Dar kelios dienos – ir gero kino išsiilgusius žiūrovus į sales pakvies Tarptautinis Kauno kino festivalis (TKKF). Pradėjęs nuo "Romuvos" šiemet festivalis žiūrovų lauks didesnėse, kino teatrų "Forum Cinemas" erdvėse.

Festivalio dienos jo organizatoriams direktorei Ilonai Jurkonytei (I.J.) ir programos sudarytojui Tomui Tengmarkui (T.T.) bus ypatingas metas: žiūrovai skanaus ir vertins visus metus jų augintus darbo vaisius.

– Tarptautinis Kauno kino festivalis vyks jau ketvirtą kartą. Jūsų akimis, kaip festivalis plėtojosi per šiuos ketverius metus? Ar tai – kryptis, kuria siekėte eiti ir kuri liks ateityje?

I.J.: "Nuo to laiko, kai pradėjome rengti kino festivalį" daug ko išmokome, susiradome nemažai partnerių, jaučiame, kad ir žiūrovų simpatijų, pasitikėjimo mūsų sudaroma programa nemažai įgijome. 2007-aisiais, pirmaisiais TKKF metais, mes sudarėme 33 filmų programą ir pristatėme stiprią prancūzų Naujosios bangos kino retrospektyvą. Šiais metais mūsų programoje filmų yra šiek tiek daugiau – per šimtą. Mes vis dar pristatome stiprias retrospektyvas ir kurdami programą laikomės tos pačios krypties, išlaikydami kertines filmų programas: "Platus kampas", "Tapatumai", "Muzika, keičianti pasaulį" ir "Visos mūzos".

Būdama viena iš tų, kurie stovėjo prie festivalio ištakų, labai džiaugiuosi tuo, kaip auga ir vis profesionalesnė tampa mūsų komanda. Sulaukiame daug dėmesio iš savanorių, kurie sudaro didelę mūsų komandos dalį. Kai kurie žmonės dirba ištisus metus, o vykstant festivaliui komanda padidėja kelis kartus. Tad noriu atsakyti į klausimą: taip, einame teisinga linkme. Tiesa, nuo pat pradžių turėjome aiškią kryptį – mums buvo įdomus Lietuvoje retai tuo metu rodytas ir dar dabar nepakankamai mums pažįstamas tokių šalių, kaip Vengrija, Slovakija, Slovėnija, Serbija, Kroatija, Latvija, Lenkija, Estija, ir kitų kinas."

T.T.: "Sutinku su Ilona, kad festivalyje dirba puiki komanda. Kino festivalis – ne monospektaklis. Tai – komandinis darbas. 2007-aisiais mes pradėjome nuo visiškos laisvės, galėjome kurti tai, ką norėjome. Daug dirbome su programa, ją tobulinome. Nuo pat pradžių pristatėme "Tapatumų" programą. Pernai pristatėme programas "Platus kampas" ir "Visos mūzos". Mums atrodo prasminga parodyti kiną kaip tarpdisciplininę meno formą. Šiais metais supratome, kad "Tapatumai" mums vis dar labai rūpi. Šios temos ir filmai buvo festivalyje ir praėjusiais metais, bet į "Tapatumų" programą jų pernai neišskyrėme. Šiemet ir vėl pristatome identiteto klausimus apmąstyti kviečiančią "Tapatumų" programą, nes jaučiame, kad ji svarbi.'

I.J.: "Šiais metais planuojame sulaukti kaip niekada daug svečių. Tuo didžiuojamės ir šia kryptimi dirbsime ateityje: sieksime atsivežti vis daugiau svečių, kad mūsų žiūrovai pajustų, jog kino festivalis yra dar daugiau nei gerų filmų žiūrėjimas, tai – susitikimų su kino kūrėjais, įkvėpimo, atradimų, pažinčių, bendradarbiavimo perspektyvų erdvė. Ypač džiaugiuosi šių metų retrospektyvomis, nes tokie pripažinti kūrėjai kaip Béla Tarras, Piotras Dumala ir Deimantas Narkevičius pagerbs mūsų žiūrovus."

T.T.: "Bélos Tarro retrospektyva buvo planuota praėjusiais metais, bet dėl tam tikrų priežasčių negalėjome jos parodyti, todėl parodysime šiais metais. Kalbama, kad jo filmai yra nespalvoti, niūrūs, kad juos sunku žiūrėti. Taip, juos sunku žiūrėti. Tačiau tiesa ir tai, kad jie priverčia susimąstyti."

T.T. "Viena vertus, iš filmų galima tikėtis pramogos, kita vertus – tai intelektualūs mainai. Skaityti romaną, žvelgti į paveikslą, žiūrėti filmą – visa tai yra panašios rūšies patirtis. Šiemet galime garantuoti, kad žiūrovai pamatys daug filmų, kurie privers susimąstyti. Specialieji efektai galvose – to tikrai galite tikėtis!"

