Shorena Janiashvili niekada negalvojo, kad savo laimę suras Lietuvoje. Čia ji ištekėjo už aktoriaus Audriaus Bružo ir pagimdė sūnų. Čia pradėjo vokalistės kelią, o šiomis dienomis pristato debiutinį albumą “Mano širdies muzika”.

[email protected]

– Shorena, apie ką jūsų dainos, kurias atliekate gruzinų kalba? Gal apie gyvenimą Lietuvoje, sūnų, artimuosius, o gal ilgesį Gruzijai?

– Plokštelėje yra dešimt dainų. Tai autentiškos gruzinų dainos, aranžuotos šiuolaikiniu world music/jazz stiliumi. Jas atlieku gruziniškai. Dainas iš naujo aranžavo džiazo muzikantas Dmitrijus Golovanovas. Jų tematika įvairi – apie meilę, gamtą, motiną, praradusią sūnų, išėjusius anapilin, taip pat yra lopšinė.

Tai nuostabaus grožio gruzinų dainos, tačiau skambančios visiškai kitaip. Tiksliau, taip, kaip jas jaučia grupėje grojantys muzikantai ir kaip jaučiu aš. Kiekvienas mūsų įnešėme po dalelę savęs. Prieš trejus metus sukūrėme tą programą. Tačiau tik dabar supratome, kad norime turėti tokį albumą.

“Suliko” į jį neįrašėme, nes visi ją žino. Tegul žmonės susipažįsta su kita muzika, kitu skambesiu.

– Motinystė jums suteikė naują kvėpavimą? Sūnui – trys mėnesiai, ir jį pavadinote...

– Mykolu. Tas vardas yra beveik visose kalbose, bet man pats gražiausias – lietuviškas. Labai gražiai skamba. Tą vardą išrinkau aš. Gruzinai tokio neturi, jį išgirdau Lietuvoje, ir man iš karto patiko.

– Regis, labai gražiai vyniojasi jūsų gyvenimo kamuoliukas: vedybos, vaiko gimimas, albumas, koncertai. O kas toje gyvenimo tėkmėje jums svarbiausia?

– Esu toks žmogus, kuriam labai svarbu ir šeima, ir karjera. Negalėčiau gyventi ir be to. Tie dalykai papildo vienas kitą, todėl svarbu šeimos palaikymas. Vyras mane palaiko. Mudu su vyru – geri draugai. Tai kaip draugas gali nepalaikyti?

– Jūsų vyras Audrius Bružas – scenos žmogus. Ar gaunate iš jo vertingų patarimų?

– Taip. Kai jis gali, ateina į mano koncertus, aš einu į jo pasirodymus. Paskui namuose ilgai aptarinėjame, kaip viskas atrodė, kaip galėjo būti ir kaip turėtų būti. Visko būna, ginčų – taip pat. Aš jo pastabas priimu kaip profesionalaus scenos žmogaus, o ne kaip savo vyro.

– Lietuvoje gyvenate jau ketvirti metai. Ar sunku buvo išmokti lietuvių kalbą?

– Dar nekalbu taisyklingai, pritrūksta žodžių. Bet stengiuosi kalbėti, nekompleksuoju. Sunki ta lietuvių kalba. Rašmenys – kaip anglų, o š, ž, č, y raides išmokau. Praėjusiais metais tris mėnesius mokiausi Vilniaus universitete, kursuose užsieniečiams. Norėjau daugiau gramatikos išmokti. Bet noriu pasakyti: daugiau supratimo duoda praktika, o ne kursai, todėl geriau daug kalbėti ir klausytis, ką kiti tau sako.

Lietuvių kalbos pradėjau mokytis, kai atėjau į televizijos projektą “Šok su manimi”. Iki tol nieko lietuviškai negalėjau pasakyti, o mano partneris Deivydas Meškauskas nieko nesuprato rusiškai. Reikėjo kažkaip susikalbėti. Tada ir pradėjau mokytis lietuvių kalbos.

– Jums gera gyventi Lietuvoje, Vilniuje?

– Gera Vilniuje – netoli mūsų namų miškas, yra kur pasivaikščioti. Labai mėgstu Druskininkus – ten gali ramiai pailsėti. Mėgstame ir su draugais pasėdėti iki ryto. Bet dabar mažiau laiko ir noro kur nors eiti. Nelygu kokia nuotaika, kaip kita diena suplanuota. Prieš koncertą niekada neplanuojame jokių susitikimų su draugais. Saugau save, savo balsą, savo emocijas. Noriu susikaupti ir tai atiduoti scenoje. Todėl prieš koncertą kokią savaitę dvi gyvenu uždarai.

