– Kodėl „Eurovizija“ sukelią tokį didelį ažiotažą Lietuvoje? Atrodo, kad „Eurovizijos“ specialistų Lietuvoje yra daugiau nei krepšinio ir futbolo kartu sudėjus.

– Nemanau, kad „Eurovizija“ šiuo aspektu yra kažkuo išskirtinė, taip pat būtų su bet kokiu konkursu, jei jis būtų tinkamai viešinamas. Pavyzdžiui, šokėjų konkursai, kuriuose lietuviai ne kartą yra laimėje prizines vietas. Vien tik todėl, kad jie nėra įtraukiami į „vartojimo ratą“, apie juos nėra taip diskutuojama. Ta diskusija, sakyčiau, yra žiniasklaidos rinkos konstruktas. Žiniasklaidos rinkoje visada yra formuojama paklausa ir pasiūla. Tiesa, ji nėra vien tik dirbtinai formuojama, nes egzistuoja tokie faktoriai kaip smagumas, malonumas, kurių dirbtinai sukonstruoti nepavyksta.

Vienose šalyse žiniasklaidai formuoti diskusiją „Eurovizijos“ tema pasiseka labiau, tarkime, Rusijoje, kurioje kartais „Eurovizija“ tampa pirmaujančia naujiena, kitose – mažiau, kaip Didžiojoje Britanijoje, kur tai yra trečiaeilis įvykis.

– Kodėl mums tai taip svarbu, kad tema tampa kone pirmaeiliu įvykiu, jei neatsiranda kitų rezonansinių temų?

– Egzistuoja toks reiškinys kaip kolektyvinis pasididžiavimas ir jo troškimas, didžiulis noras įrodyti savo reikšmingumą. Taip pat – triumfo troškimas, kylantis iš nuolatinio pavydo, kad kiti laimi, o mums vis nepavyksta. Egzistuoja ir noras pažeminti kaimynus arba bent susilyginti su jais.

Šis lenktyniavimo noras yra banalus, ir iš šios banalybės kyla visas „Eurovizijos“ smagumas.

– Ar tas mūsų noras lenktyniauti yra nulemtas kažkokių mūsų, kaip mažos šalies, kompleksų? Kita vertus, Rusija nėra maža šalis, bet turi didžiulį norą lenktyniauti ir čia.

– Mažai nacionalinei šaliai su savita kalba ir kultūra yra lengviau sukonstruoti bendrą norą laimėti nei didelei šaliai. Tačiau yra ir kitas veiksnys, kuris mus jungia su Rusija, – mes pripratome, kad mūsų viešajai nuomonei nuolatos yra daroma įtaka. Ji nėra pasidalijusi į daugelį grupių, kur žmonėms tiesiog neįdomu, kas kitai grupei yra svarbu, mumyse yra ta tautinės vienybės, vieningos masės iliuzija. Ir ši iliuzija yra vyraujanti, antraip visiems laikraščiams nereikėtų rašyti apie „Euroviziją“.

– Kad ir kas kasmet keliauja atstovauti Lietuvai, nemažos dalies žmonių reakcija yra ta pati – „su tokia daina nieko nelaimėsime“. Kodėl mes tokie negatyvūs savo atstovų atžvilgiu?

Nuostata negalvoti gerai, kad nebūtų skaudu, aiškiai yra vis dar stipri, o tai rodo didelį masių nepasitikėjimą savo kultūra arba savo pačių rinkimais.

– Negatyviam žmogui yra lengviau priimti pralaimėjimą. Nuostata negalvoti gerai, kad nebūtų skaudu, aiškiai yra vis dar stipri, o tai rodo didelį masių nepasitikėjimą savo kultūra arba savo pačių rinkimais. Juk šie atstovai yra išrinkti tų žmonių, kurie balsuoja.

– Iš kur ateina mūsų noras laimėti? Sakydami, kad „vėl išsiuntėme ne tuos“ mes tarsi ir suvokiame, kad šansų nėra daug, tačiau vis tiek piktinamės nelaimėję.

– Tai greičiau yra kitų mūsų kultūrinių ir psichinių procesų simptomas. Noras žaisti loterijoje, joje laimėti, net jei mūsų daina ar gebėjimai nėra pakankami, rodo, kad iracionalus laimės troškimas – labai didelis.

Kai mes kalbame apie eurovizines dainas, čia yra svarbus kompetencijų, racionalaus pasirinkimų dėmuo, tačiau anapus to lieka stiprus loterijos efektas, kada manoma, kad jei pasiekė kokiai nors mažai šaliai, kodėl negalėtų pasisekti ir Lietuvai? Jus Latvijai ir Estijai jau buvo pasisekę. Žodis „pasiseks“ nustelbia ar bent jau prilygsta kokybiniams mūsų atlikėjų vertinimams.

– Tačiau kai mūsų atlikėjams nepasiseka, dalis auditorijos visuomet yra linkusi juos, švelniai tariant, išdėti į šuns dienas, net jei prieš tai tie patys žmonės tvirtina, kad šansų vienaip ar kitaip nėra. Iš kur mūsų visuomenėje ta pagieža?

– Tai yra noras būti teisuoliais, tikratikio fenomenas. Tie žmonės mano, kad jie žino, kaip reikia elgtis, jų moraliniai įsitikinimai arba ideologija yra teisinga. Tokie žmonės jaučiasi turintys teisę pasmerkti ir sutriuškinti tuos, kurie nesugebėjo laimėti.

Šis noras bausti sudaro kitą pusę malonumo – kai nėra pergalės (o jie tuomet lakstytų triumfuodami su trispalvėmis), lieka sutrypti ir apspjaudyti.

– Kodėl tai yra mums būdinga? Ar tai kažkoks sovietinės priespaudos palikimas – trypė mus, dabar trypsime mes, nors ir savus?

– Nesakyčiau, kad tai – sovietinis paveldas. Sovietinis paveldas būtų ieškoti suokalbio, imperialistų priešų, kaltų. Tai nėra paveldas, tai yra savas mąstymas.

Kai kurių dalykų, pavyzdžiui, neišmokome iš žydų kultūros, kuri Lietuvoje buvo ilgą laiką, ir kuri sako, kad reikia džiaugtis visais pasiekimais. Gerai yra vien jau tai, kad balsavome, išrinkome atstovus, išvykome į konkursą, ir nesvarbu, koks bus pasiekimas, mes turime savo dainą ir galime ja džiaugtis. Mums būdingas paniekinimas žydų kultūroje būtų nesuprantamas, todėl kad kultūra reikia džiaugtis, o ne ją niekinti. Mes džiaugiamės nebent pergalėmis.