Nuolat improvizuojantys „Fused Trio“: apie debiutinį albumą ir didžiulį žiogą pievelėje

–  Nors esate sakę, kad neretai dėl pagrindinės muzikinės linijos ar idėjos būnate susitarę iš anksto, niekuomet nebūnate tikri, kaip iki jos nukeliausite ir kaip viskas baigsis koncerto metu. Tad kūrinio atsiradimas jį atliekant scenoje – nemenkas iššūkis ir tarsi kiekvieną kartą vis naujas debiutas. Dar viską įgyvendinti reikia trise!

I.B.: Pirmuose koncertuose nieko neturėdavome susiplanavę ir grodami sukdavomės iš padėties, kaip tik galėdavome. Jausmas, kad tai, ką groji šiuo momentu, tau patinka, tačiau jauti, kad netrukus turi kažkur pereiti, tik dar neįsivaizduoji, kaip tai turi skambėti, yra išties keistas ir nuostabus. Perėjimo momentas su kiekviena sekunde artėja ir vaizdas, kaip jis turi suskambėti, po truputį aiškėja, vidinė įtampa pereina į ramybę... Bet netrukus vėl viskas apsiverčia, nes tuoj vėl turės keistis, kad pačiam patiktų tai, ką groji. Kur dar atsakomybė klausytojui. Tačiau kūrinio keliavimas ir pulsavimas yra neatsiejama mūsų trijų pavienių garsų dalis, sulipusi į vieną muzikinį gniutulą. Dėl to ir vadinamės „Fused Trio“ – susiliejęs, susilydęs, neatskiriamas garsų trio.

– Kaip komunikuojate scenoje: gal esate sutarę skirtingas dalis žyminčių žvilgsnių ar judesių, gal kuris nors vienas diriguoja pasirodymams, o gal jums viskas tiesiog pavyksta natūraliai? Juk dar reikia anksčiau ar vėliau tą kūrinį pabaigti...

M.N.: Mes su Ignu dažnai susižiūrime. Kartais pakanka tik žvilgsnio, kartais tenka įnirtingai purtyti galvą į šonus ar aukštyn žemyn. Būna, kad iš to, ką groja kitas, supranti, kaip viskas pakryps.

L.V: Dažnai kuris nors padarome „klaidą“, nukreipiančią nuo to, ką buvome suplanavę. Turbūt šiose vietose ir atsiskleidžia mūsų grupės stiprybė – esame sutarę, jeigu pradedame griūti, tai griūname iki galo ir kartu. Laikydamiesi tokio principo visada išsisukame iš bet kokios situacijos.

– Ko reikia, kad nežinodamas, kas tavęs laukia, galėtum su kolegomis drąsiai eiti į sceną: būti geriausiais draugais,  itin aukšto muzikinio meistriškumo, o gal mokėti atsipalaiduoti ir dėl nieko nesukti galvos?

M.N.: Taip.

I.B.: Manau, tiesa yra kažkur tarp visų šių aspektų. Vieno iš jų stoką gali kompensuoti kito pranašumas. Kuo jų vidurkis aukštesnis – tuo geresnis rezultatas.

L.V.: Aš beveik niekada nežinau, ką grosiu. Turbūt gebėjimas klausytis, atspėti ir žinoti vienas kito mėgstamus veiksmus leidžia laisvai manipuliuoti muzikos tėkme.

V. Dranginio nuotr.

– Neseniai išleidote debiutinį albumą „Cotton Curd Candy“, į kurį sugulė tai, ką prisiminėte groję koncertuose. Ar lengvai pavyko atkurti atliktas improvizacijas ir ar negaila tų, kurios vis dėlto pasimiršo (jei tokių buvo)?

L.V: Tai, ko neatsiminėme, gal dar atsiminsime. Skubėti nėra kur. Jeigu ir visai pamirštume, tai patys gabalai kalti, kad neįstrigo atmintyje.

