– Įsivaizduokite, kad jūsų diena neturi apibrėžtų laiko ribų, o akimirksnis gali trukti visą amžinybę. Pamėginkime drauge išgyventi tą beribę G. Talmantienės dieną, kurioje telpa daugybė įvairiausių dalykų. Nuo ko paprastai prasideda jūsų rytas?

– Oi, viskas labai paprasta. Tikrai neturiu kažkokių ypatingų ritualų, kur kvėpuoju, medituoju, sveikinu rytą… Ne, ne. Keliuosi septintą. Juokaujame su vyru, kuris ruoš kavą, tiksliau, kas bus tas, kuris jos neruoš. Valgau lengvus pusryčius. Jei turiu laiko, labai stengiuosi pusryčiauti lėtai. (Šiuo metu aš tikrai geriau tvarkausi su laiku, nes dukra užaugo, nebereikia jos vežioti į mokyklą ir stresuoti – spėsime per Antakalnio spūstis ar ne.) Važiuodama automobiliu visada įsijungiu muziką – turiu savo grojaraštį ir dainų klausausi pagal nuotaiką, orą, gal net metų laiką. Retai kada lieku visiškoje tyloje: patinka, kai garsai užpildo mano erdvę.

– Atvažiavote į darbą. Kaip atrodo laidos „Nuo… Iki…“ kūrybinė virtuvė? Kaip išsirenkate pašnekovus, o svarbiausia – kaip juos prisikalbinate tapti jūsų laidos herojais? Kad ir neseniai rodytas interviu su Laurynu Sodaičiu – žiniasklaida jį turbūt užkniso juodai, bet jūsų laidai vyras labai nuoširdžiai atsivėrė…

– Man patinka, kai žmogus, tarkim, imdamas interviu iš manęs, negudrauja. Lygiai tas pats galioja ir mūsų laidos pašnekovams. Sutikusiems kalbėtis mes nespendžiame pinklių, nepuolame jų iš pasalų, neužduodame kompromituojančių klausimų, apie kuriuos iš anksto nesitarėme. Mano galva, žmogui reikia sukurti tokį komfortą, kad jis jaustųsi galintis išsisakyti. Nes toks ir yra gyvenimo būdo laidų žanras: kvietimas draugiškai pasikalbėti. Taip, kaip mes kalbamės su savo draugais. Juk nečiumpame jų už gerklės ir neliepiame kloti visko atvirai, kitaip liksime priešais.

Per daugybę laidos gyvavimo metų esame kalbinę žmonių įvairiausiomis aplinkybėmis, bet visada laikydavomės to paties principo – pasakydavome labai atvirai, ko iš jų norėsime.

LNK, G. Talmantienės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų laidos herojai dažnai „vipiniai“. Ar prie to prisideda ir 30-metį skaičiuojantis „Nuo... Iki...“ prestižas, per ilgą laiką užsitarnauta respektabilios laidos reputacija?

– Įrodinėti, kad mes jų neapgausime, nepateiksime pokalbio kažkaip išvirkščiai, mums jau senokai nebereikia. Tačiau kad žmogų – ypač esantį visuomenės, žiniasklaidos taikiklyje – įkalbėtume duoti interviu, neslėpsiu, turime nemenkai pasistengti. Nes šiais laikais jau yra socialinių tinklų tribūnos, kur kiekvienas pats sau gali būti televizija, t. y. turėti savo kanalą, transliuoti tai, ką nori.

Ne paslaptis, kad televizijos aukso amžius jau praeityje. Todėl prikalbinti garsius žmones skirti savo laiko interviu nelengva. Dažnai geidžiami pašnekovai renkasi viešumą patys ir labai dozuoja, kam atvirauti ir kiek. Turiu omenyje, kad kartais apie kažkokį savo gyvenimo įvykį jie pasakoja tik vieną kartą ir tik vienai laidai. Labai džiaugiuosi, kad dažnai tuo vieninteliu pasirinkimu būna mūsų „Nuo... Iki...“ Kad taip nutiktų, visi, dirbantys šioje laidoje, turi pasistengti. Kai viskas gerai pavyksta – smagu, nes galbūt kažkam mūsų parodyta istorija įkvėps viltį, pastūmės jo gyvenimą į gerąją pusę. Tokiomis akimirkomis dažnai pagalvoju, koks puikus mano darbas!

Mano galva, žmogui reikia sukurti tokį komfortą, kad jis jaustųsi galintis išsisakyti. Nes toks ir yra gyvenimo būdo laidų žanras: kvietimas draugiškai pasikalbėti.

