Iš jurtos – į medinį namuką

Dabar jurtoje, kurioje pusantrų metų gyveno Marius ir Aleksandra, – trylika lovų: viena – vadovui, vienuolika – vaikams arba norintiems būti arčiau gamtos sąmoningiems ar įspūdžių ieškantiems žmonėms.

3,5 m aukščio ir 7 m skersmens jurtoje dabar nėra biotualeto, skalbyklės, staliuko, kabyklos ir kitokių daiktų, kurie buvo reikalingi, kai čia gyveno žmonės.

Marius, Aleksandra ir jų vaikai – 15 metų Sniegė, 9 metų Ugnius, 3 metų Margiris ir 2 metų Kaštonas dabar gyvena už keliasdešimties metrų nuo jų jurtos – mediniame draugų namelyje Burbiškių kaime.

Netoliese stovi dar keli mediniai nameliai, viename iš jų – sūrinė, kur šeima spaudžia karvių ir ožkų pieno sūrius.

Čia pat akis traukia ir indėniškos tipi – vasaros pramoga vaikams ir suaugusiesiems bei miniatiūrines tipi primenančios dušo kabinos.

Dabar užsienyje gyvenančių Mariaus ir Aleksandros draugų teritorijoje vyksta vasaros vaikų stovyklos. "Padedame stovyklautojams, prižiūrime teritoriją, gaminame sūrį, – šypteli Marius. – Stovykloje ketiname labiau puoselėti sąmoningumą, meilę gamtai, baltų tradicijoms."

Priartėti prie gamtos

Jurta? Ji buvo sena M.Riaukos užgaida ir svajonė. Paskutiniu norų lašu tapo kelionė ir nakvynė jurtoje Kazachstane.

"Jurta – tarsi ryšys, sąlytis su gamta, – lygina Marius. – Gyvendamas name jaučiu sieną. Armatūra, plytos, net ir medinės sienos varžo mane kaip asmenybę. Gyventi jurtoje ir plytiniame name – tai tarsi žole vaikščioti basomis arba su batais. Be to, visi vyrai širdyje yra laukiniai."

Jurta – šventovė, moters įsčios, į ją įeini lenkdamasis, tarsi dėkodamas, jausdamas pagarbą.

Į jurtą negali įsinešti ginklo, užlipti ant slenksčio, ko nors ieškodamas viduje turi eiti pagal laikrodžio rodyklę.

"Jei prireikia, pavyzdžiui, skalbyklės, negali drožti tiesiai, o turi apsukti ratą, – su neslepiama nostalgija gyvenimą jurtoje prisimena Marius. – Ryte prabundi – čiulba vyturys, naktį kiauksi lapė, prieina karvė ir atrodo, kad čia pat, viduje, girdi "mūūūūū". Gyvendamas jurtoje neprarandi ryšio su gamta, žeme."

M.Riauka neslepia, kad dar šią vasarą ketina su draugu statyti jurtą vaikų darželiui.

Jei pavyks sėkmingai įgyvendinti tai, ką sumanė, po kelerių metų Marius ir sau, ir Aleksandrai įrengs naują, erdvesnę jurtą ir kelias mažesnes – savo vaikams.

"Jurtoje dar gyvensiu, gyvensiu", – vaišindamas natūraliomis obuolių sultimis plačiai šypsosi vyras.

"Gyvensime su viena sąlyga – jei ten bus patogumai ir langas", – perspėjusi nusijuokia Aleksandra.

"Lango reikia, nes kai nematai aplinkos, gamtos šiek tiek slegia. Tačiau jurtoje koncentruojiesi į tai, ką darai", – teigia M.Riauka.

Iš pradžių patyrė šoką

Baigusi pedagoginį universitetą, neįgaliuosius ir darželyje vaikus prižiūrėjusi Aleksandra – palangiškė, didžiausiame Lietuvos kurorte gimė ir Marius.

Tiesa, jis vėliau gyveno Vilniuje, Kaune, Kernavėje.

"Išėjau iš gerai apmokamo darbo "ACME grupė", buvau tėvystės atostogose, – praeitį prisimena Marius. – Mums reikėjo pokyčių, to norėjome."

"Didesnis miestas, tuomet gyvenome Kaune, slegia. Aš – palangiškė, įpratusi prie jūros, pušynų, eglynų, vėjo. Didmiestyje mums trūko laisvės, gamtos, žmonės skuba, susirūpinę veidai... – pastebi Aleksandra. – Bet gyvenime ateina ženklai, kurių nereikia ignoruoti. Marius pirko Rusijoje gamintą jurtą, netrukus sodybą turintys draugai išvyko gyventi į užsienį – jiems reikėjo, kad kažkas ją prižiūrėtų, tad atsirado žemės jurtai. Ir šokome tarsi nuo uolos."

Moteris atvira: iš pradžių jurtoje patyrė šoką.

"Atvykau su mėnesio leliuku ant rankų, o jurtoje – tuščia, tik grindys iš palečių ir natūralios avies bei šuns kvapas. Mariui pasakiau – eik švilpt... – nusijuokia Aleksandra. – Po trijų dienų išvykau į Palangą ir gyventi į jurtą grįžau po trijų mėnesių."

