Susitikome su atlikėjais, besidžiaugiančiais naujuoju albumu "Paskutinė saulė", prieš pat vokalisto Šaruko kelionę. Į tolimą šalį jis išvyko be atgalinio bilieto, tad gerbėjai saulėtų dainų bent jau kurį laiką galės klausytis tik iš įrašų.

Pokalbis su grupės įkūrėjais – broliais Šarūnu (Šaruku) (Š.J.) ir Mantu Joneikiais (M.J.) – apie Luis Buñuelio įkvėptą vaizdo klipą, netikėtai pakeistą kolektyvo pavadinimą, šiandien vykstančią muzikos žanrų niveliaciją, idėjų (ne)originalumą ir bandymus kurti miuziklą.

– Naujausias jūsų albumas "Paskutinė saulė" – pirmasis, parašytas vien lietuvių kalba. Albumo dainas sieja ta pati tema, jaučiama jūsų tuo metu klausytos muzikos įtaka. Kodėl nusprendėte šįkart atsisakyti jums būdingos anglų kalbos?

Š.J.: Man visada buvo smagu dainuoti lietuviškai – nuo paauglystės dalyvaudavau poezijos konkursuose, kur vyravo lietuvių kalba.

M.J.: Ir šiaip kieme grodavom tiek angliškus, tiek lietuviškus gabalus.

Š.J.: Nežinau, kodėl vėliau lietuvių kalbos mūsų veikloje sumažėjo. Gal dėl to, kad pradėjome groti įvairius užsienio atlikėjų koverius.

M.J.: Nebuvo taip, kad sugalvojome šįkart specialiai atsitraukti nuo anglų kalbos. Įrašinėdami albumą nesvarstome, ar dainos bus lietuviškos, ar angliškos – tiesiog kuriame. Tai yra Šaruko dainos, kai kurios netgi kauptos ilgesnį laiką, įkvėptos tam tikrų dalykų, tad taip natūraliai ir susidėliojo. Neturėjome specialios idėjos kurti lietuviškai.

Š.J.: Tiesiog siekėme kažkaip dokumentuoti tas susikaupusias mintis, ilgą laiką gulėjusias stalčiukuose. Seniai svajojome sukurti albumą, kuris kiek primintų miuziklą, tad kūrybinio proceso metu natūraliai klausėme daug šio žanro kūrinių.

M.J.: Vis dėlto, "Paskutinės saulės" negalima pavadinti miuziklu – tai labiau konceptualus albumas. Jam būdinga viena tema, kuri vystosi klausant nuo pradžių iki galo.

– Ar visas albumo dainas parašėte specialiai "Paskutinei saulei"? Galbūt kai kurios metų metus laukė savo valandos?

Š.J.: "Liūdnos akys" susikūrė mums kartu grojant prieš gerą pusmetį. Kitos buvo pradėtos, bet nepabaigtos – kai kurioms trūko muzikos, kitoms – tinkamos poezijos. Galima teigti, kad kai kurios dainos būtent šio kūrybinio proceso metu buvo pagaliau iš stalčiaus ištrauktos į dienos šviesą.

M.J.: Idėjos visada atgula į stalčius. Pavyzdžiui, anądien repetuodami atradome patinkantį keturių akordų derinį. Improvizuodami jį išbandėme, kažkuris sako: o, gera nuotaika. Pasidėjome jį į stalčių, kai ateis laikas, prisiminsime. Tada pridedi dar porą akordų, kas nors parašo žodžius, ir gimsta daina. Taigi tas stalčius nuolat yra galvoje. Sunku atsisėsti ir vienu ypu sukurti visą dainą nuo pradžios iki galo – dažniausiai tai yra mėnesių, kartais net metų darbas.