– Kokiais principais remdamiesi atrinkote filmus šiam festivaliui?

I.J.: "Kauno kino festivalis vyksta jau ketvirtus metus, todėl turime galimybę pamatyti, ką šiais metais sukūrė režisieriai, kurių filmai anksčiau buvo pristatyti mūsų festivalyje. Stengiamės atidžiai stebėti, ką kuria režisieriai, kurių filmus jau pamėgo festivalio žiūrovai. Aklai nesivaikome tituluotų filmų tik dėl to, kad jie yra gavę apdovanojimų. Žinoma, gerbiame didesnių ir mažesnių kolegų festivalių apdovanojimus ir atkreipiame į juos dėmesį. Tačiau kai atrenkame filmus, visiškai atsiribojame nuo šurmulio, vykstančio aplink. Maksimaliai susitelkiame į filmo mintį, raišką ir niekada nepamirštame savo žiūrovo, Lietuvos konteksto. Dėl to mums visada labai įdomu išgirsti žiūrovų nuomones, dėl to mes kartais kone asmeniškai jaudinamės, jei vienas ar kitas puikus filmas sulaukia mažiau žiūrovų. Gaila, kad kartais žmonės išsigąsta rimtų temų, kai kine galima patirti tikrai įvairių įspūdžių – nuo estetinio pasitenkinimo, ironijos, grotesko, net metafizinių išgyvenimų, dieviškumo ar žmogiškumo paieškų."

T.T.: "Mums labai patinka sekti, ką daro TKKF pamėgti kūrėjai. 2007-aisiais festivalį atidarė vengrų režisieriaus Szabolcso Hajdu filmas. Šiais metais parodysime jo naujausią filmą "Paskalio biblioteka". Žiūrovai jau matė šio kūrėjo filmą, tad gali stebėti tolimesnę jo kūrybą. Panašiai su italų režisieriumi Pietro Marcello. Jo pirmasis pilnametražis filmas "Judėjimas linija" buvo parodytas 2008-aisiais, o šiemet jis pats atvyksta į mūsų festivalį pristatyti naujausio savo filmo "Vilko nasrai". Švedų kompozitorius Erikas Enockssonas, kuris sukūrė muziką šiemet pristatomam filmui "Slėptuvė", sukūrė ir 2008-aisiais rodytos juostos "Sudie, Falkenbergai" garso takelį. Taip mes siekiame išlaikyti tęstinumą, ryšį tarp kino kūrėjo ir žiūrovo. Festivalis plėtojasi, tobulėja, kai kurie dalykai keičiasi, o prie kai kurių aspektų mes nuolat grįžtame."

I.J.: "Mano žiniomis, mes prisidėjome prie E.Enockssono kūrybos neformalaus gerbėjų klubo atsiradimo Lietuvoje. Būtent toks ir yra mūsų tikslas – sukurti žinių, ryšių, kontekstų santykių saleles.

TKKF pradeda vis daugiau bendradarbiauti su kitais festivaliais. Šiemet dalį šio bendradarbiavimo rezultatų galės įvertinti ir mūsų žiūrovai: "Klermono-Ferano" trumpametražių filmų festivalis pristatys dvi programas: geriausių Europos trumpametražių filmų ir geriausios animacijos. Slovėnijos animacinių filmų festivalio "Animateka" kuratoriai mūsų festivaliui taip pat suformavo dvi programas: geriausios slovėniškos stopkadrinės animacijos ir pirmąją programą "Dramblys", kurią skiriame vaikams.

TKKF planuose – animacinių ir trumpametražių filmų konkursinės programos. Nutarėme, kad animacijos ir trumpametražių filmų srityje dirbti reikia pradėti pasitelkiant patyrusius partnerius. Animacijai planuojame skirti dar daugiau dėmesio – jei pritars rėmėjai, esame numatę rengti animacijos dirbtuves, seminarus profesionalams."

– Į kuriuos filmus rekomenduotumėte žiūrovams atkreipti dėmesį šiais metais?

T.T.: "Paprastai stengiuosi nesakyti, kurie filmai yra mano patys mėgstamiausi, bet šiais metais išduosiu, kurios juostos man padarė ypatingą įspūdį. Kelionės po daugelį kino festivalių, daugybės filmų žiūrėjimas – visa tai priverčia laukti to svarbaus momento, kai žiūrint filmą užgniaužia kvapą. Norėtume, kad mūsų žiūrovai taip pat patirtų šį jausmą.

"Įsivaizduojamos meilės" – tai filmas, kuris man labai patinka ir kuris užgniaužė kvapą. Jo režisieriui kanadiečiui Xavierui Dolanui tik 21 metai, ir jis sukūrė tokį išmintingą, ironišką ir vis tiek labai šiltą filmą. Sukurti tokią juostą būnant 21 metų – tai net sunkiai įtikima!

