Filmas „Vikingas“ – rusų atsakymas „Sostų karams“

Neprognozuojama praeitis

Rusų satyrikas Michailas Zadornovas yra sugalvojęs vienintelį tikrai išmintingą humoro perlą: „Rusija – tai šalis su neprognozuojama praeitimi“. Tikroji šio kalambūro vertė kasmet darosi vis aktualesnė. Dabartinės Rusijos kultūros ministras teigia, kad istorikui svarbiausi turi būti ne faktai, bet jų interpretacija. O kadangi Rusijoje visada buvo svarbu žinoti, ką galvoja dideli viršininkai, tad dabar net akademikai išsijuosę interpretuoja istoriją taip, kad kuo labiau įsiteiktų valdžiai. Stalinas jau vadinamas ne tironu, o genijumi ir „efektyviai veikusiu vadybininku“ (tokia formuluotė parašyta net mokykliniuose istorijos vadovėliuose), o Baudžiamąjį kodeksą papildė straipsnis, numatantis įkalinimą už netinkamą istorijos interpretavimą.

Rusija – tai šalis su neprognozuojama praeitimi. Tikroji šio kalambūro vertė kasmet darosi vis aktualesnė.

Padarinių ilgai laukti nereikėjo. Pirmiausia prasidėjo Antrojo pasaulinio karo revizija. Paniekos ir pasmerkimo nusipelnė rašytojai, kurie savo knygose vaizdavo karą be pagražinimų. Kremliaus kontroliuojama televizija greitai įtikino, kad tokios tiesos rusams nereikia. O reikia išgalvotų gražių didvyriškumo pavyzdžių. Tokių, kaip neseniai sukurtas filmas „28 Panfilovo kariai“, kurio pagrindą sudaro dar mūšių prie Maskvos metu sugalvota propagandinė istorija, su tikra karo realybe neturėjusi nieko bendra.

Keičiasi istorijos vertinimas

Tiesos rusams nereikia. O reikia išgalvotų gražių didvyriškumo pavyzdžių.

Rusijoje formuojamas keistas požiūris į revoliuciją, kurios šimtąsias metines šiemet lydės (galime tuo neabejoti) ypač isteriškas ažiotažas. Tik dabar jau pagrindiniai herojai yra ne teisėtą valdžią 1917-aisiais nuvertę Leninas ir jo gauja, o... Grigorijus Rasputinas ir paskutinis Rusijos caras. G. Rasputinas jau dabar tarsi šventasis piešiamas ikonose, o Nikolajus II, kurį bolševikai ilgai vadino kruvinuoju, dabar tapo neliečiama persona.

Tokių permainų absurdiškumą geriausiai iliustruoja net aukščiausio rango politikų palaikoma iniciatyva uždrausti dar nesukurtą (!) vaidybinį filmą „Matilda“, kuriame pasakojama apie caro Nikolajaus II jaunystės laikų meilę balerinai Matildai Kšesinskajai. Filmo autoriams inkriminuojamas nusikaltimas, kurį numato dar vienas Baudžiamojo kodekso straipsnis – „tikinčiųjų jausmų įžeidimas“.

Paminklai valdovams

Užtat patriotai nesipiktina, kai beveik vienu metu atidengiami paminklai dviem nevienareikšmiškai vertinamiems Rusijos praeities valdovams.

Spalį Orle išdygo Ivano Rūsčiojo statula: raitas caras vienoje rankoje laiko kalaviją, o kitoje – pravoslavų kryžių. Apie kruvinus tirono nusikaltimus kalbėti nemadinga, dabar reikia sakyti, kad tai buvo didis valdovas, Rusijos žemių vienytojas, kuris „išsaugojo mums pravoslavų tikybą ir niekam neleido kėsintis į mūsų teritorijas“.

Vladimiras, bet ne iš Kremliaus

Dar artimesniu dabartiniams Rusijos vadovams ir propagandos paveiktiems žmonėms buvo paskelbtas X a. kunigaikštis Vladimiras. Kai prieš trejetą metų buvo paskelbta iniciatyva jam Maskvoje statyti šešių su puse metrų aukščio paminklą, rusai juokėsi, kad kunigaikštis Vladimiras, kuris sėdi Kremliuje, statosi sau paminklą.

Darbai buvo sustabdyti, bet praėjusių metų lapkričio pradžioje Rusijos patriarchas palaimino net 18 metrų (!) aukščio paminklą Vladimirui, kuris su kryžiumi rankose pasitinka artėjančius prie Kremliaus sienų. O prieš pat Naujuosius įvyko filmo „Vikingas“ premjera. Pirmąją šių metų savaitę šis (pseudo)istorinis filmas apie kunigaikštį Vladimirą pasirodo ir mūsų ekranuose.

Dar prieš premjerą „Vikingas“ buvo paskelbtas rusų atsakymu „Sostų karams“. Galima net pritarti tokiai reklamai, nes įspūdingų dekoracijų ir efektingai nufilmuotų mūšių scenų filme apstu. Kur kas daugiau klausimų kyla ar siužetas atitinka tikrus istorinius įvykius. Bet apie tai tegu diskutuoja istorikai. O liaudis dabar galės didžiuotis visa savo šalies istorija nuo Vladimiro iki Vladimiro.

„Vikingas„ („Викинг“) ***