Š.J.: Kartais netgi būna, kad iš pradžių idėja neprilimpa, galvoji, ne, čia nesąmonė. O vėliau ją prisimeni, sugroji tą pačią melodiją, ir žiūri, kad yra gražių vietų. Kalbant apie šį albumą, nekūrėme specialiai miuziklo, kad ir veikėjai atsirastų, aiški siužetinė linija, it lietuviškoje žanro klasikoje. Kas paverčia albumą šiek tiek miuziklišku – bendra visoms dainoms tema. Klausai ir atrodo, kad gali susidaryti savo nedidelę siužeto liniją. Vis dėlto, nekūrėme taip specialiai – pavyko natūraliai.

– Viena iš albumo dainų, "Liūdnos akys", patraukė klausytojus ne tik skambesiu, bet ir itin profesionaliai susuktu, intriguojančiu klipu. Kaip ilgai komandai teko dirbti, kol klipas išvydo dienos šviesą?

M.J.: Šarūnas užsiminė, kad norėtų susukti gerą, profesionalų vaizdo klipą, tad vis drauge pafantazuodavome, kaip jis galėtų atrodyti. Sutapo, kad Šaras tuo metu susipažino su režisieriumi Titu Sūdžiumi. Jis iškart entuziastingai ėmėsi mūsų projekto – atsiuntė juodraštį su savo idėjomis ir pasvarstymais. Mintys mums be galo patiko, tad viską perdavėme į Tito rankas – jis tikras profesionalas. Nuostabu, kad perklausęs dainą, joje įžvelgė naujų reikšmių, pritaikė jai savas interpretacijas. Patys kūrybinio proceso metu daugiausia morališkai palaikėme komandą aikštelėje, vežėme jiems maisto, Šarūnas kepė pyragą. Sėdėjome su komanda angaruose iki 6 ryto – buvo labai įdomu pamatyti, kaip viskas vyksta, be to, norėjosi parodyti, kad mums tai svarbu.

Š.J.: Kaip Mantas ir minėjo, Titui klipo idėja iškart pasirodė reikšminga, jis rimtai ėmėsi darbo – atsiuntė eskizus, juodraštį. Buvo labai įdomu patiems pamatyti, kaip yra interpretuojama mūsų daina.

M.J.: Kai galvoji apie savo dainą, galbūt nesi linkęs aiškinti, ką ji reiškia. Bet juk kiekvieni, kad ir paprasti, žodžiai dažniausiai slepia kokią nors istoriją arba bent jau tavo paties interpretaciją. "Nebereikia liūdnų akių" – nežinau, ar tai ką nors labai pasako, tačiau, kai matai vaizdą, supranti, kaip dar galima tą patį pasakyti. Titas viską papasakojo vaizdu ir dar pridėjo savų interpretacijų – jos puikiai tiko. Jeigu kas nors būtų atsiuntęs juodraštį, kuriame, pavyzdžiui, skraido drambliai, galvotum, labai įdomu, kokia psichodelinė idėja... Tačiau tokia mintis "Liūdnoms akims" netiktų.

Nieko nebėra originalaus, žmonės tiesiog viską dėlioja savaip, pasiskolindami, referuodami. O originalūs yra dangus, saulė, vėjas.

Man patinka, kad klipe daugybė aliuzijų ir referencijų į kitus kūrinius – tiek stilistiškai, tiek mažomis detalėmis. Tai padaryta specialiai, tokia ir buvo idėja. Žmonės mums kartais sako: ei, pažiūrėkit L.Buñuel'io ir Salvadoro Dali "Andalūzijos šunį". Tačiau pirmoji Tito mintis ir buvo – reikia aiškios užuominos į šį siurrealistinį filmą, nes jis čia labai tinka. Mes neslepiame, kad tam tikros klipo scenos yra pasiskolintos. Man visa ši idėja be galo patiko – jei geriau pagalvoji, mes viską skolinamės. Visi tarsi bando būti originalūs, bet tai tėra sena nuobodi klišė, kurios neįmanoma išpildyti. Nieko nebėra originalaus, žmonės tiesiog viską dėlioja savaip, pasiskolindami, referuodami. O originalūs yra dangus, saulė, vėjas...