I.B.: Mums labai pasisekė, kad daugelį pasirodymų kas nors – skirtingi, dažniausiai nepažįstami žmonės – nufilmavo ir įkelė į „YouTube“ platformą. Tai netgi lėmė, kad susikūrė mūsų grupė, – pasisekė, kad netyčia užtikau nufilmuotą dalį mūsų pirmojo koncerto, kuriame buvo vos keletas žmonių. Perklausius įrašą, mums ir kilo idėja dar kur nors pagroti.

M.N.: Man atkurti buvo lengva, o to, kas pasimiršo, nepamenu.

– Ar įrašydami albumą taikėte jums įprastą praktiką, t.y., ar visas partijas įrašėte kartu ir iš pirmo karto? Ar ką nors perrašėte, pildėte, tobulinote?

I.B.: Įrašėme grodami kartu, o tobulinti kūrinių nelabai buvo kada – kadangi įrašymo įrangą turėjome tik vieną dieną, per ją reikėjo įrašyti visą albumą. Iš pradžių turėjome mažą viltį įrašyti visą albumą vienu paspaudimu, bet netrukus supratome, kad teks įrašyti atskirais kūriniais. Iš pirmo karto turbūt įrašėme tik paskutinį kūrinį „Locomotive“, bet jau tada trūko motyvacijos perklausyti, ką sugrojome.

L.V.: Vieną kūrinį – „Spengia“ – sukūrėme per įrašus. Tad jį gan ilgai teko pašlifuoti. O, tarkime, „Meadows“ pavyko iš pirmo karto.

M.N.: Muzikantai dažnai būna perfekcionistai, tad teko ir po šešiolika kartų ar daugiau įrašinėti. Nepamenu, koks tikslus rekordas.

– Pati pastebiu, kad labai dažnai klausiu šio klausimo, bet jūsų atveju ypač įdomu – kaip gimsta jūsų kūrinių pavadinimai? Susitariate, apie ką improvizuosite, ar tik sugroję gabalą sugalvojate pavadinimą?

L.V: Didesnę dalį pavadinimų sugalvojome jau įrašę, suvedę ir turėdami galutinius įrašų variantus ir išleistą bandomąjį vinilą. Kai kurie pavadinimai gana juokingi, dažnai sukurti pagal melodiją ar tai, ką ji mums primena. Pavyzdžiui, kurdamas „Pievelių“ (vėliau išvertėme į „Meadows“) temą patyriau juokingą vaizdinį – mačiau pievoje sėdintį milžinišką žiogą, tad nuo to ir kilo pavadinimas. Dabar, beje, ieškome animatoriaus, kuris galėtų visa tai perkelti į realybę.

L.V: Aš, atrodo, sugalvojau pavadinimą „Adjika“ – norėjosi kažko spicy. Kadangi mūsų kūriniuose nėra žodžių, pavadinimais stengiamės atspindėti muziką, kad ir patys suprastume, ką grosime.

M.N.: Kuo greičiau sugalvoti pavadinimą yra labai svarbu – kaip kitaip pasakysi kitam, apie kurį kūrinį kalbi? Tik kai kurie pavadinimai vėliau pasikeitė, nemažai „suanglėjo“.

– Jūsų albumo viršelis, kurtas Simonos Nakrašiūtės, – vienas gražiausių 2021 m. albumų viršelių. Ne tik man taip atrodo – jį į praėjusių metų gražiausiųjų 25-uką atrinko dizaino ekspertai. Kiek jums, kaip grupei, svarbi vizualinė dalis?

M.N.: Rimtai? Nežinojau... Vizualinė pusė svarbi, bet aš labai prastas vizualistas,  kiti labiau tuo rūpinosi.

L.V.: Tiesą pasakius, groju užsimerkęs. Nė vienas nesame vizualistai, taigi mums labai pasisekė, kad atsirado Simona, kurios stiliaus nuomone remiamės ir rengdamiesi koncertams.

