„Tai buvo mano ambicija. Manau, kad šalies praeities ir nuopelnų žinojimas stiprina savivertę – o didžiuotis turime kuo. Ir tai enciklopedinis projektas, kurį drąsiai rekomenduoju ne tik televizijos žiūrovams, bet ir mokytojams ir su visa atsakomybe pasirašau“, – „TV dienai“ kalbėjo E. Mildažytė.

– Kaip stuktelėjo „Lietuvos kolumbų“ idėja?

Mes visada buvo pasaulis, o ne kažkoks užkampis, buvome pasaulyje ir nesėdėjome jokiose pelkėse.

– Projekto idėja stuktelėjo labai seniai, tik nebuvo aišku, kaip ji realizuosis ir kaip tai turi atrodyti. Bekalbant su profesoriumi Alfredu Bumblausku išėjo kalba, kad būtų gerai parodyti, kokie, pavyzdžiui, Lietuvos ir Kinijos istoriniai ryšiai. Apie dešimt metų rinkau medžiagą, iki šiol buvo keletas mažesnių projektų – „Nacionalinių vertybių sąrašas“, vėliau nutariau, kad reikėtų išplėsti. Ir sulaukiau galimybės važiuoti ir filmuoti laidą. Iš tiesų buvau ją numačiusi prieš porą metų, bet kai sužinojome apie vyro ligą, niekur negalėjau važiuoti. Išvažiavau po vyro mirties. Tai buvo labai intensyvu ir labai sunku.

Šiemet perlėkiau per dešimt šalių, o iš viso suplanuota vienuolika laidų, nes Italija skilo į dvi.

– O kitąmet ką numatote?

– Jei dabar pagalvoju apie „kitąmet“, mane fiziškai pykina. Ir tikrai nemeluoju. Apie jokį „kitąmet“ aš negalvoju, kol kas galvoju, kaip susitvarkyti su tuo, ką šiemet prisidirbau. Kiekvieną savaitę turiu pateikti naują dalį, noriu darbą atlikti kokybiškai, todėl dirbu „non stop“. Iš esmės tai yra dešimt filmų.

– Užsiminkite, po kokias džiungles klaidžiojote ir ką ten radote?

– Tai yra patys įvairiausi ryšiai pradedant seniausiais laikais ir baigiant naujausiais. Tarkime, jei kalbame apie Italiją, tai imtinai nuo gintaro kelio iki mūsų dviratininkių klubuose, tai – ir Bona Sforza, ir Vatikano radijas, ir Kazimiero kolegija, ir popiežius Inocentas IV, kuris įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją. „Lietuvos kolumbus“ pradėjome nuo Izraelio. Visų pirma, todėl, kad mes 2018-aisiais minėsime Lietuvos valstybės šimtmetį, o Izraelis – savo septyniasdešimtmetį. O litvakų indėlis į Izraelio įkūrimą yra pamatinis. Pavyzdžiui, Theodoro Herzlio bendradarbis, dešinioji ranka buvo žydas iš Darbėnų Davidas Volfsonas. Kitas žydas iš Eržvilko – Hermanas Šapira – įsteigė fondą žemei Palestinoje supirkti. Be to, Lietuvoje veikė mokyklų sistema, pagal kurią jose buvo dėstoma hebrajų kalba, ir didele dalimi dėl to, kad litvakai ja kalbėjo, kalba galėjo tapti valstybine. Be to, mokyta gyventi kibucuose. Baigiant menu, mokslu – žmonės, kurie baigė Lietuvos mokyklas, išvažiavę į Izraelį spindi jau ir pasaulio mastu. Pavyzdžiui, Lina Vanagaitė-Basel – Izraelio genetikos asociacijos prezidentė – pasaulinė žvaigždė, chemikas Edvardas Narevičius, politologas Icchakas Brudnyj, jau net nekalbu apie mūsų Viačeslavą Ganeliną, kuris yra žvaigždžių žvaigždė.

– Kodėl lietuviams taip svarbu susirankioti savasties kruopeles? Kaip anekdotas skamba – jei kas gero nutinka, jei kas išgarsėja, tai būtinai lietuviai prisidėję. Štai Bobas Dylanas gavo Nobelio premiją, iškart – beveik lietuvis, nes seneliai žydai Lietuvoje gyveno. O A.Bumblauskas prieš Anglijos karalienės vizitą išaiškino, kad ji turi ir Gediminaičių kraujo.

Jeigu reikėtų, gyvenčiau net ir Irane, nes žmogus prisitaiko gyventi ten, kur jį nubloškia likimas. Bet emigracija man būtų bausmė.

– Ir, beje, visai nemažai Gediminaičių kraujo turi Anglijos karalienė. Į Vindzoro dvarą eina 200 linijų, iš kurių trys – labai rimtos, ir tai ištirta. Kalbant apie mediavistiką, visos monarchijos yra susijusios, o Gediminaičiai buvo rimta jėga, ir jų kraujo daug kur yra. Ir nuo ko tai prasidėjo – kai Jogailos sesers Aleksandros duktė Cimbarka ištekėjo už Habsburgų hercogo Ernsto Geležinio.

