Ieško įdomesnių
Labučių šeimos katinų kolekcijos pradžia buvo paveikslas su siuvinėtu katinu, kurį kažkada išsiuvinėjo amžiną atilsį D.Labučio mama – pasiliko jį atminimui. O paskui kažkaip nejučia tų katinų namuose ėmė daugėti. Tai Kaziuko mugėje kokį nusipirkdavo, tai iš kelionės parsiveždavo. Taip ir užsikrėtė visa šeima mintimi juos kolekcionuoti.
Vėliau jau D.Labutis kone iš kiekvienos kelionės parsiveždavo po mielą suvenyrą – žaismingą katino skulptūrėlę, nesvarbu, kur viešėtų, – Romoje, Kijeve ar Nidoje.
Iš pradžių pirkdavau katinus, kurių pilna visur, bet paskui standartiniai katinai pasidarė nebeįdomūs, pradėjau ieškoti navatnesnių.
Sužinoję apie šį pomėgį, katinų dažnai iš įvairių kelionių atveža ir draugai, po pasaulį daug keliaujantis sūnus – daugkartinis Lietuvos ir Europos pulo čempionas Pijus Labutis.
Kodėl būtent katinai patraukė akį, o ne kiti padarėliai? "Todėl, kad auginome katiną – prieš tai sfinksą ir dabar sfinksą, – paaiškina fotografas D.Labutis. – Na, kažkaip katinas, tai katinas. Kai keliauju, niekad nereikia galvoti, ką atvežti. Net jeigu eini į kokią mugę, tai tik katino ieškai. Iš pradžių pirkdavau katinus, kurių pilna visur, bet paskui standartiniai katinai pasidarė nebeįdomūs, pradėjau ieškoti navatnesnių", – šypsosi pašnekovas.
Atgaiva širdžiai
D.Labutis prisipažįsta, kad kur nors lankantis akys pačios užkliūva už originalesnio suvenyro, kuriuo taip ir knieti papildyti žaismingą kolekciją. Fotografas rodo suvenyrus, kuriuos pirko lankydamasis įvairiose šalyse: iš Ukrainos parsivežė ukrainietišką katiną, iš Romos – miniatiūrinę katės kaukę, katinas, pirktas Londone, Soho rajone...
Gausybė: D.Labučio kolekcijoje – ir paties įsigyti, ir artimųjų, draugų bei pažįstamų dovanoti katinai iš įvairiausių šalių. Asmeninio archyvo nuotr.
Įdomių katinų įsigyta Vilniuje kasmet vykstančioje Kaziuko mugėje. Išskiria ir vaikų iš Prahos parvežtą ženkliuką, papuoštą katino atvaizdu, sūnaus iš Barselonos atvežtą katiną, dekoruotą architekto Antoni Gaudi stiliumi. Neslepia – ne visų katinų kelią į savo namus jau ir prisimena.
"Pats negražiausias ir jau sulūžęs eksponatas – iš Londono parsivežtas juodas katinas-magnetukas. Tenai apsukau gal dešimt suvenyrų parduotuvių – užeinu, prašau, duokite man katiną, jie man rodo visokius policininkus, o katino kaip nėra, taip nėra. Tai vieną kažkokį apdulkėjusį magnetuką su katino atvaizdu vis dėlto ištraukė. Keista, kad Londone nėra katinų, nors kitose šalyse tikrai nesudėtinga jų rasti", – stebisi katinų figūrėlių kolekcininkas.
Vieniems patinka kolekcionuoti, kitiems tai neatrodo širdžiai malonus užsiėmimas. O štai fotografas patikina, kad kolekcionavimas vis dėlto žmogui duoda nemažai. "Tai atgaiva. Pasižiūri, prisimeni kelionę arba dar kažką, – sako D.Labutis. – Atrodo, rinkti katinus primityvu, bet tik pažiūrėkite, kokia jų įvairovė prisikaupė."
Vaizdų burtai – paveiksluose
Svarbus vaidmuo kolekcijoje tenka šį pasaulį jau palikusiam šeimos augintiniui – sfinksų veislės katinui Samsonui. Jo nuotrauka, tapusi D.Labučio fotopaveikslų ciklo "Sluoksniai" dalimi, kabo virš kolekcijos, tarsi ją globodama ir saugodama.
Sargas: katinų kolekciją globoja šį pasaulį jau palikęs šeimos katinas Samsonas, tapęs menininko fotopaveikslų ciklo "Sluoksniai" dalimi. Asmeninio archyvo nuotr.
"Aš nemėgau tokios veislės katinų – žmonai labai patiko, tai ir įsigijome. Pradžioje nejauku kažkaip buvo, bet paskui pripratau ir plaukuoti katinai man jau buvo ne katinai. Sfinksai tokie su charakteriu, išdidūs, aristokratiškos laikysenos. Kol mums neatvežė Bitės – dabar kažkaip tie neveisliniai atrodo tokie mielesni, paprasti", – apie augintinius pasakoja fotografas.
Ilgą laiką Oskaras namie buvo viršininkas, dabar valdžia – Bitės, mat ji gerokai jaunesnė ir išdykesnė. Oskaras, pavyzdžiui, iki draugei pasirodant, niekad ant stalo nelipdavo – dabar jau lipa Bitės pamokytas. Namuose gyvenantis šuo Airis su katinais palaiko, sakykim, neblogus santykius, paremtus paprastu principu – vienas kitam į akis nelįsti.
Kartais gimsta idėja, pamatau aiškią viziją, ir labai konkrečiai einu vaizdų gaudyti, o kartais nežinau, ko noriu, ir fotografuoju, o rezultatas išeina fantastiškas. Ir tas, ir tas variantai labai įdomūs.
D.Labutis mėgsta fotografuoti savo augintinius, nuotraukomis mielai pasidalija internete, leisdamas ir kitiems pasigrožėti.
Menininko ciklo "Sluoksniai" fotopaveiksluose taip pat galima pamatyti įvairių gyvūnų ir gamtos. Tai ne daugeliui įprastos nuotraukos, o paveikslai, kuriami specialia technika, kai keli kadrai dedami vienas ant kito. Anot D.Labučio, vaizdai susisluoksniuoja ir išeina burtai.
"Nelengva juos kurti – kad galėtum tai daryti, turi bent tris dienas nieko nefotografuoti, kad akys pailsėtų, – sako menininkas. – Dar turi turėti iš ko kurti. Tad kartais gimsta idėja, pamatau aiškią viziją, ir labai konkrečiai einu vaizdų gaudyti, o kartais nežinau, ko noriu, ir fotografuoju, o rezultatas išeina fantastiškas. Ir tas, ir tas variantai labai įdomūs."
Daugiau nei 30 metų fotografuojantis menininkas "Sluoksnius" pradėjo kurti dar 1991-aisiais. Pajausti kadrą gana ilgai mokėsi pas vieną žymiausių Lietuvos fotomenininkų Rimantą Dichavičių.
D.Labučio fotopaveiksluose neretai figūruoja gamtos motyvai. Ir nors menas traukia akį ir sukelia tam tikrų emocijų, fotomenininko įsitikinimu, gamta sugeba sukurti tobulai, o žmogus tik interpretuoja.
Naujausi komentarai