A.Gotesmano trio – tris individualybes vienijantis projektas, siekiantis puoselėti improvizacinį meną, atskleisti tikrąsias, nesukomercintas džiazo kaip muzikos žanro vertybes, derinti griežtąsias stilistikas su ekspresija, dalytis muzikine erdve ir realaus momento impresija su klausytojais.

Projekto įkvėpėjas Arkadijus Gotesmanas atsigręžia į laisvojo džiazo legendą Johną Coltrane‘ą ir kviečia jį išgirsti kitaip.

A.Gotesmano trio: A.Gotesmanas – perkusija, Juozas Kuraitis – saksofonas, Eugenijus Kanevičius – bosas.

„Coltrane‘o kūryba yra pavyzdys, kaip reikia groti džiazą, kaip reikia mąstyti. Tai pavyzdys jausmo, koks jis turėtų būti grojant džiazą. Jo kalba, jo muzika man yra taip pat garso pavyzdys, frazės, improvizacijos kalbos. Gaila, kad jo nebėra šiandien, galbūt džiazas būtų plėtojęsis dar į kitą pusę, nes jis vis dėlto yra tikrojo džiazo pradininkas. Kažkas yra pasakęs, kad netekus Coltrane‘o sustojo ir džiazo plėtojimasis“, – J.Coltrane‘o kūrybos svarbą įvardija Arkadijus Gotesmanas.

– Esate žinomas kaip avangardinio džiazo atlikėjas. Kuo jums patrauklus avangardas?

– Šiandien žodį „avangardas“ vartoti muzikoje galbūt jau nėra prasminga, nes avangardas yra kažkas naujo. Pasaulis vystosi ir yra daugybė naujų projektų, daugybė naujų minčių, idėjų ir naujų versijų.

Man įdomu pačios muzikos vystymasis – ką galima dar padaryti, kaip galima kalbėti apie kažką kitokia, ne standartine muzikos kalba, kur žodis yra vartojamas kontrapunktais. Man tai yra labai įdomu. Man įdomios visos galimybės, susijusios su šiuolaikine perkusija. Tai mane labiausiai traukia – kažkas naujo, kitokio.

– Ar galėtumėte įvardyti, kas yra būdinga ir ko galbūt trūksta šiuolaikiniam džiazui?

– Labai sunku yra vertinti, nes viskas vėluoja. Įrašai visuomenę pasiekia vėliau, nei jie yra įrašyti. Pas mus išeina taip, kad kviečiamas žymus atlikėjas, įvardytas kaip žvaigždė, o kai atvažiuoja čia, jis jau nebegroja taip, kaip buvo kažkada įvardytas. Norėtųsi, kad mažiau būtų tokių pasenusių koncertų, kurie užsienyje jau nebeįdomūs. Tai formuoja ir Lietuvos skonį, ir žiūrovo mąstymo stilių. Noriu, kad būtume šiuolaikiški. Tai, ką girdžiu, ką klausau, kas darosi Lietuvoje, man viskas patinka, nes viskas vystosi, juda teisingu keliu. Norėčiau galbūt tik palinkėti jauniems atlikėjams, ką sakau ir savo studentams, daugiau išstudijuoti džiazo pradmenis ir žinoti, kas buvo prieš tai, išgirsti, kaip buvo sugrota, kad jiems būtų koks pavyzdys, kaip yra pristatomas kūrinys, pavyzdžiui, džiazo standartas. Taip pat, kad nepamirštų daugiau klausytis muzikos, nes tik tuomet atsiranda jausmas.

Reikia labai gerai išmanyti džiazo istoriją, kas buvo, netgi kas su kuo grojo, kokia cheminė reakcija buvo vienų ar kitų atlikėjų, skirtingų kartų, paklausyti tų rezultatų. Ir kuo prasmingiau naudotis instrumentų technologijomis.

– Kodėl pasirinkote būtent mušamuosius instrumentus?

– Čia greičiausiai yra mano likimas, nes nuo ankstyvosios vaikystės, kaip sakė mama, mušiau šakutėmis, peiliais. Mano senelis ir prosenelis buvo kalviai, gal todėl mane taip žavi lėkščių, geležinių muzikinių instrumentų skambesys. Mano tėvai nėra muzikantai, tėvas tik jaunystėje labai gražiai grojo mandalina, dar močiutė gražiai dainuodavo. Gal kažkas buvo muzikantai dar prieš tai – gaila, kad neturiu šeimos genealoginio medžio.

– Pastaruoju metu esate ypač susidomėjęs teatru, kuriate muziką spektakliams. Kuo jus taip traukia teatrinė raiška?

– Teatras mane žavi nuo mažų dienų. Kai man buvo aštuoneri, vaikščiojau į repeticijas į kultūros namus, kuriuose repetuodavo ir teatro trupė. Vieną dieną sėdėjau balkone ir stebėjau komedijos repeticiją. Aktoriai buvo man gerai pažįstami žmonės, tačiau scenoje jie buvo kitokie. Ir nuo tų laikų žiūrint į teatro pastatą man atrodė, kad ten dedasi kažkokie mistiniai dalykai, kad už tų sienų yra galimybė pažvelgti į žmogaus sielą ir tyrinėti žmogų. Taip mano gyvenime atsirado labai įdomių darbų, pavyzdžiui, O.Koršunovo „Oidipas karalius“ – dviejų dalių spektaklis, kurį aš įgarsinau mušamaisiais. Grodamas šiame spektaklyje supratau, kad pasiteisino mano susidomėjimas teatru. Buvo ir kitų spektaklių: „Stotis N mieste“, „Dievo žmogaus istorija“ ir kt. Kiekvieną laisvą minutę, visada užeinu į teatrą pasikrauti. Man tai labai svarbu kaip muzikantui.

– Ką jums apskritai duoda muzika?

– Muzika yra dalis manęs. Kuo toliau, tuo daugiau tos dalies procentai didėja. Mano organizmas, mano fizinė būklė tiesiog reikalauja groti. Manau, kad ir mano protas vis tik daugiausia pasireiškia muzikoje.

– Kokią žinią siekiate perduoti klausytojams?

– Teatre sakoma, kad geriausiai aktorius vaidina, kai jis būna savimi. Man taip pat norisi būti savimi, aš nesiekiu jokios žinios bendrąja prasme, man norisi pristatyti savo kalbą, savo stilių, o jau žiūrovas turėtų atrinkti, ar jame kažką palieka mano muzikavimas. Viskas yra žmogiška ir natūralu.

Grodami Coltrane‘ą siekiame jo kūrinius atlikti kitaip, kaip mes jaučiame. Pitagoras apie meną yra pasakęs taip: „Tu išgirsk, kas vyksta aplink, pakelk galvą ir pridėk savo.“ Greičiausiai ta žinia ir yra siekis įnešti į muziką, į muzikos plėtojimąsi savo formulę – kuo tu gyveni, ką tu galvoji.

KAS: A.GOTESMANO TRIO KONCERTAS.

KUR: TEATRO KLUBE (VILNIAUS G. 22, ARCHITEKTŲ NAMAI, II A.).

KADA: VASARIO 6 D. 19 VAL.