Š.J.: Ir kramtomoji guma.

– Prieš 10 metų, grodami "Gatvės muzikos dienoje", atsitiktinai sugalvojote grupės pavadinimą "Garbanotas bosistas". Neseniai jį sutrumpinote iki "Garbanotas". Kodėl nusprendėte atsisakyti vizitine kortele tapusio žodžių junginio?

M.J.: Tai – vizitinė kortelė, kurioje buvo per daug informacijos. Kai dabar duodame savo vizitinę, žmonės aiškiau ir greičiau viską supranta.

Š.J.: Man atrodo, kad mes visada tik ir galvojome, kaip čia būtų galima jį pakeisti. Tačiau jau buvome pradėję koncertuoti su šiuo pavadinimu ir nebesinorėjo kurti kito. Tad visai smagu, kad galėjome nekeisti per daug, tik nubraukti dalį. Tai sukelia ir intrigą – čia ta pati grupė? O gal jau kita?

M.J.: Atsikratėme nereikalingo balasto – bosisto (juokiasi).

– Ne pirmus metus esate įtraukiami į geriausiųjų sąrašus. Šiais metais vykusiuose "M.A.M.A" apdovanojimuose buvote nominuoti net pagal keturias kategorijas. Nors statulėlės į rankas taip ir negavote, nominacijų gausa parodo, kad į jus buvo atkreiptas ypatingas dėmesys. Koks jūsų pačių požiūris į tokio pobūdžio apdovanojimus, kurie dažniausiai vis dėlto orientuoti į popmuziką? Ar jums svarbu būti nominuotiems, o gal į tai nekreipiate per daug dėmesio?

Š.J.: Aišku, malonu, kad esame pastebimi, tačiau per daug dėmesio tam neskiriame. Net jeigu ir būtume gavę tas statulėles, nebūtume jautęsi labai įvertinti. Tai tikrai nėra gyvenimo aspektas, kuris keltų motyvaciją ir pasitikėjimą savimi. Geriausia į visa tai nežvelgti per daug rimtai – tiesiog vyksta šou, į kurį kartais esi pakviečiamas. Tada turi galimybę paplepėti su žmonėmis, su kuriais jokiomis kitomis aplinkybėmis nesusitiktum.

M.J.: Tai mums tikrai nėra labai svarbu. Idėja atkreipti dėmesį į pasižyminčius Lietuvos atlikėjus, yra sveikintina, bet manau, kad viską reikėtų organizuoti kiek kitaip. Tokioje mažoje šalyje, kaip Lietuva, kasmet galėtų vykti ne kokie nors apdovanojimai, bet tam tikra apžvalga viso to, kas vyksta. Būtų galima apjungti skirtingą skonį ir skirtingas muzikines scenas atstovaujančius žmones, tikslingai platesnei visuomenės daliai pristatyti per metus ką nors įdomaus nuveikusius atlikėjus. Yra daugybė grupių, kurios yra vertos dėmesio, bet jų vyresnė visuomenės dalis taip ir nesužino, kadangi daugiau informacijos gauna per televiziją, o ne internetą.

Š.J.: Būtų tikrai puiku, jeigu atsirastų koks nors panašus renginys. Nereikia jokių statulėlių, bet svarbu paminėti įvairius muzikantus, parodyti, ką jie daro, daugiau apie juos papasakoti.

– Grupė "Garbanotas" gyvuoja apie dešimtmetį – ji evoliucionavo nuo pogrindžio iki vienos geriausių šalies alternatyvos grupių. Kokia jums patiems, žvelgiant iš šiandienos taško, atrodo jūsų muzikinė evoliucija? Ar įžvelgiate skirtis tarp išleistų albumų?

