– Šiais laikais fotografuoja visi, kas netingi, – telefonais, „muilinėmis“, rimtais fotoaparatais. Ar bet kas gali save vadinti fotografu, ar vieni yra profesionalai, o kiti – tik vaizdų fiksuotojai?

– Fotografuoti gali bet kas. [...] Dabar nebereikia mokytis, nes taip sparčiai ateina naujovės, kad nespėsi išmokti. Kita vertus, yra iš prigimties talentingų fotografų.

– O jūs studijavote fotografiją?

– Ne.

– Bet yra tokia profesija ir mokyklų, kur galima išmokti šio amato?

– Yra. Mokoma ir aukštesniosiose mokyklose, ir netgi Dailės akademijoje.

– Kaip fotografija atsirado jūsų gyvenime?

– Atsitiktinai. Vaikystėje, būdamas 8 metų, patarnaudavau bažnyčioje ir vasarą uždirbdavau pinigų. Užsidirbęs galvojau, ką pirkti – ar spiningą, ar fotoaparatą. Nusprendžiau, kad fotoaparatą. Ir pradėjau.

– Žiūrint į eilinių žmonių nuotraukas, matyti, kad vienas fotografuodamas „nupjauna“ kojas, kitas – galvą... Taigi vieni turi akį, kiti – ne. Ko gero, ne visi gali būti fotografais?

– Na, ne, ne visi. Žinoma, kad dauguma akies neturi ir nesupranta. Ne visi, bet daug kas samdo fotografus, mes neblogai uždirbame. Tai patvirtina, kad ne visi gali fotografuoti, nes, jei galėtų visi, mes neuždirbtume.

– Gal ne visi gali būti fotografais ir dėl to, kad ne visi gali su žmogumi bendrauti taip, kad jis atsipalaiduotų. Kaip padėti žmogui prieš fotoobjektyvą parodyti tikrąjį save?

– Pokalbiais. Aš galiu kalbėtis su bet kuo ir bet kuria tema – liežuvis gerai prisiūtas. Jei žmogus susikaustęs, kalbini, bandai juokauti – yra tokių juokų, kurie visada suveikia, nors gal ne visi jie gražūs. O kai vaikams kažkas labai juokinga, jie net atvira burna juokiasi.

– Turbūt kiekvienas fotografas turi savų žaidimų?

– Taip, turi savų, bet ne visiems žmonėms gali tą patį taikyti. Moterims – vieni juokeliai, vyrams – kiti.

Yra du mitai. Vienas, kad žmonės moka pinigus, kad juos fotografuotų, ir kitas, kad redakcijos moka žmonėms, kad jie sutiktų fotografuotis.

– Ar yra tekę susidurti su užsakovais, kurie, pamatę galutinį rezultatą, pasakė – ne, niekas netinka? Ką tada daryti fotografui, kuris sudėjo visą širdį ir pastangas?

– Būna, anksčiau reaguodavau skaudžiai, o dabar... Juk visų skirtingas skonis. Būna, kad užsako fotosesiją prodiuseris ar prodiuserė savo atlikėjams, padarai, bet išgirsti, kad blogai, čia nieko nėra. O po mėnesio vėl užsako fotosesiją kitam atlikėjui. Tai gal toks žmogaus būdas.

– Ar pačiam dar teko ryškinti, bandyti senuosius fotografavimo būdus?

– Taip, ir labai daug. Daug fotografavau juostelėmis, septynerius metus dirbau fotolaboratorijoje, kur ryškindavau žmonių atneštas juosteles. Bet to nepasiilgstu, nes nelabai man patiko.

– Dabar vėl madingas vinilas – visi jo pasiilgo. O juostelė fotoaparate – kaip vinilas muzikoje...

– Pasiilgstu, bet nepasiilgstu darbo su chemija.

– Bet ar su skaitmenos atsiradimu nesubanalėjo viskas? Esi nebe burtininkas, o paprastas žmogelis, kuris pasižiūrėjo, nepatiko, ištrynė... O tada nežinodavai, kaip bus, laukdavai ryškindamas...

– Nesutikčiau, kad nėra stebuklo. Jis yra. Ir dabar galima koncentruotis tiesiogiai į fotografiją, į to kadro paiešką. Nereikia gilintis į chemiją, į procesus, nereikia būti chemiku – gali būti menininku, gali reportažą daryti ir gilintis tik į fotografiją.

– Ko išmokstate fotografuodamas įžymybes renginiuose?

– Ten kiekvienas nusilipdęs sau emociją, kuria labai sunku paveikti. Kiekvienas pozuoja savaip. Pramogų pasaulio atstovai labai mėgsta pozuoti, nori to. Jei kurį nors praleidi, jis pasikviečia tave, paprašo vis tiek nufotografuoti. Tačiau būna atvejų, kai per premjeras filmo aktoriai bando pro fotografus praeiti nugara, kad tik nereikėtų įsiamžinti. Taigi žmonių yra skirtingų.

– Sklando gandai, kad yra žmonių, net sumokančių, kad juos fotografuotų. Ar tai tiesa?

– Tai mitas. Yra du mitai. Vienas, kad žmonės moka pinigus, kad juos fotografuotų, ir kitas, kad redakcijos moka žmonėms, kad jie sutiktų fotografuotis. Šie abu mitai netikri.