Europa – iki skausmo pažįstama, tačiau kaskart atrandama iš naujo. Taip apie atostogas su šeima savajame žemyne kalba Jolanta Bielskienė. Prancūzija jai – palaimintas kraštas, o štai Anglijoje yra vieta, kurią ji vadina gražiausia pasaulyje.

Dviejų tipų kelionės

Keliones su poilsiu, malonumu, kultūros, naujų žmonių pažinimu siejanti J.Bielskienė atostogoms su šeima renkasi Europą. Ne todėl, kad nenorėtų į kitas šalis. Tiesiog, kai norisi pailsėti, pašnekovės teigimu, kelionė į kitą žemyną su visa šeima taptų nebe tokia ir poilsinė.

„Labai svajoju nuvykti atostogų į Pietų Ameriką, Afriką, bet to dar nepavyko visiems padaryti. Kaskart, sprendžiant dėl atostogų maršruto, galiausiai nugali Europa. Jos kultūra mums labai artima, svarbi. Be to, kai planuoji atostogų biudžetą, darai tai racionaliai“, – pasakojo J.Bielskienė.

Su šeima moteris dažniausiai leidžiasi į dviejų tipų keliones. Vienos jų yra konkrečių miestų lankymas, kai per keletą dienų stengiasi aplankyti muziejus, kultūros renginius, susipažinti su to miesto istorija. Kitas tipas – poilsinės kelionės. „Pasiimame palapinę ir visa šeima bei šuo keliaujame mašina. Taip keliaudamas daugiau pamatai, pailsi, turi visišką laisvę“, – sakė pašnekovė.

Poilsinėms kelionėms jie renkasi Prancūziją, Italiją, įskaitant ir visas pravažiuojamas šalis. J.Bielskienė prisiminė mėnesį trukusias atostogas prieš porą metų kalnuose Pietų Prancūzijoje, Ardešo regione. Apsigyveno tąkart hugenotų buvusioje tvirtovėje. „Ten nėra žmonių, visiška ramybė, tik avys ganosi. Kai reikia į miestelį, nusileidi nuo kalno mašina. Nuostabus jausmas. Maždaug pusantros savaitės dar gyveni neatsikratęs streso, bet paskui pradedi atsipalaiduoti, o po kokių trijų savaičių pradedi jausti, kad ilsiesi. Jei jauti, kad jau pradedi pasiilgti rutinos, vadinasi, poilsis yra visai neblogas“, – teigė J.Bielskienė.

Ypatinga vieta poilsiui

Jaunystėje su vyru ponia Jolanta Europą autostopu išvažinėjo skersai išilgai.

„Gal todėl ji mums tokia artima“, – svarstė moteris. Ją itin žavi, kad Europos kultūros yra tokios skirtingos. Pašnekovė neslėpė, jog ateina momentas, kai Europa tampa tarsi iki skausmo pažįstama. Tačiau, nepaisant to, jos kultūras J.Bielskienė linkusi vadinti stebuklu, nes niekad negali iki galo jų pažinti.

Prancūzija, moters akimis, – palaimintas kraštas visais požiūriais. Ten vykdami atostogų jie visad susiplanuoja aplankyti ir vyno degustacijos vietas. Tačiau kraustytis į Prancūziją ponia Jolanta nesiryžtų, jos nuomone, ten gyventi užsieniečiui būtų sunku. „Manau, lengviausia pritapti maisto, klimato ir žmonių santykių prožiūriu būtų Ispanijoje. Ten niekad neteko pasijusti nekomfortabiliai“, – sakė J.Bielskienė.

Kalbėdama apie keliones, skirtingas kultūras, žmones, su kuriais teko susipažinti, šalių virtuvę, pašnekovė sustojo prie Didžiosios Britanijos. Šią šalį moteris išskiria kaip ypatingą vietą poilsiui ir kelionėms. Aštuoneri metai – tiek laiko pragyventa Koventryje, iki kurio yra valanda kelio traukiniu nuo Londono. „Daug keliavome ten gyvendami. Nuostabi šalis. Londonas per tą laiką tapo itin artimu miestu. Jame gali viską rasti. Vykdavome į jį labai kryptingai ir planingai, t. y. nusistatę, kokį rajoną lankysime, kur eisime, ką darysime. Ir tai, pasakyti, kad pažįsti visą Londoną, yra neįmanoma“, – kalbėjo J.Bielskienė.