Kai kurie žmonės gerai pažįsta vokiečių režisierių Jamesą Benningą, bet mano pirmoji pažintis su juo buvo filmas "Rūras". Šį filmą, matyt, minėsiu ištisus metus, nes jame pamačiau tai, ką šiais laikais retai gali pamatyti kine. Filmas bus parodytas tik vieną kartą ir tik Kaune!"

I.J.: "Filmas, kuris mane privertė juoktis iki ašarų ir kartu patirti gilų mąslų liūdesį, buvo rusų režisieriaus Boriso Chlebnikovo "Pakvaišusi pagalba". Kita juosta, pasižyminti fantastiška ironija, – "Tinklelis nuo uodų". Turime ne vieną juodąją komediją. Kaip, pavyzdžiui, festivalyje "Karlovy Vary" apdovanota juosta "Tik tarp mūsų". Ir, be abejo, man patinka Tailando menininko Apichatpongo Weerasethakulio kūryba, jo filmas "Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus".

Pastebima tendencija, kad vis daugiau menininkų pasitelkia kino priemones ir neretai ekrane pamatome kvapą gniaužiančių darbų. Vienas man šiemet kvapą užgniaužusių darbų – Deimanto Narkevičiaus filmas "Ausgetraumt". Be abejo, "Paskalio biblioteka" yra nuostabus filmas, su kuriuo žiūrovas neturi kito pasirinkimo, kaip įsitraukti į užburiantį filmo fantazijos bei logikos pasaulį. Labai džiaugiamės galėdami pristatyti Otaro Iosselianio filmą "Šantrapa", ironiškai komentuojantį kino industrijos padėtį ir įtampą tarp jos ir kino kūrėjo tapatybės skirtingose politinėse sistemose. Otaras norėjo atvykti, deja, atšaukė savo keliones tiek į Latvijos festivalį "Arsenals", tiek į TKKF. Dar vienas mano mylimas filmas yra "Vinterio kaulai".

T.T.: "Režisierės Debros Granik "Vinterio kaulai" šiemet laimėjo "Sundance" festivalio prizą. Jis seka praėjusiais metais rodyto filmo "Vendė ir Liusė" tradicija. Laikraščio "The New Your Times" vyriausiasis kino kritikas A.O.Scottas viename straipsnyje įvardijo naują kryptį Amerikos kine – "neo-neorealizmas". Šiame straipsnyje jis iškėlė klausimą: "Ar nėra taip, kad kartais mes pajuntame nenumaldomą norą imti ir pabėgti nuo eskapizmo?" Pastaruoju metu pagrindinės kino industrijos temos – 3D ir veiksmo filmai. Drama buvo nustumta į festivalius. Taigi festivaliuose mes kartais norime pabėgti nuo eskapizmo – ir ne tik į realizmą, o kažko tikro paieškas."

I.J.: "Šis kelio filmas nuveda į visiškai kitokį pasaulį, parodo visiškai kitą Ameriką, nei, tikėtina, esame įpratę įsivaizduoti. Pristatome ir prancūzų režisieriaus Philippe'o Séclier'o filmą "Amerikietiška kelionė", kuris taip pat savaip atveria kitą Ameriką. Tai – filmas apie fotografą Robertą Franką, kuris šeštajame dešimtmetyje išleido fotografijų albumą "The Americans", iš pagrindų sukrėtusį tuometės Amerikos visuomenės tapatybės nuovoką.

Filmas "Šokančios svajonės" sukurtas choreografei ir šokėjai Pinai Bausch atminti. Tai – juosta apie neprofesionalių šokėjų paauglių grupę, kuri repetuoja ir rengiasi pasirodymui. Man tai – nuostabiai gražus pasakojimas apie tai, kaip paauglių asmenybes keičia susidūrimas su tokia įkvepiančia asmenybe, kokia buvo P.Bausch."

T.T.: "Iš programos "Visos mūzos" man labai patinka filmas apie Jean-Michel Basqiuat. Šis filmas parodo labai paprastą iš gatvės atėjusį žmogų, per labai trumpą laiką tampantį beprotiškai populiarų, ir jo karjerą iki tragiškos mirties. Be abejo, visi filmai apie muziką yra puikūs, o aš ypač rekomenduoju "Muzika mums nerūpi".

I.J.: "Šiais metais pristatysime tikrai labai daug vertingų filmų. Naujovė ir ta, kad juostos suksis ne tik vakarais, kaip ankstesniais metais, bet visą dieną – pirmieji seansai prasidės darbo dienomis 11 val., savaitgaliais – 10 val. Kviečiame žiūrovus su mumis šioms vienuolikai dienų Kaune susirgti kinu nuo ryto iki vakaro!"