Š.J.: Mums patiems labai sunku įvertinti, kaip mes pasikeitėme, Vis dėlto, augame, išmokstame naujų dalykų, visiškai kitaip dėliojame mintis. Gal kūrybiniai etapai ir skiriasi tuo, kad albumuose užfiksuoti skirtingi laikotarpiai. Pirmasis albumas "Venera", kurį įrašėme būdami 20-ies, tikrai mažiau brandus nei vėlesni. Kai žvelgi atgal, matai, kad pavyko užfiksuoti svarbius momentus. Man smagu, kad judame, nesustojame, o, šiaip ar taip, viskas natūraliai keičiasi.

M.J.: Gana sunku atsakyti. Tai – lyg dienoraštyje atsiverstum 2012-ųjų ir 2015-ųjų įrašus. Ar galėtum aiškiai pasakyti, kaip palyginti tuos gyvenimo puslapius? Čia kažkas labai panašaus – kūryboje vyrauja tam tikros gyvenimo detalės, atsimename, kaip kūrėme, dėl ko tai darėme, bet ne visada gali įžvelgti aiškius pokyčius.

– Ar grupės susikūrimo pradžioje lygiavotės į kurią nors lietuvišką grupę? Galbūt vėliau pavyko su šiais muzikantais turėti kūrybinių kolaboracijų?

Š.J.: Viena tokių buvo "Grim city". Tuo metu atrodė, kad jie labai gerai varo. Vokalistas Markas gražiai grojo gitara, jie taip pat, kaip ir mes, atlikdavo koverius, daugiausia "The Doors" – tai įkvėpė. Taip pat patiko "Baltasis kiras", vėliau teko su jais bendrauti. Tai buvo viena pirmųjų įspūdį padariusių lietuviškai grojančių grupių.

M.J.: Sakyčiau, kad "Arklio galia" taip pat buvo vienas iš dėmesį ypač patraukusių kolektyvų. Kalbant apie visus šiuos paminėtus muzikantus, apskritai, faktas, kad tokia muzika grojama Lietuvoje, darė stiprų įspūdį. Neseniai pagalvojau, kad ir "Freaks on Floor" pirmasis albumas buvo tiesiog nuostabus. Suvokimas, kad ir Lietuvoje galima daryti tokius dalykus, buvo didžiulė paskata. Mus įkvėpė daugybė muzikantų – paminėčiau ir "Sportą", "Pieno lazerius". Paauglystėje daug klausydavomės vadinamojo undergroundo, dabar riba tarp tokios ir įprastos muzikos išsitrynė. Anksčiau daug ką diktuodavo televizija, radijas, nebuvo lengva sužinoti apie kitokias, pavyzdžiui, pankroką grojančias grupes. O šiandien visi internete gali susirasti tai, kas juos domina, atrasti netgi pogrindžio grupių. Man atrodo, kad internetas išvis labai prisidėjo prie žanrų niveliacijos, gali būti, kad ateityje žanrų netgi neliks.

– Kadangi Šarukas išvyksta į tolimą kelionę, kol kas grupės planai bent trumpam stabdomi?

Š.J.: Su draugu Mariumi išvykstame į Libaną ir kurį laiką ten pabūsime. Tad turėsiu tam tikras kūrybines atostogas, kai bus galima tiesiog gulėti paplūdimyje, slidinėti ar dar ką nors gero nuveikti. Aišku, dėl to šiek tiek stos grupės veikla, tačiau ir taip pastaruoju metu gyvenome gana intensyviai – įrašėme albumą, koncertavome. Dabar norisi pradėti ką nors naujo, bet prieš tai reikia gerai pailsėti.

M.J.: Aišku, galėjome gyventi ir intensyviau, nerengėme turų kaip kitos grupės – su kasdien vykstančiais koncertais. Vis dėlto, prieš vėl kimbant į darbus yra gerai pakeisti aplinką, pagaudyti naujų idėjų. Kol Šarūnas keliaus, mes irgi atostogausime, turiu daugybę minčių, kur norėčiau nuvažiuoti. Draugai siūlo aplankyti įvairias vietoves, net sunku išsirinkti. Spėju, baigsis tuo, kad niekur nenuvažiuosiu (juokiasi).