Istoriniai Anglijos takai

Pietvakarių Angliją, Kornvalį, pašnekovė vadina gražiausia vieta pasaulyje. „Kaitaliojasi dramatiški vaizdai – vandenyno su V–VI a. pilių griuvėsiais, o iš pietų pusės – nuostabaus jaukumo ir grožio žvejų miesteliai. Ten gali eiti vandenyno pakrante, olomis, takais mylių mylias. Apskritai gražios gamtos ir malonaus poilsio skalė šioje šalyje yra didžiulė“, – Anglija žavėjosi moteris.

Čia jai labai patiko ir vadinamieji pasivaikščiojimai gamtoje (angl. – „countryside walks“). Pašnekovės teigimu, ten yra tarsi viso to pramonė. Leidžiami mėnesiniai, savaitiniai žurnalai, knygos. Yra net žurnalistikos sritis – žmonės, kurie ieško naujų maršrutų, tikrina juos, aprašo. Jie tarpusavyje konkuruoja, kas įdomiau aprašys. Tūkstantmečio senumo takai yra labai saugomi, vieši ir jų niekas negali privatizuoti. Jų yra įvairaus ilgio, jais einant galima aplankyti istorinių objektų, pasidžiaugti gamta.

„Tai yra ciklinis ratas: pasistatai mašiną, apeini, grįžti, užsuki į senovinę smuklę, kurioje gali pavalgyti gerus pietus ir išgerti vietinio elio. Tokia yra tradicija“, – sakė ponia Jolanta. Visuose žemėlapiuose, nesvarbu, kurio šimtmečio, gali atrasti tuos pačius takus. Jei takas eina tarp dviejų privačių teritorijų, nė viena negali jo blokuoti, apleisti ir pan.

Takai, pašnekovės pasakojimu, atsirado dar senovėje, kai žmonės vaikščiojo pėsti, neturėjo transporto priemonių. Jie buvo kaip valstybiniai keliai. Išliko, nes Anglijoje nebuvo perversmų, karų, kurie būtų juos sunaikinę. Britai labai gerbia savo laisvalaikį, kaip sakė J.Bielskienė, į nemokamus viršvalandžius ten žiūrima labai griežtai. „Grįžęs namo iš darbo pasirenki kokį netolimą taką ir juo praeini. Tai yra nuostabus pažintinis, taip pat ir poilsinis keliavimas. Aišku, Didžiojoje Britanijoje galima poilsiauti ir bet kur pakrantėje“, – toliau žavesio šalimi neslėpė moteris. Ji prasitarė turinti minčių inicijuoti tokių takų paiešką Lietuvoje, sukurti jų žemėlapį.

Dominuoja prancūzų virtuvė

Beje, ją sužavėjo ne tik kraštovaizdis. Labai šilti, atjautūs, paslaugūs ir subtilūs žmonės pasirodė patys anglai. Tokių šiltų žmonių ji teigė niekur nesutikusi. „Anglai tokie intravertiškai jautrūs. Sakykim, ispanai irgi labai puikūs, draugiški žmonės, bet jie daugiau ekstravertai. Labai pasiilgstu šilto civilizuotumo“, – su nostalgija kalbėjo J.Bielskienė.

Pašnekovė prisipažino, kad dar vienas dalykas, labai patikęs Anglijoje, – virtuvė. Ir dabar sekmadienio pietums kartais jų namuose ant stalo garuoja didžiulis gabalas keptos jautienos ar avienos (angl. – „roast“) su bulvytėmis ir kitomis daržovėmis, padažais. Gurmanų klubams jų šeima nepriklauso, bet mėgsta ir vertina gurmanišką maistą. Bielskių namuose gaminami indiški, prancūziški, angliški, itališki, kitų virtuvių patiekalai. Lietuviškų jie taip pat neatsisako, bet dominuoja prancūzų virtuvė. „Jų ir anglų virtuvės pagrindas panašus – vadinasi “comfort food„. Tai yra komforto suteikiantis maistas. Kai tau sunku, blogai jautiesi, esi apsirgęs, gamini tokį namus kvapais užpildantį maistą“, – sakė ponia Jolanta. O itališko maisto, pašnekovės įspėjimu, nederėtų nuvertinti, nes tai toli gražu nėra tik pasta ir pica.