– Antroji jūsų laidos dalis paprastai skirta kelionėms. Kaip renkatės jų kryptis? Turite partnerių, kurie mainais už reklamą siūlo laidai įdomių žmonių, gyvenančių svetur?

– Kelionės nėra privaloma mūsų laidos dalis. Kartais būna, o kartais – ne. Iš pradžių mes patys ieškodavome ir tebeieškome įdomių vietų, istorijų ar lietuvių, gyvenančių kituose kraštuose, turinčių įdomių patirčių. Vis dėlto šiuo metu daugiausia bendradarbiaujame su išskirtinių kelionių organizatore Aja. Kažkada ji, prieš mums vykstant filmuoti į Prancūziją, pasiūlė pasinaudoti jos žiniomis, ryšiais ir parodyti Paryžių visiškai kitokį, nuvesti mus į tokias vietas, kur žmogus iš gatvės nepateks, kur reikia tarpininkavimo. Taip viskas ir prasidėjo. Netrukus su Aja vykome į Veneciją, kur galėjome nufilmuoti garsiojo Venecijos karnavalo užkulisius. Kalbinome čia gimusią ir augusią dizainerę, daugybę metų kuriančią karnavalui prabangias kaukes ir kostiumus. Patekę į jos ateljė buvome priblokšti vaizdų ir atmosferos...

Šiuo metu gauname daug kelionių agentūrų pasiūlymų, bet pagrindinis atrankos kriterijus – įdomus turinys. Jei galime nufilmuoti kažką ypatingo, nematyto, tuomet keliaujame.

Man pačiai patinka žiūrėti kelionių laidas, kuriose vedėjas ne tik komentuoja už kadro, bet ir pats tyrinėja, ragauja, kopia, plaukia ir pan. Pabuvoti kelionėje, kurioje gali nufilmuoti įdomių dalykų ar nuotykių – nuostabu. Tačiau draugams ir pažįstamiems, kurie kartais man baltai pavydi, visada sakau: taip, tai puiku, bet kartu tai ir stresas dėl įvairiausių nesklandumų, ir žiaurus nuovargis, ir didelė įtampa trokštant geriausio rezultato…

LNK, G. Talmantienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ką tik pakalbinote įdomų pašnekovą, o dabar reikia duoti peno skrandžiui. Jei per sekundę tektų apsispręsti, kokį gardžiausią patiekalą iki šiol esate ragavusi?

– Prisiminiau Omaną, kur buvome pakviesti ypatingų pietų. Mums pasakė, kad ragausime ožkienos, keptos po žeme. Kai trys vyriškiai atnešė maždaug 1,5 m ilgio ir 1 m pločio padėklą su žadėtomis vaišėmis, mums atvipo žandikauliai. Buvo labai skanu.

Toje pačioje kelionėje važiavome į dykumą, kur valgėme ir vienos skaniausių kada nors mano ragautos duonos. Jos kepimo procesas labai neįprastas. Mūsų palydovas Achmedas suminkė tešlą iš miltų ir vandens. Kol baigė degti laužas – išgėrėme kavą. Laukiame, kur jis keps tą žadėtą duoną. Tada mūsų gidas rankomis sulipdytą paplotį metė tiesiai ant anglių. Kai tas normaliai apdegė, nužėrė nuo jo visas anglis, paplotį užkasė į smėlį ir užvertė žarijomis. Na, galvoju sau, jau aš tai tikrai tokios duonos nevalgysiu. Po kiek laiko vyras ištraukė anglėtą, smėlėtą, rūkstančiais kraštais paplotį ir ėmė jį stipriai daužyti tarp rankų. Įvyko stebuklas – viskas, ko nereikia, nubyrėjo ir liko nuostabi, traški duonelė, kurios kvapą ir skonį jaučiu net dabar. Galiausiai Achmedas apšlakstė ją medumi ir davė mums paragauti. Atvirai sakau – suvalgiau visą tą paplotį, o kai jis pasiūlė iškepti dar vieną – neatsisakiau. Paskui ilgai juokiausi iš savo skepticizmo ir stebėjausi, kaip taip gali būti, – nė kruopelytės smėlio burnoje!

– Minėjote, kad trys geriausiai jus apibūdinantys žodžiai yra optimistė, hedonistė ir... knygų žiurkė. Kokias knygas skaitote? Gal ne tik skaitote, bet ir pasižymite patikusias citatas, kurias vėliau panaudojate savo laidose?

