Pagal Claude’o Debussy muziką ir Maurice’o Maeterlincko dramą režisieriaus Gyčio Padegimo Klaipėdos muzikiniame teatre statoma impresionistinė opera "Pelėjas ir Melisanda" Lietuvoje pasirodys pirmą kartą.

Klaipėdos muzikinis teatras siekia, kad jo repertuare atsirastų daugiau veikalų, kurie padėtų puoselėti elitinio žanro pavyzdžių suvokimą. C.Debussy ir M.Maeterlincko kūryba siejama su XIX a. pabaigos – XX a. pradžios simbolistinio meno tendencijomis: opera parašyta 1905 m. Tikimasi, kad Klaipėdos muzikinio teatro pastatyme pavyks atskleisti unikalaus menininkų tandemo šedevrą.

Šios operos kelionė į sceną suplanuota keliais etapais. Kovo 8-ąją vyko atvira jos repeticija, o balandžio 9-ąją teatras laukia publikos "Pelėjo ir Melisandos" skaitymuose.

Neatsilieka nuo Europos

Pastatymo režisierius G.Padegimas neslėpė, jog tai rizikingas projektas, bet įsitikinęs, kad rizikuoti verta.

– Ši opera dar nebuvo statyta Lietuvoje – ar jums tai kūrybinis iššūkis?

– Taip, man tai rimtas išbandymas, nors labai mėgstu klausytis C.Debussy, žaviuosi M.Maeterlincko kūryba. Džiaugiuosi, kad galiu dirbti su prancūzų impresionistų menine medžiaga ne kur kitur, o Lietuvoje. Beje, idėjos eiti ne itin komercinio žanro link jau tarsi tvyro ore nepaisant pasaulį dabar apėmusios ekonominės krizės. Pavyzdžiui, buvau maloniai nustebęs, kai per tarptautinį "Mezzo" kanalą išgirdau transliuojant reklamą, kad kovo mėnesį Prancūzijos kino teatrų ekranuose pasirodo filmas-opera "Pelėjas ir Melisanda". Kūrinio režisierius – vienas garsiausių šiuolaikinių menininkų Olivier Pie. Taigi neatsiliekame. Juk būti Europoje – ne vien įsivesti eurą, bet ir užpildyti tam tikras kultūrines tuštumas. Iki šiol Lietuvos solistų repertuare nebuvo net atskirų "Pelėjo ir Melisandos" koncertinių numerių.

– Tikite, kad "Pelėjo ir Melisandos" grožį publika įvertins, priims?

– Sutinku, tai rizikingas projektas. Iki šiol "bėgome" paskui žavias operetes, miuziklus – daug intrigos, linksmo triukšmo, įsimintinų melodijų. Tačiau, matyt, atėjo metas ir kitokiam pasirinkimui. "Pelėjas ir Melisanda" – kūrinys, susijęs su akimirkos grožio fiksavimu. Galbūt tai bus lyg pauzė, kuri padės stabtelėti kasdieniame bėgime, atsigręžti, įsižiūrėti, įsiklausyti vienam į kitą. Arba taps paslaptinga kelione į impresionistinį uolų, šaltinių, rūkų pasaulį... Visų laukia meninė kelionė su nuotykiais. Tačiau šiam kūriniui pasiruošti reikia abipusių pastangų.

Pratinsis mažomis dozėmis

– Ne vien publikos, bet ir atlikėjų? Ar todėl "Pelėjo ir Melisandos" projektas padalytas į kelis etapus?

– Norisi, kad kuo daugiau teatro artistų prisiliestų prie šios muzikinės medžiagos. Todėl Melisandos vaidmenį spektaklyje dalijame dviem solistėms. Pelėjas, Golo, Melisanda: tai partijos, kur solistams yra ką veikti. Kartu tai ir galimybė "pabėgti" iš tam tikrų galbūt nusistovėjusių jų kūrybinėje biografijoje amplua. Galbūt paaiškės, kad kas nors yra tiesiog sukurtas dainuoti C.Debussy muziką. Ji į Lietuvos operos sceną ateina ir su visai kitokia, nei esame pratę girdėti, orkestro skambesio maniera.