I.B.: Mums dar net nepradėjus galvoti, kaip atrodys albumas ar kas jį kurs, per vieną iš koncertų priėjusi Simona pasakė, kad jau ėmė kurti mūsų albumo viršelį. Parodė eskizą ir iškart supratau, kad nuo pečių savaime nusirito ne tik viena didesnių albumo leidimo naštų, bet ir kad turėsime vieną geriausių viršelių.

V. Dranginio nuotr.

– „Fused Trio“ atsiradimas – taip pat improvizuotas, neplanuotas: tiesiog vieną dieną į kitos grupės, kurioje taip pat grojate, repeticiją atėjote tik jūs trys. Atėjote, ėmėte jamminti ir po truputį nujamminot  iki „Vilnius Jazz“ festivalio, tarptautinio Baltijos šalių grupių konkurso „Novus“ finalo, naujų alternatyviosios muzikos atlikėjų konkurso „LRT Opus Talentas“ trečiosios vietos. Kiek svarbūs tokie įvertinimai ir kokie tolesni grupės norai ir planai? 

M.N.: Daug svarbiau, ar smagu būtų pagroti vienoje ar kitoje vietoje ar renginyje. Dabar „Garaže“ dalyvaujame ir vėl netyčia į finalą patekome.

L.V: Norėčiau, kad muzika leistų pagastroliuoti po pasaulį. Ar tai įvyks, nežinau, bet turbūt be kitų žmonių įvertinimų tai būtų neįmanoma. Mane vertino jau nuo ankstyvos vaikystės, tai esu įpratęs sulaukti ir kritikos, ir liaupsių. Šis laikas gana keistas, nes žmonės mielai klausosi, kai groju visišką absurdą, ir dar už tai giria.

I.B.: Vertindamas savo kūrybą, nuo pat pradžių vadovaujuosi taisykle „mes +1“ – jei mums patiems ir bent vienam iš klausytojų nuoširdžiai patiko, ką sugrojome, vadinasi, koncertas yra pavykęs ir vertas įdėtų pastangų. Todėl tikrai smagu, kad po pasiekimų šita formulė atrodo išaugta, tačiau vis dar nepamiršta. Yra planų pagroti užsienio šalyse, gal ir kituose žemynuose, jei tik nepristigsime noro.

Mėgstu groti apie tai, ką jaučiu. Šiuo metu visa Ukrainos karo tema stipriai veikia – tai kuriu emocingą muziką. Būna dienų, kai atrodo, kad nėra apie ką groti, bet gyvenimas greitai randa kuo šokiruoti.

– Gal ir nemuzikinį laisvalaikį leidžiate kartu? Ką dar veikiate? Žinoma, be labai juokingų albumo dainas pristatančių vaizdo įrašų kėlimo į socialinius tinklus.  

L.V.: Kartais ką nors pageiminam su Mantu, bet daugiausia mus vienija muzika.

M.N.: Aš pastaruoju metu daug veiklų neturiu, dažniausiai laisvalaikį leidžiu studijoje, kur, be kitų muzikantų, apsilanko ir Ignas su Laimonu. Yra kitų muzikinių projektų su kitokiomis (ne visada) komandomis.

I.B.: Kartkartėmis surengiame „Generator Party“ vakarėlius-koncertus miškuose ar salose, į kuriuos sukviečiame įvairių grupių, kitų meno šakų atstovų. Kasmet draugams padedame suorganizuoti alternatyvaus meno festivalį „Iškrovos“ Panevėžyje. Tačiau dažniausiai vis tiek susirenkame muzikinio laisvalaikio.

INFOBOX

– Iš kur semiatės motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn? 

M.N.: Pirmyn judėti labiausiai skatina pats judėjimas, ir net nebūtinai pirmyn – bet geriau judėti, negu stovėti vietoje. Įkvėpimas atsiranda iš gyvenimiškų situacijų ir klausomos muzikos.

