Šį savaitgalį Kauno sporto halę šturmuos tradicinės kaimo kapelų šventės-varžytuvių "Grok, Jurgeli" dalyviai. Kartu užtraukti dainą bus kviečiama ir publika.

Praėjusiais metais atšventęs 40 metų gyvavimo jubiliejų, šiemet "Grok, Jurgeli" ypatingas tuo, kad minės ilgametės jos vedėjos Stefos Navardaitienės 80 metų jubiliejų. Ištikimiausi varžytuvių bičiuliai ją vadina "Grok, Jurgeli" motušaite arba šios šventės talismanu.

– Kam vaišinti arbata, jei esu juokų teta, – atvėrusi savo namų duris, žodžiais, kuriais sveikins varžytuvių svečius ir dalyvius, prabilo ilgametė šventės organizatorė ir vedėja. Ji įsitikinusi, kad ši šventė gyvuos dar ilgai. "To nuoširdžiai linkiu", – žvelgdama į nuotraukų albumą šypsojosi S.Navardaitienė.

– Pirmoji "Grok Jurgeli" šventė įvyko 1969-aisiais.

– Tuomet man buvo 39-eri – dukart mažiau nei šiandien. Kaip dabar prisimenu – žmonės rinkosi tuomečių Profsąjungų kultūros rūmų salėje. Kvietimai buvo dalijami nemokamai. Mokiniams sakiau: ateisite į šventę – vieną pamoką neklausinėsiu. Tų, kurie atsivedė draugą, – prie lentos nekviečiau dvi pamokas. Tąkart maniškių susirinko keli šimtai. Atėjo žmonių ir iš šalies. Susirinkusiuosius sveikinau apsirengusi žaliu kostiumėliu, todėl buvau praminta rūta. Kitais metais šventė vyko toje pačioje salėje, tačiau bilietas jau kainavo pusę rublio. Dar po metų kaina pakilo iki vieno rublio. Kai entuziastai nebeišsiteko kultūros rūmų salėje, žengėme į Kauno sporto halę. Iš rūtos kostiumėlio įšokau į tautinį, dailininkės kurtą drabužį. Tiesa, liemenę po kiek laiko pavogė. Matyt, nebloga buvo.

– Ar tuo metu buvo konkurentų šiai šventei?

– Joks kitas muzikinis renginys negalėjo prilygti "Grok, Jurgeliui". Pasiilgę liaudiškos muzikos, į halę žmonės plūdo lyg per atlaidus. Aš buvau įspėta neleisti prasiveržti tautiniams jausmams, turėjau neleisti publikai per daug įsišėlti.

– Jautėte spaudimą iš šalies?

– Sovietinės ideologijos sergėtojams prasikalto mano vyras, tuomet ir aš tapau bloga. Būdavo, lipu ant scenos ir žinau, kad dalis vietų išpirkta saugumo. Tekdavo galvoti, ką kalbu, koncertai būdavo įrašinėjami, peržiūrimas šventės scenarijus. Buvo ir taip, kad neleido ant scenos lipti. Dabar juokauju, kad šis sprendimas buvo teisingas – nespėjau publikai atsibosti.

– Buvo ir smagių akimirkų?

– Šimtai. Pamenu vieną tiesioginę transliaciją. Kolektyvo vedlys sugalvojo išeiti prieš kamerą anksčiau laiko. Teko kuo skubiau savo kalbomis gelbėti padėtį ir užpildyti eteryje atsiradusią "skylę".

– Jums nesvetimi ekspromtai?

– Niekada nežvilgčioju į tekstą, viskas man liejosi iš širdies. Būdavo, išverdu ketvirtadieniais bulvių su kopūstais ir dešrelėmis. Įsitaisau prie lėkštės kartu su Vaidotu Stulga, kuris "Grok, Jurgeli" režisavo keliolika metų. Jis ir sako: surašom viską Stefa, o tu jau daryk, kaip išeina. Aš ir darydavau. Manau, man sekėsi puikiai, nes galvoje daug "masės".

– Svėrėte, kiek jos yra?

– Kartą žurnalistai prispaudė, tad teko skaičiuoti. Atmintinai moku daugiau nei du šimtus humoreskų.

– Ką jums reiškia "Grok, Jurgeli"?

– Negyvenu laukimu nuo vieno iki kito "Grok, Jurgeli" – turiu begalę įvairios veiklos. Tačiau jei spalio mėnesį nesulaukčiau nė vieno žurnalisto skambučio, pamanyčiau, kad kažkas negerai.

– Po 40 scenoje praleistų metų jaudulys jums svetimas?

– Juokaujate. Jis liks iki grabo lentos. Įsitikintumėte, jei prieš pasirodymą patikrintumėte pulsą.

– Vyresnės kartos atstovai šventės neįsivaizduoja be jūsų. Esate tarsi jos talismanas.

– Nepakeičiamų nėra... Štai, užkliuvau už nuvirtusio medžio, kritau ir susilaužiau ranką. Jau septintą savaitę vargstu su gipsu. Būčiau susilaužiusi koją, greičiausiai nebūčiau atėjusi. Sakote, būtų atsivežę?

– Šventė ilgaamžė?

– Kadaise V.Stulga pasakė: visa Lietuva "apsijurgino". Liaudies dainas traukia ir Dzūkija, ir Aukštaitija, ir Suvalkija. Manau, kad "Grok Jurgeli" pasmerktas gyvuoti ilgai. To ir linkiu.