Manyčiau, nebus blogai, jei ir atlikėjai, ir publika pratinsis prie impresionistinių subtilybių mažomis dozėmis. Jautriai prie to turime atvesti ir žiūrovą. Todėl kovo 8-osios spektaklį pavadinome atvira repeticija. Tiesa, atlikėjai jau dėvėjo personažų kostiumus, naudojome ir tam tikrus scenografinius elementus. Mėginame išsiversti kukliomis finansinėmis galimybėmis, renkamės minimalistinį variantą, tačiau neabejoju, kad galiausiai spektalis atrodys efektingai. Labai vertinu jo dailininkės Birutės Ukrinaitės pagalbą. Dirbame kartu jau kone 10 metų. Išduosiu paslaptį – jos idėja yra sukurti jūros žolių perukus spektaklio personažams, sceninis makiažas taip pat bus B.Ukrinaitės.

Kovo 8-ąją parodėme svarbiausias, vadinamąsias "raktines" scenas. Balandžio 9-ąją numatytas antrasis pastatymo etapas, kai jau bus sujungtos ir parodytos visos operos scenos. 2010 metais tikimės pristatyti visą kūrinį.

Projektą mėginsime sieti su edukacija: taip tęsime pernai gruodį Klaipėdos muzikiniame teatre vykusio "Opera.lt" festivalio tradiciją, kai buvo ne tik parodyti spektakliai, bet ir vyko edukacinė programa, taip pat konferencija apie lietuviškosios operos likimą. "Pelėjas ir Melisanda" – puiki terpė pasišnekučiuoti apie prancūziškąją operą.

Lyg žiūrint į žvaigždes

– Intuicija... Kaip manote, ar šiuolaikiniam žmogui tai dar nėra svetima?

– Žinote, neseniai perskaičiau vieną mokslininko tyrimą, bylojantį, jog netiesa, kad dauguma žmonių priimdami sprendimus vadovaujasi šaltu protu, logika. Anot to tyrimo, dauguma žmonių – tarp jų ne tik menininkai, bet ir politikai, bankininkai – dažniausiai vadovaujasi intuicija. Ir tiesiog negali paaiškinti, kodėl taip elgiasi. Ir M.Maeterlinckas, ir C.Debussy leidžiasi į jutiminį pasaulį. Jame negali visko "apčiuopti".... Na, nebent piršų galiukais. Kaip smėlį ar sniegą, gėlę, mylimosios veidą. Tokia muzika žadina mumyse daug neišgyventų ar primirštų jausmų. Ir priverčia "pamiršti" savo kasdienį įvaizdį, sustojusią ekonomiką, sąskaitų kodus ir kitus dalykus, kurie kasdienybėje skandina tikruosius jausmus.

Norėčiau, kad žiūrėdamas, klausydamas "Pelėją ir Melisandą" žmogus pasijustų taip, lyg žiūrėtų į žvaigždes. Ar taip, kaip jausdavosi vaikystėje bėgdamas basas per balas... Pajustų, kad laimė – tai akimirka, kurios nenupirksi. Operos siužete yra scena, kai herojams reikia bėgti, nes gresia pavojus. Tačiau jiems daug svarbiau dar kartą paliesti vienas kito veidą, pajusti akimirkos laimę. Akimirkos pilnatvė jiems vertesnė už vegetavimą.

Akimirkos grožio vertę mums atveria ir impresionistai tapytojai. Būsimiems "Pelėjo ir Melisandos" klausytojams, kurie galbūt iki šiol žavėjosi vien impresionistais tapytojais E.Mane, K.Mone, O.Renuaru, E.Dega ir kitais, galbūt bus įdomu pamatyti, kaip galima nutapyti impresionistinę muziką.

– Kodėl prancūzų autorių kūrinį artistai dainuoja lietuviškai?

– Tai kiek kontroversiška, kai operą reikia atlikti ne originalo kalba. Tačiau turime pakankamai tikslų poetės Ramutės Skučaitės vertimą. Puiki galimybė visavertiškai suvokti "Pelėjo ir Melisandos" grožį. Viliuosi, kad Klaipėdos muzikiniame teatre pastatyta ši opera nebus kūrinys, teikiantis vien estetinį pasigėrėjimą. Kaip tik todėl, kad bus atliekamas lietuvių kalba, ji turi šansų dar jautriau paliesti mūsų klausytojų širdžių stygas.