Italija ir Portugalija – romantiškos, temperamentingos ir uždegančios šalys. Kelionė po jas panaši į nuotykį, juolab kai kelionės scenarijus – tavo paties rankose. Šešių lietuvių kompanija, pati pasirinkusi kelionės maršrutą, iki soties prisiragavo reginių, įspūdžių ir vietinės virtuvės delikatesų.

Keliautojams, dar pavasarį pradėjusiems derinti išvykos į Pietų Italiją bei Šiaurės Portugaliją detales, pavyko sutaupyti ir laiko, ir pinigų. Per dvi savaites šešių bičiulių kompanija sukorė tūkstančius kilometrų, bet sugebėjo ir pasilepinti poilsiu. „Nesikreipėme į agentūras, nes nusprendėme, kad patys kelionę susiorganizuosime pigiau ir turėsime daugiau laisvės“, – pasakojo viešųjų ryšių bendrovės savininkas Paulius Jankauskas.

Vietoje viešbučių – butai

 Keturiolikos dienų išvyka šešiems lietuviams kainavo maždaug po 3500 litų kiekvienam. Jei tik būdavo įmanoma, nakvynei keliautojai rinkdavosi ne viešbučius, o nuomojamus apartamentus.

„Kiekvienąkart gauni vis kitokį butą, pabendrauji su šeimininku, pamatai, kaip gyvena paprasti žmonės. Pats gaminiesi maistą bei susiduri su kitais buities dalykais – taigi realiai pamatai pačią šalį, jos gyventojus. Nekalbant apie tai, kad samdytis trijų miegamųjų butą gerokai pigiau nei tris dviviečius kambarius viešbutyje“, – aiškino P.Jankauskas.

Turgūs – nerealūs, maistas – pigus

Italijos turgelyje P.Jankauskas įsigijo ir indelį pikantiško padažo. Jį pardavęs italas, kalbėdamas tik gimtąja kalba, vis dėlto sugebėjo paaiškinti, kad šis padažas, kurį pagamino jo močiutė, tiks makaronams ar skrebučiams pagardinti.

P.Jankauskas kvatojo prisiminęs, kokį kulinarinį šedevrą pasigamino grįžęs namo. Tik suvertęs visą indelio turinį į makaronus Paulius suprato, jog aitrų italės močiutės padažą reikia vartoti itin saikingai.

Lietuvį ypač sužavėjo gastronominiai potyriai Portugalijoje. Trejetui dienų nedideliame žvejų miestelyje Vila Praja de Ankora apsistojusi kompanija kasdien traukdavo į turgų, kur įsigydavo šviežutėlių ir gerokai pigesnių nei Lietuvoje produktų.

„Žuvų turgus ten – nerealus. Rytą žvejai pristato per naktį pagautą laimikį – neįmanomą įvairovę žuvų, jūrų gėrybių. Iš jų pažindavau tik doradas, jūros ungurius ir skumbres. Pirkdavome ir skanaudavome, ko nematę. Už keturias maždaug kilogramines žuvis mokėdavome penkis eurus. Šalia kitame turgelyje iš vietinio ūkininko nusipirkdavome namie keptos duonos, vietoje išaugintų daržovių – viskas šviežia, ekologiška ir skanu. Apartamentuose turėjome didelę terasą, kurioje ant grotelių patys pasigamindavome valgį“, – prisiminė P.Jankauskas.

Ekspromtas turi žavesio

Kelionės desertui palikta Vila Praja de Ankora buvo viena vietovių, kuriai keliautojai skyrė daugiau laiko. Lygiai tiek pat – trims paroms – lietuviai buvo apsistoję ir Sicilijos (Italija) saloje įsikūrusiame Taorminos kurorte. Kaip įvardijo P.Jankauskas, tai savotiškas lietuvių pamėgtas Turkijos variantas, kai tik mėgaujamasi poilsiu.

„Iš tikrųjų apie Taorminą nieko nežinojome – tiesiog patiko internete matyti gražūs vaizdai ir pavyko patogiai sudėlioti maršrutą. Ir tik jau vietoje išsiaiškinome, kad tai – garsus kurortas, gana brangi ir populiari vieta, kur neseniai buvo atostogavęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy“, – prisiminė pašnekovas.

Bendrakeleivius užbūrė ne tik vietovės gamtovaizdis, bet ir jaukios ispaniško stiliaus fazendos. Vila, kurioje buvo apsistojusi bičiulių kompanija, lygumų gyventojus nustebino unikaliu architektūriniu sprendimu. „Ji atrodė tarsi kregždžių lizdas – pakopomis suprojektuota ant kalno šlaito“, – prisiminė Paulius.

„Kelionė vyko ekspromtu, nes iš esmės ją ir dėliojomės labiau ne pagal tai, ko norime, o kaip patogiausiai ir pigiausiai nukeliauti į vieną ar kitą tašką. Tai, kad ji vyko ekspromtu,  turi tam tikro žavesio. Bent jau apsižvalgėme, kur įdomu, kad žinotume, kur verta sugrįžti“, – šypsojosi vilnietis.

Žvejai pasigedo vandens

Portugalijoje lietuviai, nusižiūrėję iš vietos gyventojų, per vandenyno atoslūgį prisirinko  gausybę moliuskų, tačiau krabų plikomis rankomis imti neišdrįso.
Kiek prasčiau lietuviams sekėsi žvejyba. Jau planuojant kelionę vyriškoji kompanijos dalis svajojo apie egzotišką atrakciją Atlanto bangose. Bet nuvykę į vietą lietuviai sužinojo, kad niekas tokių pramogų turistams čia siūlyti nesirengia.

Pastebėję, kad miestelio žvejai milžiniškas žuvis gaudo tiesiog paplūdimyje, keliauninkai sumojo ir patys įsigyti meškeres. „Senas portugalas vietinėje įrankių parduotuvėje, žinoma, suprato tik portugališkai. Mes mykėme ir baubėme, kol sugebėjome paaiškinti, ko mums reikia, ir gavome visą komplektą – meškerę, plūdę, kabliuką, valą“, – kvatojo Paulius.

O galiausiai naktį išsirengę ant molo vyrukai neberado vandens – šis buvo tiesiog nuslūgęs. Kitą vakarą ir vėl laukė nusivylimas. Pašnekovas šmaikštavo, kad veikiausiai žuvys ignoravo jų turėtą masalą – keistokai atrodančius, tarsi marinuotus kirminus.