– Kai keliauju, visada į kuprinę įsimetu ir knygą. Tačiau niekada nesu nei žymėjusi, nei išsirašinėjusi citatų. Kai skaitau knygą ir kažkas iš jos įstringa į galvą – tai ir yra esminis jos momentas, akimirkos poveikis. O kad kažką išsirašysi – kažin ar kada bent atsiversi tuos užrašus? Geriau skaityk dar sykį tą pačią – gal dar kažką įkvepiančio joje rasi.

Kokios knygos patinka? Oi, neslėpsiu, man labai patinka detektyvai, ypač skandinavų. Baigusi mokyklą netgi norėjau studijuoti skandinavistiką. Perskaičiau turbūt visus norvegų rašytojo Jo Nesbø detektyvus. Prie mano lovos tikrai rastumėte gerą detektyvą ir dar kokį nors biografinį romaną. Šiuo metu skaitau Hanyos Yahagiharos knygą „Mažas gyvenimas“ apie meilę ir draugystę XXI a. Eilės dar laukia praeitoje knygų mugėje įsigyta Stefano Zweigo knyga „Vakarykštis pasaulis“. Labai tikiuosi, kad nepasirodys per niūri.

LNK, G. Talmantienės asmeninio archyvo nuotr.

– Vadinate save optimiste, o kas galėtų priversti jus matyti stiklinę ne puspilnę, bet pustuštę? Ar laidos „Nuo… Iki…“ kūrimo procese dažnai pasitaiko pustuščių stiklinių?

– Aišku, būna. Tai normalu. Netrykši juk kiekvieną dieną šypsenų fontanais. Optimiste save vadinu gal ta prasme, kad aplinkui turiu daug puikių žmonių. Pradedant savo šeima ir baigiant draugais, bendradarbiais. Tačiau nusivilti mane verčia irgi žmonės. Jų išdavystės. Esu jų patyrusi. Kadangi man iš principo labai svarbūs santykiai su aplinkiniais – jie yra mano įkvėpimas, džiaugsmas, stiprybės šaltinis,  blogumas šioje srityje man kerta skaudžiausiai.

– Ir dar sykį apie optimistus… Sako, jie laukia vidurnakčio, kad pamatytų, kaip ateina Naujieji, o pesimistai neina miegoti, kad įsitikintų, jog išeina senieji. Kertu lažybų, kad jūs jau rengiate TV žiūrovams ypatingą naujametę laidą?

– Dar ne... Gruodžio mėnuo – spindinčių vakarėlių metas. Tikrai žinau vieną, į kurį eisime gruodžio pradžioje, nes Juozas Statkevičius jau atsiuntė kvietimus į savo šou. Manau, ir žiūrovams bus įdomu pamatyti tą šventinį šurmulį.

Aš pati gal labiau esu Kalėdų maniakė. Rinkti draugams, namiškiams dovanas pradedu jau dabar. Dažnai kelionėse pamatau kokį daiktą, kuris, tikrai žinau, patiktų vienai ar kitai mano draugei. Tuomet perku, pasidedu ir laukiu, kol galėsiu Kalėdoms jį supakuoti. Pakuoti dovanas – dar vienas mano hobis.

LNK, G. Talmantienės asmeninio archyvo nuotr.

– Grįžkime prie jūsų ypatingos dienos. Staiga panorote padaryti kažką gero ir malonaus sau. Kas tai būtų (be Kalėdų dovanų pirkimo ir jų pakavimo)?

– Mano atveju – viskas labai paprasta. Užtektų kavos su pienu ir nedidelio pyragaičio. Kanelės, eklero, makaruno – žodžiu, bet ko saldaus.

– Norite prajuokinti save ir gauti natūralaus vitamino C dozę – gal turite kokį mėgstamą vaizdelį telefone, kuris veiktų jus kaip juoko piliulė?

– Dirbtinai savęs tikrai nejuokinu. Kažkada, pamenu, važiuoju į montažinę ir matau prie „Norfos“ krūvą balandžių. Juokingiausia, kad jie elgiasi taip, lyg būtų žmonės. Vieni vaikštinėja tokie susirūpinę, kiti – labai išdidūs… Kitąsyk šypseną gali sukelti koks nors kvailas automobilio numeris, kuris jo savininkui kelia pasididžiavimą.