Visa tai žinoti reikia, kad palaikytume savivertę, išmanytume savo istoriją. Kad nuvažiavę į Turkiją, Italiją ar Indiją nežiūrėtume kaip maušiai, o žinotume, kas mus sieja, pasakytume, kad krikščionybę jūs gavote iš mūsų, mūsų pasiuntiniai, mūsų jėzuitai čia darbavosi, nešė žodį. Mes visada buvo pasaulis, o ne kažkoks užkampis, buvome pasaulyje ir nesėdėjome jokiose pelkėse.

– Kodėl lietuvių savivertė tokia menka?

– Jeigu tau penkiasdešimt metų aiškina, jog esi glušas, tai galiausiai tuo patiki. Kad ir dabar – atrodo nieko kito nerašoma, tik tai, kas su kuo permiegojo ir kas kokį vaiką pasmaugė, tai ką galvoti – kad esame neištikimautojų, vaikžudžių ir vagių tauta? Gal kitokių vertybių reikia paieškoti? Juk iš tikrųjų lietuviai puikūs, nuostabūs žmonės – kreipkis bet ko ir visada padeda atvira širdimi.

– Ar žvalgymasis atgal netrukdo žiūrėti į ateitį?

– Ar būna namas be pamatų? Net ir statant naują antstatą, rekonstruojant, tik savų pamatų geras pažinimas garantuoja, kad statinys bus geras ir kad pats moderniausias rūmas nenugarmės.

– Kiek šalių apskritai esate aplankiusi?

– Daug, bet neskaičiuoju. Kurį laiką nevažinėjome dėl suprantamų priežasčių ir nevažinėjome į ilgalaikes keliones, nes sūnui Mykolui buvo tiek metų, kad leistis į Argentiną negali – mokslo metai, o palikti irgi nesinorėjo – galvodavome, kad kol jis būna kartu, leidžia mums būti šalia, tai norime tą laiką praleisti su juo. Būdavo kelių dienų ar savaitės kelionės.

– Koks jūsų ryšys su musulmonišku pasauliu? Kodėl nesukate į, pvz., Iraną?

– Absoliučiai jokio ryšio. Bet trečia laida skirta Turkijai, kuri yra musulmoniškas kraštas. O ko Irane gali ieškoti? Žinoma, gali prisigalvoti teorinių dalykų, bet faktinių nerasi. Tai nėra mūsų kultūros kraštas, istorinių ryšių nėra, o mokslo įstaigos – ne tie kraštai, kur tai galėtų vykti. Europietiška kultūra ten neturi galimybių skleistis. O ką pasakoti? Kaip kokia nutekėjusi mergelė atsivertė į islamą?

– Yra šalis, į kurią daugiau nebesinorėtų grįžti?

– Ne, nėra. Apskritai laikausi taisyklės negrįžti ten, kur jau buvau. Ir grįžtu tik su didelėmis išimtimis: keletą kartų buvau Indijoje, Izraelyje ir, kad ir kaip juokinga, – Turkijoje.

– Ar piligriminės kelionės jus domina?

– Labai. Labai norėčiau nueiti Šv.Jokūbo (Santiago de Compostela) keliu ir planuoju tai padaryti. Nežinau, ar šįmet, bet labai norėčiau.

– Kokia yra tobula kelionė pagal jus?

– Reikia geros kompanijos, gero tikslo, įdomių žmonių, su kuriais susitinki ten, šiek tiek egzotikos ir šiek tiek atsipalaidavimo. Kelionė neturi būti apie nieką – ji turi praturtinti, leisti kažką sužinoti ir su kitais pasidalyti.

– Kokios šalys yra jūsų norų sąrašo priekyje?

– Labai norėčiau į Lotynų Ameriką, leistis į kokių dviejų mėnesių kelionę, bet tam reikia pasiruošti. O važiuočiau per kelias šalis.

– Įsivaizduojate save gyvenančią kitoje šalyje? Yra tekę pagalvoti apie emigraciją?

– Neįsivaizduoju ir neteko galvoti. Jeigu reikėtų, gyvenčiau net ir minėtame Irane, nes žmogus prisitaiko gyventi ten, kur jį nubloškia likimas. Bet emigracija man būtų bausmė.

Kas Lietuvą sieja su Turkija?

Kas sieja 78 milijonus gyventojų turinčią musulmoniškąją didvalstybę Turkiją ir vos tris milijonus skaičiuojančią krikščioniškąją Lietuvą? Buvo laikas, kai Abiejų Tautų Respublika ir Osmanų Imperija turėjo ilgą bendrą sieną. Esame buvę ir priešais, ir sąjungininkais – LDK kariuomenei Osmanai pralaimėjo du sykius prie Chotino ir kartą – prie Vienos, o sąjungininkais tapome, kai grėsė bendras priešas, – Maskva. Šiauriausiai į Europą islamą atnešė Turkijos vasalai – Krymo totoriai – ištikimieji Vytauto kariai.

Ar gali būti, kad garsiojo sultono Suleimano mylimoji žmona Roksalana kilusi iš LDK žemių? Kodėl Adomas Mickevičius mirė Konstantinopolyje? Ką Turkijos sostinėje veikė vilnietė, profesoriaus Andriaus Sniadeckio dukra Liudvika Sniadeckaitė?

„Lietuvos kolumbai“ – antradieniais 21.30 val. per LRT televiziją.