– Kada paskutinį kartą lankėtės savo tėvynėje Gruzijoje, Tbilisyje, kur gyvena jūsų tėvai?

– Neseniai. Ten sutikau Naujuosius. Sesuo Caca atvyko iš Londono, kur gyvena jau daug metų. Aš padariau siurprizą – taip pat atskridau į Tbilisį, norėjau su visais būti kartu. Praleidau ten savaitę.

– Ar jūsų tėvai neliūdi, kad palikote tėvynę ir gyvenate Lietuvoje, kuri toli nuo Gruzijos, o lietuviams visada viskas blogai? Ar tėvai neragina jūsų su šeima grįžti gyventi į Gruziją?

– Aš nesusiduriu su blogais žmonėmis. Daug kas gyvenimu skundžiasi ir Gruzijoje, bet tai nereiškia, kad ten neįmanoma gyventi. Mano tėvams gerai taip, kaip man gerai. Jie žino, kad Lietuvoje gerai jaučiuosi, turiu čia savo šeimą, savo veiklą – muziką.

– Juk ta veikla galėjote užsiimti ir Tbilisyje. Kaip susiklostė, kad atsidūrėte Vilniuje beveik prieš ketverius metus?

– Mus, kelias merginas, į Vilnių atsiuntė iš Gruzijos televizijos. Rengėme pramoginę laidą – televizijos tiltą. Buvo 2008-ieji. Pagal kontraktą čia turėjome būti du mėnesius. Bet tik atvykome į Vilnių, po savaitės Gruzijoje prasidėjo karas. Sustabdėme tą laidą. Lietuviai surengė Gruzijos palaikymo akciją. Tada mane LNK televizija pakvietė į vieną projektą, paskui – į kitą.

Man projektai baigėsi, kai čia profesionaliai pradėjau lavinti savo vokalą, kai supratau, kokią muziką noriu atlikti. Pirmoji mano vokalo mokytoja buvo Rūta Ščiogolevaitė. Po to sutikau daug gerų vokalo mokytojų. Dainuoti norėjau nuo vaikystės.

– Kodėl nedainavote, kas trukdė?

– Studijavau teisę. Išėjau iš devintos klasės į koledžą. Prieš universitetą norėjau pabandyti, ar man tinka ta profesija. Pasimokiusi trejus metus koledže, supratau, kad noriu mokytis toliau. Teisė man labai patiko. Tada įstojau į Tbilisio universitetą.

– O muzika vis skambėjo širdyje?

– Muzikos labai norėjosi. Bet mano tėtei muzikanto, aktoriaus profesija atrodė labai nerimta. Jis sakė, kad reikia pasirinkti rimtą profesiją. Dabar juokiamės. Vis tiek nuėjau į tą pusę, kur reikėjo eiti iš pradžių.

– Ar naktimis sapnuojate Gruziją, Tbilisį, tėvų namus?

– Iš nostalgijos – tikrai ne. Kai turiu laiko, dažnai vykstu į Gruziją. Kasdien per skaipą, feisbuką bendrauju su artimaisiais. Kiekvieną dieną kalbu gruziniškai, tad nostalgijos gimtajai kalbai nejaučiu.

Taip, Gruzijoje – gražūs vaizdai. Lietuvoje iš namų per langus taip pat matau mišką, gražius vaizdus. Ten vienaip gražu, čia – kitaip. Aš priimu tai, kas yra dabar, ir neverkiu dėl to, kas buvo ar galėjo būti.

– Ar turite kokią ypatingą svajonę?

– Žinau, kad reikia daug dirbti, stengtis. Bet būtų gerai, kad ir sėkmė lydėtų.

– Gal turite sėkmės talismaną?

– Ne. Bet kai vyksta kas nors svarbaus, kai dėl ko nors labai rūpinuosi ar bijau, visada ant kaklo užsikabinu kryželį. Jeigu noriu pasimelsti, man nesvarbu kur: galiu užeiti ir į katalikų bažnyčią ar namuose prie ikonos uždegti žvakutę ir mintimis nuklysti į dangų.

– Ar tikite, kad žmogus gimsta ir atsineša savo likimą? Kad viskas yra Dievo rankose?

– Tikiu, kad daug kas ten, aukštai, yra surašyta, daug kas nulemta. Pavyzdžiui, gyvenimo kryptis. Bet tai, ką padarysi, priklauso nuo tavęs paties.