pasveikino gavus Prezidento įteiktą valstybinį apdovanojimą ir pridūrė: „Mano svajonė, kad jūs mane pakalbintumėte…“

– Teko girdėti iš regionuose koncertuojančių aktorių, muzikos atlikėjų, kad žmonės mažuose miesteliuose be galo nuoširdūs ir dosnūs. Po patikusio renginio dažnai atsidėkoja kuo kas gali – medumi, kaimo dūmu kvepiančiais lašiniais ar pačių spaustu sūriu… Gal ir jums kokių lauktuvių nubyra?

– Neneigsiu, tikrai gaunu dovanų. Dažniausiai puodelių. Turiu didžiulę jų kolekciją beveik iš visų Lietuvos regionų nuo vietos bendruomenių, verslininkų, auksarankių meistrų ir pan. Kas rytą aš renkuosi vis kitą puodelį, kartu prisimenu ir žmones, su kuriais tada bendravau. Kartais net nuotrauką jiems per mesendžerį nusiunčiu, kad štai geriu arbatą iš jų dovanoto puodelio.

Dėl kitų dovanų?.. Hmm, manau, laikai pasikeitė. Anksčiau galbūt ir būdavo, kad žurnalistai iš kaimo grįžta su pilna bagažine vietinių lauktuvių. Dabar to nėra. Jei kas ką ir įdeda, tai tik juokais. Vis juokais pasiguodžiu, kad gyvenu vienas, kad nėra kas man valgyti gamina, o pats nelabai moku, tai tie žmonės mane ir globoja tarsi kokį savo vaiką. Kita vertus, jie atiduoda man patį brangiausią savo turtą – laiką, istoriją, nuoširdumą ir paprastumą. Šitų vertybių neatstos joks lašinių bryzelis ar puodelis.

– Iš tiesų nuoširdus pokalbis ir jam skirtas laikas yra aukso vertės…

– Ypač šiais laikais, kai nebemokame bendrauti, nebemokame šnekėtis. Nebemokame net normaliai papasakoti, kaip mes gyvename, kaip jaučiamės. Pamažu prarandame šį įgūdį, kurį mažų miestelių žmonės dar turi.

– Skaičiau, kad esate totalus darboholikas. Jei vykstate savaitgalį pasimaudyti prie ežero, kuprinėn visada dar įsimetate ir mikrofoną – o jei pasitaikys koks neblogas pašnekovas!?

– Žinau, kad medikai griežtai liepia brėžti ribą tarp darbo ir poilsio. Tačiau aš nesuprantu, kam tuos dalykus atskirti? Mano galva, labai puiku gyvenimą susikurti taip, kad atrodytų lyg dirbi, bet lyg ir nedirbi. Tuomet ir paros laikas kažkaip geriau pasiskirsto. Randi jo ne tik darbui LRT, bet ir paskaitoms Vilniaus universitete būsimiems žurnalistams. Kas tai – darbas, ar poilsis? Nei tas, nei kitas – veikiau duoklė Lietuvai, jos jauniems žmonėms. Manau, kad dirbdamas visuomeniniam transliuotojui sukaupiau nemažai vertingos patirties, kuria galiu pasidalyti su jaunimu. Matau prasmę. Be to, kas skaičiuoja darbo valandas, niekada nieko nepasiekia. Tam, kuris nori ką nors prasmingo gyvenime nuveikti, neužtenka aštuonių valandų. Aš to prasmingo gyvenimo noriu.