Atostogos palapinėse

J.Bielskienė sutinka, kad, norėdamas geriau pažinti šalį, turi bėgti iš turistinių vietų į nuošalesnes – kaimus, mažus miestelius. Prieš porą mėnesių ji su šeima savaitę praleido Rodo saloje. Šios atostogos, pašnekovės teigimu, puikios buvo ir dėl salos bei miestų grožio, ir dėl gero viešbučio, ir dėl puikaus maisto bei nuostabaus skonio vaisių. Ji pasidžiaugė, kad buvo labai ramu, nes sezonas buvo dar neprasidėjęs. Nesupraskite klaidingai, kaip patikslino ponia Jolanta, – nėra taip, kad atostogaujant norisi nesutikti žmonių.

„Tik labiau norisi vietinių nei turistų, kad geriau pažintum tą kraštą. Kiek šalių esame aplankę, nėra buvę, kad nusivilčiau vietos žmonėmis. Kaskart juos atrandu iš naujo“, – kalbėjo pašnekovė.

Kai šeima vyksta trumpų atostogų, dažniausiai renkasi lėktuvą. Tačiau net ir nuskridę į kitą šalį jie visada išsinuomoja automobilį, kad galėtų pakeliauti. Svarbus dalykas renkantis atostogas yra vanduo.

„Maudymasis yra labai svarbus mūsų atostogų elementas – visada turi būti vanduo“, – juokėsi pašnekovė. Moteris neslėpė esanti labai reikli viešbučiams. „Žinau, ką reiškia geras viešbutis. Yra tekę gyventi įvairiausiuose, taip pat ir patirti, kad jie ne visada atitinka savo aprašą ir nurodytą žvaigždučių skaičių“, – teigė J.Bielskienė. O jei išsiruošia ilgam ir visa šeima, sėda į mašiną, susikrauna daiktus, įsimeta palapinę ir traukia suplanuotu maršrutu.

„Iš anksto turime sužinoti palapinių miestelius, kuriuose galėsime apsistoti. Ne visur įleidžia su šunimis, o keliaudami mašina visad pasiimame šunį“, – sakė pašnekovė. Kelionė ir gyvenimas palapinių miesteliuose Vakaruose toli gražu neprilygsta tam, ką turime savo šalyje. „Europoje, ypač Prancūzijoje, Italijoje, atostogos palapinių miesteliuose yra didžiulė pramonė. Turi visą įrangą, gerus miegmaišius, palapinę, yra ne tik tualetai ir dušai, bet ir skalbyklos, atviri baseinai, restoranai“, – pasakojo moteris.

Pasigenda viešųjų erdvių

Lietuvoje jie taip neatostogauja, nes nėra tam būtinų sąlygų. Pašnekovė prisiminė istoriją, kai juos prieš beveik šešerius metus grįžusius gyventi į Lietuvą draugai pakvietė Žeimena paplaukioti baidarėmis.

„Kai klausėme baidares nuomojančio žmogaus, kur rasime vietas su tualetais, iškylai pritaikyta aplinka ir pan., jis iš mūsų tik pasijuokė, kad tokių dalykų čia nėra. Nesu snobė, kuriai reikia kokios nors ypatingos prabangos. Visa tai kyla iš civilizuotumo. Nenoriu degti laužų, jei tam neskirta vieta, nenoriu statyti palapinės ant medžio šaknų“, – poilsiui nepritaikytas sąlygas gamtoje kritikavo J.Bielskienė.

Paklausta, ko dar pasigenda mūsų šalyje, moteris prakalbo apie miestą, viešąsias erdves. Pasak jos, aikštėse, skveruose verda gyvenimas, o tokių erdvių pas mus labai trūksta. Ji išskyrė Madridą, kuriame vienas skveras keičia kitą, ir ten, pašnekovės žodžiais, gali būti vienas, bet niekada nesijausi vienišas. Taip pat aikštės Romoje ar Paryžiuje. „Eini ir matai tą pilietinę raišką. Jauti, kad tas miestas yra ir politikos, ir pramonės samplaika. Jauti tą svorį. To labai pasigendu Lietuvoje. Man trūksta miesto šiurkštumo. Vilnius yra labai gražus ir jaukus miestas, tinkamas ir keliadieniam turizmui, ir tarptautinėms konferencijoms, čia patogu gyventi. Bet išstūmus jaunimą, subkultūras ir įvairovę iš senamiesčio, vis dažniau juntamas provincialumas“, – sakė keliautoja.