I.B.: Aš taip pat motyvacijos ir įkvėpimo semiuosi klausydamas naujos muzikos, naujų atlikėjų (ironiška, nes mūsų skambesys vis tiek išlieka senovinis), o jei pritrūkstu noro groti, dažniausiai jo ir neieškau, palaukiu, kol motyvacija pati ateis, ir skiriu laiką kitoms veikloms.

L.V: Aš daugiausia motyvacijos gaunu iš Igno, jis labai crazy, užvedantis žmogus ir nuolat tobulėjantis. Įkvėpimas atsiranda iš aplinkos. Mėgstu groti apie tai, ką jaučiu. Šiuo metu visa Ukrainos karo tema stipriai veikia – tai kuriu emocingą muziką. Būna dienų, kai atrodo, kad nėra apie ką groti, bet gyvenimas greitai randa kuo šokiruoti.

– Ką jums reiškia debiutas? Svajonės išsipildymas, įrodymas, kad galite viską, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors?

I.B.: Debiuto prasmės menuose niekada nesupratau ir turbūt nesuprasiu. Tiesiog kažką kuri, sukuri, užfiksuoji laike ir judi toliau – nematau jokio skirtumo, ar tai daroma pirmą ar bet kurį kitą kartą. Kūrinio vertė nuo to nesikeičia. 

L.V: Pa-ga-liau. Gimė „Fused Trio“ tarptautiniu lygmeniu. Dabar turime, ką parodyti, tad gal pakvies kur nors pagroti.

M.N.: Varnelė ant checklisto. Sugalvoji, kad nori ką nors padaryti. Padarai – nice. Paskui galvoji kažką naujo.

V. Dranginio nuotr.

– Ar turite ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtumėte padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?

I.B. Išbandyti naują sritį visada smagu, tačiau tokią atrasti ne visada lengva!

L.V.: Neseniai debiutavau kaip programuotojas, bet nežadu išsyk imtis naujos srities, gal kada nors, bėgant laikui.

– Ko palinkėtumėte tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti to pirmojo žingsnio?

L.V.: Padaryti yra lengviau, nei galvoji. Padaryti gerai – sunku. Padaryti tobulai – neįmanoma. Siekti šlovės – neverta.

M.N.: Pabandyti, aišku! Jei yra noras, jis niekada nepraeis. Gali vis atidėlioti iš baimės, bet ta mintis vis tiek kirbės galvoje ir po truputį grauš smegenis.

I.B.: Just do it! And do a flip!

– Debiutas – ir žaidimo (šaškėmis ar šachmatais) pradžia. Pradėję savo kūryba dalytis su visais, kokio ėjimo tikėjotės, kokį geriausią, blogiausią, triuškinantį atsaką gavote iš kitų žaidėjų: klausytojų, kritikų, kitų muzikantų, tėvų, draugų, o gal savęs pačių?

I.B.: Smagu užfiksuoti momentą laike. Jei idėjos laiku nepagausi ir neįsprausi į kokią nors laikmeną, bet kuriuo momentu ji gali amžiams pranykti užmarštyje. Todėl man išleisti įrašą  asocijuojasi su laikinos kūrybinės idėjos keliu link amžinumo. Tikriausiai todėl įrašų procesas kartais yra vadinamas įamžinimu.

L.V.: Geriausia buvo, kai draugas pasakė, kad jam niekada nepatiko saksofonas, kol neišgirdo manęs, grojančio „Fused Trio“. Blogiausia, kad jis mane jau kokius septynerius metus girdėdavo grojantį saksofonu kitoje grupėje. Yra muzikantų, galvojančių, kad esu savame pasaulyje ir nieko nesuprantu, tačiau man per laiką jie ir jų nuomonė tapo nebesvarbūs. Dabar groju tik savo laisvalaikiui, taigi šaškėmis retai kada ir žaidžiu.

M.N.: Mane labiausiai erzina tie komentarai, kad blogai, jog grupėje nėra boso (vienu metu su Igno gitara). Jokio triuškinančio smūgio nepatyriau. Na, gal tik visą gyvenimą girdėsiu tas albume padarytas klaidas.