Kad patektų į mūsų laidą, žmogus nebūtinai turi būti žvaigždė: užtenka, kad jis skleistų stiprybę, gerą energiją, turėtų įdomių, įkvepiančių patirčių.

– Mėgstamiausios Giedrės spalvos – pilka ir balta. Ką apie tai mano jūsų dukra Unė, kuri šiuo metu yra pasinėrusi į tekstilės studijas Vilniaus dailės akademijoje?

– Gal ir liūdnoka pasakyti, bet nesu iš tų žmonių, kurie labai mėgtų spalvas. Esu tipiška lietuvė – pilka, bet ne blogąja prasme. Tiesiog manau, kad mes, lietuviai, – santūrūs žmonės, nesame labai aistringi, spalvingi ir nemėgstame išsišokti. Kartais man net atrodo, kad ryški mūsų trispalvė – ne apie mus.

Jei klausyčiau dukros, atrodyčiau kur kas ekstravagantiškiau, bet aš esu tokia, kokia esu. Iki 50-mečio vos sugebėjau išlipti iš savo amžino komplekto – džinsų ir marškinėlių.

Pamenu, kai dukra dar buvo mokinė, kartą ji man sudėliojo drabužių derinius ir paliko prie lovos raštelį: „Mama, pavasaris! Aš peržiūrėjau tavo spintą ir tu galėtum rengtis štai taip. Prašau!“

Šiuo klausimu mes labai skirtingos. Jei aš nusiperku suknelę, ji kabo spintoje kelis mėnesius, nors pirkdama galvojau, kad rytoj ja apsirengsiu. O dukra, jei ką įsigyja, tą iškart ir nešioja.

LNK, G. Talmantienės asmeninio archyvo nuotr.

– Laiko mašina galime nusikelti į bet kokį laikmetį, išgerti kavos su bet kokiu žmogumi. Kokį herojų pasirinktumėte savo laidai, o kokį – asmeniniam pokalbiui?

– Asmeniniam pokalbiui rinkčiausi amerikietį Kurtą Vonegutą, kuris vis dar yra vienas mano mylimiausių rašytojų. Jis puikiai valdo žodį ir, nepaisant jo cinizmo, skepticizmo, turi nuostabų humoro jausmą. Nors jo jau nebėra, jei būčiau turėjusi galimybę su juo pasikalbėti, manau, kad K. Vonegutas tikrai nebūtų koks nuoboda ar senas bambeklis.

Laidai galbūt norėčiau pasikalbėti su Margaret Thatcher. Man labai imponuoja jos karjeros istorija, vidinė stiprybė. Įdomu būtų sužinoti, kaip ji išlaviravo tarp visų jai, kaip moteriai, tekusių iššūkių.

Kad patektų į mūsų laidą, žmogus nebūtinai turi būti žvaigždė: užtenka, kad jis skleistų stiprybę, gerą energiją, turėtų įdomių, įkvepiančių patirčių – kaip gyventi, ką daryti, kad gyvenimas susiklostytų prasmingai ir sėkmingai.

– Jūsų diena jau eina į pabaigą. Tuoj leisis saulė, todėl paskutinis klausimas – kur, su kuo ir kokioje pasaulio vietoje norėtumėte sutikti saulėlydį?

– Nepatikėsite, bet pro mano kambario langus matyti, kaip gražiai leidžiasi saulė. Todėl mano atsakymas – norėčiau ją palydėti tiesiog namuose su savo šeima. Net ir darbo kelionėse, kai būnu gražiausiose pasaulio vietose, kur net pati sau pavydžiu, yra vienas „bet“ – ten trūksta šeimos ir mano draugų, kad tų vietų grožis suveiktų 100 proc.

LNK, G. Talmantienės asmeninio archyvo nuotr.

– Pagaliau pravėrėte savo namų duris. Beliko atlikti vakaro ritualus ir eiti miegoti…

– Tie mano vakaro ritualai irgi labai paprasti: žiemą labai mėgstu eiti į vonią ir, prisipylusi kokios nors kvapnios druskos, ramiai pabūti su savimi. Vasarą labai patinka sėdėti mūsų mikrokiemelyje prie namų, kur telpa mažas staliukas, skėtis ir kokie trys vazonai su pomidorais. Grįžusi po darbo aš galiu paskaityti, paplepėti telefonu. Man iš tiesų labai patinka bendrauti – atrodytų, lyg neprisišnekėčiau darbe. Tačiau vakare aš bendrauju su artimaisiais, kurie man svarbūs ir kuriems dieną, darbo metu, paprastai neskambinu.