Likęs Burbiškių kaime Marius intensyviai dirbo.

"Čia buvo a.a. senbernaro Simučio vieta, čia – bariukas, virtuvėlė, valgomasis stalas, mūsų miegamasis – lovos su čiužiniais, vaikų žaidimų vieta, vaikų miegamasis, lentyna, kabykla, skalbyklė, atskirtas sanitarinis mazgas, biotualetas..." – jurtoje eidamas tarp lovų ratu vardija Marius. Jis jurtos grindis sukonstravo iš medžiagų, kurių gavo iš bankrutavusios įmonės. Iš ten pat į jurtą atkeliavo ir daugelis daiktų.

Reikia įvertinti klimatą

Kresnas, tatuiruotas vyras atviras: pirmas blynas jam šiek tiek prisvilo.

"Vasarą arba žiemą, net kai būdavo 25 laipsniai šalčio, bet oras sausas, – nuostabu. Turėjau puikią krosnelę, kuri jurtą iki 20 laipsnių šilumos įšildydavo per 15 minučių. Jei lauke 20 laipsnių šalčio, būdavo, įžengiame į vidų, o čia iš pradžių nulis. Tačiau rudenį buvo sunku – Lietuvoje labai drėgna – tai ne Mongolija ar Kazachstanas. Labai svarbu, kur jurta įrengta, reikia įvertinti klimatą. Mūsų jurta stūkso slėnyje, ją reikia šiek tiek pakelti virš žemės, todėl kita jurta bus geresnė – ištaisysiu klaidas ir nepatogumus", – planuoja Marius.

Su mažais vaikais buvo sudėtinga, juolab kad į pasaulį jau beldėsi dar vienas vaikelis – Kaštonas.

"Įpratusiesiems prie civilizacijos patogumų nelengva, – pripažįsta Aleksandra. – Nori išplauti indus, tris kartus eini atsinešti vandens, paskui pasišildai, praskalauji indus, o namie užtenka tik atsukti vandens maišytuvą."

"Vanduo! – nusijuokia Marius, prisiminęs Aleksandros žodžius, kai jie persikėlė iš jurtos į namuką, o ji atsuko maišytuvą ir pradėjo tekėti šiltas vanduo."

Vis dėlto vyras nepaliauja tikėti, kad jie vėl persikels gyventi į jurtą – patogesnę ir komfortiškesnę.

Ten jie iš anksto nusprendė susilaukti ir dar vieno vaiko. Jis, tėvų valia, turėtų gimti jurtoje.

Gimdė ne ligoninėje

"Jurtoje prieš kelis mėnesius gimdė ir mūsų draugai, kartu buvo ir dula, – Aleksandra neabejoja, kad taip pat gimdys jurtoje. – Tegul gąsdina kas nori. Dabar toks metas, kai atsiranda sąmoningumo, nuomonės keičiasi. Gal mūsų protėviai buvo teisūs? Gal vaikydamiesi technologijų, vartojimo, mes nepajautėme, kaip pabėgome nuo savo šaknų, įsčių, vertybių? Nėštumas nėra liga, o gimdant ne ligoninėje bus tvirtesnis vaiko ir tėvų ryšys. Moteris turi stiprią intuiciją. Žinoma, reikia žinių, patyrusios pribuvėjos arba dulos. Nenorime nieko priešinti, kritikuoti, bet turbūt kiekvienas turime teisę pasirinkti."

Mariaus ir Aleksandros vaikai neskiepyti – tėvai kategoriškai pasisako prieš, jų manymu, imuninę sistemą silpninančią chemiją ir alergijas bei kai kurias sunkias ligas galinčius sukelti skiepus.

"Mūsų vaikų jau neleis į darželį, – juokiasi Marius, dar nežinodamas, kad Lietuvos administracinio teismo sprendimu buvo atšauktas šis drastiškas sprendimas. – Ne, mes ne prieš mediciną, bet neužmirškime gamtos, vertybių, natūralių dalykų. Kai vaikui supūliavo ausytės, pats gydytojas nuoširdžiai pasiūlė nelikti ligoninėje ir iškart negrūdo antibiotikų."

Ne tik draugus ir pažįstamus savo gaminamu sūriu sužavėjęs Marius liepos viduryje statys jurtą darželiui, o sėkmingai įgyvendinus projektą, matyt, po kelerių metų pradės rengti dar vieną – savo šeimai.

Karvę, keturias ožkytes, ožį Trolį, šunį Vilkį turinti pora savo gyvenimo filosofijos ant popieriaus nerašo.

Tačiau tiki, kad žmogus – gamtos dalis, vadovaujasi pagrindinėmis vertybėmis, myli gamtą, vertina senąsias, dvasines tradicijas, baltų kultūrą.

"Nesivadovaujame aklai tuo, ką bruka masinės informacijos priemonės, negyvename tik vartojimo, technologijų pasaulyje, nenorime, kad žmonės aklai viskuo tikėtų ir būtų tušti, – nuoširdžiai dėsto Aleksandra. – Norime būti pavyzdžiu ir sau, ir galbūt kitiems žmonėms, kurie ieško. Ieškantiesiems visada būna lengviau, kai sužino, kad jie nėra vieniši."